1981 m. pasaulio šachmatų čempionatas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Karpovas - Korčnojus (1981)

1981 m. pasaulio šachmatų čempionatas – pasaulio šachmatų čempionato trimečio ciklo (19781981) varžybos. Jų paskutiniame etape tarp Anatolijaus Karpovo ir Viktoro Korčnojaus buvo žaidžiamas mačas iki 6-ių pergalių dėl pasaulio čempiono vardo. Jis vyko 1981 m. spalio 1 – lapkričio 19 d. Merane.[1]

Kitos mačo sąlygos: partijų skaičius nebuvo ribojamas, pralaimėjęs čempionas turi sekančiais metais teisę į mačą revanšą.

Anatolijus Karpovas laimėjo mačą – 11 : 7 (+6 -2 =10) bei išlaikė pasaulio čempiono titulą.[2]

Dalyviai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pretendento atranka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai vienuoliktas pasaulio šachmatų čempionato ciklas, kai pretendentas buvo atrenkamas pagal FIDE nustatytą tvarką.

Pravedus 1978 m. zoninius turnyrus į 1979 m. tarpzoninius turnyrus pateko geriausiai pasirodę dalyviai:

iš 1-os zonos (Vakarų Europa) – 2 v.: Anglija T. Mailsas, NyderlandaiJ. Timanas;

iš 2-os (Centrinė Europa) 2 v.: Vokietija R. Hiubneris, Izraelis Y. Griunfeldas;

iš 3-ios (Rytų Europa) 6 v.: Vengrija Z. Riblis, Vengrija D. Saksas. Rumunija F. Georgiu, Čekija J. Smejkalas, Vengrija A. Adorjanas;

iš 4-os (SSRS) 4 v.: Tarybų Sąjunga (J. Balašovas, R. Vaganianas, G. Kuzminas ir V. Ceškovskis);

iš – 5-os – (JAV) 3 v: Jungtinės Amerikos Valstijos (L. Kavalekas, Dž. Tarjanas ir L. Šamkovičius);

iš – 6-os (Kanada) 1 v.: Kanada J. Hebertas;

iš – 7-os – (Centrinė Amerika) – 2 v.: Kuba G. Garsija ir Kolumbija R. Hernandesas;

iš – 8-os – (Pietų Amerika) 3 v.: Brazilija F. Troisas, Argentina L. Bronšteinas, Brazilija H. van Rimsdijkas;

iš – 9-os – (Vakarų Azija) 1 v. – Iranas K. Harandi;

iš – 10-os – (Pietryčių Azija) ir Okeanija 2 v. – Filipinai (E. Torė, R. Rodrigesas);

iš – 11-os – (Viduržemio jūra) 3 v. – Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika (D. Velimirovičius, Ljubojevičius B. Ivkovas);

iš – 12-os – (Afrika) 1 v. – Tunisas S. Buazizas;

Tarpzoniniai turnyrai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vyko du tarpzoniniai turnyrai – Rio de Žaneire ir Rygoje.

Rio de Žaneiras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1979 m. Rio de Žaneiro Tarpzoninis turnyras vyko 1979 m. rugsėjo 22 d. – spalio 22 d.[3][4] Turnyre dalyvavo 18 žaidėjų.

Trys žaidėjai iš 1977/78 m. Kandidatų mačų: H. Mekingas, T. Petrosianas ir L. Portišas.

Kadangi už aukštus sportinius pasiekimus turėjo kvietimą Vokietija R. Hiubneris, tai jo vietą užėmė 3-ias 2-oje zonoje buvęs Izraelis Š. Kaganas.

Šalies organizatorės pakviestas žaidėjas – Brazilija Sunye Neto Žaimi.

Po dviejų ratų dėl ligos pasitraukė Brazilija H. Mekingas[5]

Trylika geriausiai pasirodžiusių šachmatininkų iš 11-os FIDE zoninių turnyrų: Nyderlandai Janas Timanas, Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika Borislavas Ivkovas, Tarybų Sąjunga Jurijus Balašovas, Filipinai Eugenijus Torė, Vengrija Djula Saksas, Jungtinės Amerikos Valstijos Leonidas Šamkovičius, Čekija Janas Smejkalas, Tarybų Sąjunga Rafaelis Vaganianas, Kuba Gilermo Garsija Gonzalesas, Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika Dragoljubas Velimirovičius, Iranas Kosro Harandi, Argentina Luisas Markos Bronšteinas, Kanada Žanas Hebertas. Po dviejų ratų dėl ligos pasitraukė H. Mekingas

Rio de Žaneiro tarpzoniniame turnyre Vengrija Lajošas Portišas, Tarybų Sąjunga Tigranas Petrosianas ir Vokietija Robertas Hiubneris, pasidaliję 1-3 vietas (po 11½ taško), pateko į 1980/81 m. Kandidatų mačus.

Ryga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1979 m. tarpzoninis turnyras Rygoje vyko 1979 rugsėjo 4 d. – spalio 3 d.[6][7] Turnyre dalyvavo 20 žaidėjų.

Du žaidėjai iš 1977/78 m. Kandidatų mačų: B. Larsenas, L. Polugajevskis.

Už aukštus sportinius pasiekimus pakviesti: Čekija V. Hortas, Tarybų Sąjunga M. Talis.

Negalinčius dėl ligos dalyvauti Čekija V. Hortą ir Jungtinės Amerikos Valstijos L. Kavaleką pakeitė Tarybų Sąjunga O. Romanišinas ir Jungtinės Amerikos Valstijos E. Mednis.[8]

Trylika geriausiai pasirodžiusių šachmatininkų iš 11-os FIDE zoninių turnyrų: Vengrija Andrašas Adorjanas, Vengrija Zoltanas Riblis, Rumunija Florinas Georgiu, Tarybų Sąjunga Genadijus Kuzminas, Tarybų Sąjunga Vitaljus Ceškovskis, Anglija Antony Mailsas, Jungtinės Amerikos Valstijos Džeimsas Tardžanas, Izraelis Jehuda Griunfeldas, Brazilija Hermanas van Riemsdeikas, Tunisas Slimas Buazizas, Jungtinės Amerikos Valstijos Edmaras Mednis, Brazilija Franciskas Troisas, Filipinai Rubenas Rodrigesas.

Nugalėjo M. Talis – 14 taškų; 2-ą vietą užėmė L. Polugajevskis – 11½; Jie abu iškart pateko į Kandidatų mačus. 3-4 vietas pasidalijo A. Adorjanas ir Z. Riblis – po 11. Pastarieji, dėl paskutinio kelialapio į 1980/81 m. Kandidatų mačus, 1979 m. spalio 20 –lapkričio 4 d. Budapešte žaidė papildomą mačą. Nors jis baigėsi lygiosiomis 3:3, dėl geresnių papildomų rodiklių tarpz. turnyre, A. Adorjanas pateko į 1980/81 m. Kandidatų mačus.

Kandidatų mačai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1980/81 m. Kandidatų mačuose dalyvavo 8 žaidėjai: Borisas Spaskis ir Viktoras Korčnojus (praėjusio pasaulio čempionato ciklo kandidatų mačų finalininkai). Taip pat, ir 1979 m., 2-jų tarpzoninių turnyrų (Rygos tarpzoninio ir Rio de Žaneiro tarpzoninio) prizininkai: A. Adorjanas, T. Petrosianas, L. Polugajevskis, L. Portišas, M. Talis ir R. Hiubneris.[9]

Mačai vyko skirtingu laiku ir skirtinguose miestuose.

1976 m. FIDE grįžo prie ankstesnės tvarkos – ketvirtfinalio nugalėtojai nustatomi pagal didesnį pergalių skaičų žaidžiant 12-ką, pusfinalio mačų – 16-ką, o finaliniame – 20 partijų. Jei mačas baigtusi lygiosiomis, nugalėtojas būtų nustatomas žaidžiant papildomus dviejų partijų mačus.

Ketvirtfinalyje:

V. Korčnojus įveikė T. Petrosianą (5½ : 3½),

L. Polugajevskis – M. Talį (5½ : 2½),

R. Hiubneris – Andrašą Adorjaną – (5½ : 4½).

L. Portišas – B. Spaskis – (7 : 7). L. Portišas dėl pergalės juodaisiais pateko į pusfinalį.

Pusfinalyje:

V. Korčnojus – L. Polugajevskį (7½ : 6½).

R. Hiubneris  – L. Portišą (6½ : 4½).

Finalinis, 16-kos partijų, mačas vyko 1980 gruodžio 21 – 1981 sausio 8 d., Merane Mačas nutrūko nesužaidus visų partijų. Robertas Hiubneris po 6 ratų pirmavo 3½:2½, bet toliau jį ištiko nesėkmė: 7-osios partijos pabaigoje, lyginėje padėtyje, pražiopsojęs bokštą (nepastebėjo žirgo šakutės), pasidavė.

Vieta Žaidėjas 01 02 03 04 05 06 07 08 09 10 Taškai
01 Viktoras Korčnojus 0 1 ½ 0 ½ ½ 1 1 * *
02 Robertas Hiubneris 1 0 ½ 1 ½ ½ 0 0 * *

Tokia nesėkmė turėjo įtakos tolimesniam žaidimui – pralaimėjo ir aštuntąją partiją. Rezultatas tapo jo nenaudai 3½ : 4½. Šios dvi nesėkmės palaužė jį galutinai ir, nebaigęs dviejų atidėtų partijų (9-os ir 10-os), pasidavė. Viktoras Korčnojus antrą kartą iškovojo teisę žaisti pasaulio čempionato mačą su Anatolijumi Karpovu.[10]

Pretendentas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dėl sovietų didmeistrių boikoto, V. Korčnojui septynerius metu teko tenkintis antraeiliais turnyrais. Jo susitikimai su stipriais varžovais buvo reti, bet įtikinami.

Jam 1979 m. buvo „per ankšta" Bylyje (12 iš 13), San Paule (10 iš 13), Lon Paine (Kalifornija), Johanesburge (7½ iš 10) ir Buenos Airėse (10½ iš 13). 1980 m. nugalėjo Veik an Zee ir Londone (8½ iš 12).

Tikraja atgaiva tapo eilinis pretendento atrankos ciklas, kur jis 1980/81 m. Kandidatų mačuose iš eilės įveikė T. Petrosianą (5½ : 3½) ir L. Polugajevskį (7½ : 6½) ir finale R. Hiubnerį, kuris pralaimėjęs dvi partijas iš eilės esant rezultatu V. Korčnojaus naudai (4½ : 3½) netikėtai pasidavė.

V. Korčnojus antrą kartą įgijo teisę žaisti mačą dėl pasaulio čempiono vardo su A. Karpovu.

Čempionas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Treji metai tarp dviejų mačų su V. Korčnojumi, A. Karpovui praėjo sėkmingai: 1979 m. (kartu su M. Taliu) tapo grandiozinio „žvaigždžių turnyro“ Monrealyje nugalėtoju (12 iš 15). Nugalėjo Tilburge (7½ iš 11). 1980 m. nugalėjo: Bad Kisingene (Bavarija) (4½ iš 6), Bugoine (8 iš 11), Amsterdame (10 iš 14) ir dar kartą Tilburge (7½ iš 11). Tik Buenos Airėse pasaulio čempionui, pralaimėjus J. Timanui ir F. Olafsonui, netikėtai teko dalintis 4-5 vietas su U. Andersonu.

Jis vedė SSRS šachmatų rinktinę į pergalę šachmatų olimpiadoje Maltoje, po to 1981 m. laimėjo Linareso turnyrą (8 iš 11), tarptautinį Maskvoje (9 iš 13) ir pasidalijo 2-3 vietas Amsterdame (pirmas – J. Timanas).

Tad čempionas turėjo puikią žaidimo praktiką ir gerą pagalbininkų komandą. Kai tik paaiškėjo, kad mače dėl „karūnos“ jo varžovu vėl bus V. Korčnojus, SSRS Sporto Komitetas, kad užtikrintų pergalę prieš „Piktadarį“, praktiškai pareikalavo iš vedančiųjų didmeistrių pasidalinti su A. Karpovu jų atrastomis debiutinėmis naujovėmis…

Rezultatų netruko laukti: kaip žinoma, pagarsėjusios debiutinės naujovės, panaudotos mačo pabaigoje, buvo gimusios J. Razuvajevui ir J. Geleriui kartu benagrinėjant atvirąjį ispaniškosios partijos variantą… A. Karpovas turėjo didžiulę pagalbą iš sovietų didmeistrių korpuso. Didmeistrio I. Zaicevo, A. Karpovo vyr. trenerio, žodžiais:

„Mače aš ir J. Balašovas buvome paskirti (A. Karpovo) padėjėjais, bet tiksliniame analitiniame pasiruošime mačui aktyviai dalyvavo M. Talis, L. Polugajevskis (jie taip pat buvo Merane), J. Geleris ir R. Vaganianas; atskirais laikotarpiais prisijungdavo E. Ubilava, A. Michalčišinas, V. Ceškovskis, A. Kapengutas, R. Kimelfeldas, V. Lepioškinas, S. Rosenbergas…“

Prognozės prieš mačą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bet ir be šito, dauguma ekspertų manė, kad V. Korčnojui 1981 m. bus žymiai sunkiau nei 1978 m. mače. Apie tai kalbėjo kalbėjo rezultatai iki mačo – V. Korčnojus, neturėdamas rimtos praktikos, šį kartą laimėjo kandidatų mačus laimėjo mažesne persvara, nei prieš trejus metus. Be to, jam buvo jau 50 metų, kai varžovui – 30. O A. Karpovas, savo pasiektų pergalių šviesoje, atrodė pasiruošęs mačui nepriekaištingai.

Mačo eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mačo partijų skaičius, kaip ir Bagijuje nebuvo ribojamas - norint nugalėti reikėjo šešių pergalių. Mačo pradžia buvo sėkminga čempionui: kad pasiektų pusę reikalingų pergalių, A. Karpovui pakako pirmų keturių partijų.

Čempionas 1-ąją partiją žaisdamas juodaisiais pasinaudojo V. Korčnojaus, kuris 24-me ėjime suklydo, neužtikrintu žaidimu ir laimėjo. Tai tęsėsi ir 2-ojoje partijoje, kurioje jis, pasirinkęs retą variantą, gavo prastesnę padėtį ir beveik neturėdamas šansų antrą kartą pralaimėjo… „Tapo aišku, kad pretendento gynyba – kažkada jo stiprioji pusė- trūkinėja, neatlaiko planingo, nors ir lėtoko čempiono puolimo!“ sakė J. Geleris. Tai patvirtino ir 4-oji partija. Rezultatas pagal pasiektas pergales tapo 3:0 A. Karpovo naudai.

Reikia pripažinti V. Korčnojaus kovingumą. Jis netik nesutriko tokioje netikėtoje situacijoje, bet ir sugebėjo susiimti, po kelių lygiųjų pasiekė puikią pergalę juodaisiais. Tai šiek tiek prigesino liepsnojančias varžovų akis: tuo metu žiniasklaidoje ėjo kalbos apie galimą „sausą“ (pagal pergales) mačo galutinį rezultatą.

Žaidėjas 01 02 03 04 05 06 07 08 09 10 11 12 13 14 15 16 17 18 Taškai
Anatolijus Karpovas 1 1 ½ 1 ½ 0 ½ ½ 1 ½ ½ ½ 0 1 ½ ½ ½ 1 11 (+6,-2,=10)
Viktoras Korčnojus 0 0 ½ 0 ½ 1 ½ ½ 0 ½ ½ ½ 1 0 ½ ½ ½ 0 7 (+2,-6,=10)

Esant rezultatui 1 : 3, V. Korčnojus trumpam buvo perėmęs inciatyvą, bet 9-ojoje patyrė dar vieną smūgį. A. Karpovas juodaisiais panaudojo stiprią naujovę ir pakiliai žaidė partiją. Santykis išaugo iki 4 : 1. Pretendentas laikėsi išvisų jėgų, bet atskirose partijose pradėjo nervuotis…

13-ąją partiją čempionas žaidė netiksliai: buvo prispaustas iš visų pusių ir V. Korčnojus pasiekė antrąją pergalę. Bet mačo eigos tai niekaip nepaveikė…

Viską išsprendė dvi naujovės, kurias debiute panaudojo čempionas: ispaniškosios atvirajame variante 14-oje ir 18-oje partijose. Abejose rezultatas buvo aiškus po 20 ėjimų ir, nežiūrint visų pretendento bandymų išsisukti, jos pasibaigė jo pralaimėjimu. A. Karpovas pasiekė pirmasis 6-as pergales ir, laimėjęs mačą 6 : 2, dar trejiems metams išlaikė pasaulio čempiono titulą.[11]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „1981 m. pasaulio šachmatų čempionatas Merane tarp A. Karpovo ir V. Korčnojaus“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2005-01-21. Nuoroda tikrinta 2020 m. birželio 30 d..{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
  2. Шахматы. Энциклопедический словарь / гл. ред. А. Е. Карпов. – М.: Советская энциклопедия, 1990. – С. 151. – ISBN 5-85270-005-3
  3. „Pasaulio šachmatų čempionatas. 1979 m. Rio dio Janeiro tarpzoninis turnyras“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2019-08-28. Nuoroda tikrinta 2020 m. birželio 30 d..{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
  4. Межзональные турниры Рига’79, Рио-де-Жанейро’79 / [Авт.-сост. В. И. Чепижный]. – М. : Физкультура и спорт, 1980. – 415 c.
  5. Шахматы. Энциклопедический словарь / гл. ред. А. Е. Карпов. – М.: Советская энциклопедия, 1990. – С. 278, 557. – ISBN 5-85270-005-3
  6. „Pasaulio šachmatų čempionatas. 1979 m. Rygos tarpzoninis turnyras“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2000-02-01. Nuoroda tikrinta 2020 m. rugsėjo 10 d..{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
  7. Межзональные турниры Рига’79, Рио-де-Жанейро’79 / [Авт.-сост. В. И. Чепижный]. – М. : Физкультура и спорт, 1980. – 415 c.
  8. Шахматы. Энциклопедический словарь / гл. ред. А. Е. Карпов. – М.: Советская энциклопедия, 1990. – С. 278, 557. – ISBN 5-85270-005-3
  9. Шахматы. Энциклопедический словарь / Гл. ред. А. Карпов, M: Советская энциклопедия, 1990. С. 316 ISBN 5-85270-005-3.
  10. „Markas Vyksas. Pasaulio šachmatų čempionatas. 1979-81 Kandidatų mačai“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2018-12-23. Nuoroda tikrinta 2020 m. birželio 30 d..{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
  11. „Pasaulio šachmatų čempionatas. Mačas Karpovas - Korčnojus 1981 m.“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2012-04-24. Nuoroda tikrinta 2020 m. birželio 30 d..{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]