Debiutas (šachmatai)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Debiutas – pirmųjų šachmatų partijos ėjimų grupė. Dažnai pasikartojančios ir atpažįstamos pirmųjų ėjimų sekos vadinamos debiutu arba gynyba (rečiau – partija ar pradžia), joms suteikiami pavadinimai` – pavyzdžiui, ispaniškoji partija ar siciliškoji gynyba. Yra daugybė įvairių debiuto galimybių, varijuojančių nuo ramaus pozicinio žaidimo (Cukertorto debiutas) iki aršaus taktinio (Latviškasis gambitas arba dviejų žirgų gynyba, ypač Wilkes-Barre variantas).

Ėjimų seka, kuri pripažinta standartine arba atitinka aprašytąją literatūroje (arba Šachmatų debiutų enciklopedijoje – Encyclopedia of Chess Openings) vadinama standartiniu ėjimu. Ėjimas, kuris nėra standartinis, vadinamas nauju arba nestandartiniu. Patyrę šachmatų žaidėjai debiutų studijoms skiria ne vienerius metus, debiutų teorija nuolat tobulinama.

Šachmatų debiutų enciklopedija – knygų rinkinys (šiuo metu ir elektroninė duomenų bazė), aprašantis šachmatų debiutus. Ėjimai buvo atrinkti iš kelių šimtų tūkstančių meistrų partijų, iš Chess Informant (leidžiamas nuo 1966 m.) analizių ir žinomų šachmatų žaidėjų sudėti į vieną vietą. ECO ir Chess Informant leidžia Serbijos kompanija „Šahovski informator“. Šie debiutai surūšiuoti pagal ECO lentelę, kuri aiškiai nurodo geriausius ėjimus.

ECO rūšiuoja debiutus ne pagal tradicinius pavadinimus, bet pagal unikalią numeravimo sistemą, kurią taip pat naudoja ir kiti šachmatams skirti leidiniai. Yra penkios pagrindinės kategorijos – nuo A iki E, kiekviena jų skirstoma į šimtą subkategorijų.

Populiariausi šachmatų debiutai[taisyti | redaguoti kodą]

Siciliškoji gynyba[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Siciliškoji gynyba.
Chess zhor 22.png
Chess zver 22.png
a8 b8 c8 d8 e8 f8 g8 h8
a7 b7 c7 d7 e7 f7 g7 h7
a6 b6 c6 d6 e6 f6 g6 h6
a5 b5 c5 d5 e5 f5 g5 h5
a4 b4 c4 d4 e4 f4 g4 h4
a3 b3 c3 d3 e3 f3 g3 h3
a2 b2 c2 d2 e2 f2 g2 h2
a1 b1 c1 d1 e1 f1 g1 h1
Chess zver 22.png
Chess zhor 22.png
Siciliškoji gynyba

Ši žaidimo pradžia vadinama Siciliškąja gynyba. Baltųjų karaliaus pėstininkas eina e4, juodųjų c pėstininkas – į c5. Būtent juodieji paeidami pėstininku į c5 langelį sukuria tokią poziciją, kuri ir vadinama Siciliškąja gynyba. Juodieji, nenorėdami kartoti baltųjų ėjimo ir žaisti atviros partijos, dėl lentos centro kovoja iš c linijos. Šiame debiute baltieji dažniausiai turi pranašumą karaliaus lentos pusėje, juodieji – valdovės pusėje. Pavadinimą šiai pozicijai XVII amžiuje suteikė Džioakinas Grekas.

Įprastinis Siciliškosios gynybos variantas pradedamas 1.e4 c5. Po dažniausiai daromo ėjimo 2.Žf3, juodieji atsako 2…d6, 2…Žc6 arba 2…e6. Jei baltieji žaidžia 3.d4, juodieji dažniausiai atsako 3…cd. Gauta pozicija yra viena labiausiai komplikuotų šiuolaikinėje šachmatų praktikoje, kai baltieji turi figūrų išvystymo ir kontroliuojamos erdvės pranašumą, o juodieji pasižymi pėstininkų pranašumu centre ir laisva c linija.

Populiariausi Siciliškosios gynybos variantai:

  • Drakono
  • Naidorfo
  • Klasikinis
  • Ševeningeno

Ispaniškoji partija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Ispaniškoji partija.
Chess zhor 22.png
Chess zver 22.png
a8 b8 c8 d8 e8 f8 g8 h8
a7 b7 c7 d7 e7 f7 g7 h7
a6 b6 c6 d6 e6 f6 g6 h6
a5 b5 c5 d5 e5 f5 g5 h5
a4 b4 c4 d4 e4 f4 g4 h4
a3 b3 c3 d3 e3 f3 g3 h3
a2 b2 c2 d2 e2 f2 g2 h2
a1 b1 c1 d1 e1 f1 g1 h1
Chess zver 22.png
Chess zhor 22.png
Ispaniškoji partija

Kita populiari žaidimo pradžia yra Ispaniškoji partija. Pirmieji ėjimai:

1.e4 e5 2.Žf3 Žc6 3.Rb5

Tai vienas populiariausių debiutų. Galima tokia daugybė variantų, kad Šachmatų debiutų enciklopedijoje visi kodai nuo C60 iki C99 skirti vien tik jiems. Debiutas anglakalbėse šalyse vadinamas ispanų XVI a. kunigo Rúy López de Segura vardu. Jis šio ir kitų debiutų studijas aprašė 1561 m. išleistoje 150 psl. knygoje Libro del Ajedrez. Tačiau šis debiutas buvo žinomas dar anksčiau – aptinkamas 1490 m. rašytame Getingeno rankraštyje.

Populiariausi variantai:

Prancūziškoji gynyba[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Prancūziškoji gynyba.
Chess zhor 22.png
Chess zver 22.png
a8 b8 c8 d8 e8 f8 g8 h8
a7 b7 c7 d7 e7 f7 g7 h7
a6 b6 c6 d6 e6 f6 g6 h6
a5 b5 c5 d5 e5 f5 g5 h5
a4 b4 c4 d4 e4 f4 g4 h4
a3 b3 c3 d3 e3 f3 g3 h3
a2 b2 c2 d2 e2 f2 g2 h2
a1 b1 c1 d1 e1 f1 g1 h1
Chess zver 22.png
Chess zhor 22.png
Prancūziškoji gynyba

Prancūziškoji gynyba pradedama ėjimais:

1.e4 e6

Ši gynyba pasižymi solidumu ir atsparumu, nors iš pradžių ji truputį varžo juodųjų pozicijas, nes pėstininkas stovintis e6 langelyje trukdo išvesti juodųjų rikį. Juodieji įgyja geras kontraatakavimo pozicijas valdovės pusėje, kai baltieji stengiasi išnaudoti karaliaus lentos pusę. Gynyba pavadinta po korespondecinių šachmatų mačo, žaisto tarp Londono ir Paryžiaus 1834 m. (nors egzistuoja ir ankstesni šios gynybos pavyzdžiai). Populiariausi variantai:

  • Klasikinis
  • Pasikeitimo
  • Tarašo
  • Rubinšteino
  • Vinaverio
  • Stūmimo

Debiuto strateginiai tikslai[taisyti | redaguoti kodą]

Nors debiutuose yra daugybė ėjimų variantų, bendrieji tikslai yra tie patys. Pirmasis ir svarbiausias – kaip ir kituose žaidimo etapuose: išvengti mato ir stengtis neprarasti figūrų. Pagrindiniai debiuto strateginiai tikslai yra šie:

  • greitas figūrų išvystymas patogiuose, daug laukelių kontroliuojančiose arba perspektyviose pozicijose;
  • lentos centro užėmimas pėstininkais;
  • karaliaus saugumo užtikrinimas, kuris dažniausiai pasiekimas rokiruote;
  • stabilios, tvirtos pėstininkų grandies suformavimas;
  • sunkiųjų figūrų sujungimas, taip kad jos užimtų atviras ar pusiau atviras linijas bei gintų viena kitą;
  • žaidimo plano tąsos mitelšpilyje ir endšpilyje rengimas;
  • priešininko planų ardymas.

Vystymas[taisyti | redaguoti kodą]

Vienas pagrindinių debiuto tikslų – išdėlioti (išvystyti) figūras laukeliuose taip, kad jos turėtų kuo didesnę įtaką žaidimui. Todėl žirgai paprastai užima f3, c3, f6 ir c6 laukelius (kartais e2, d2, e7 arba d7), ir abiejų žaidėjų e ir d pėstininkai judinami tam, kad rikiai galėtų būti išvystyti. Taip pat rikiai gali būti perkeliami į fianchetto pozicijas, pvz., – g3 ir Rg2. Kuo greičiau figūros išvystomos, tuo geriau. Valdovė paprastai išvystoma vėliau, kadangi pradžioje ją lengva atakuoti kaip vertingiausią figūrą, o jos atsitraukimas praloštų tempą. Rekomenduojama nedaryti ėjimo tą pačia figūra du kartus, jei nėra svarbaus reikalo, kad būtų išvengta laiko kitų figūrų išvedimui praradimo.

Centro kontrolė[taisyti | redaguoti kodą]

Žaidimo pradžioje neaišku, kurioje lentos vietoje vyks svarbiausia kova. Iš centro figūras galima perkelti į bet kurią vietą palyginus lengvai, o tai gali turėti triuškinantį poveikį priešininkui. Klasikinė teorija skelbia, kad centro kontrolė lengviau pasiekiama perkeliant ten pėstininkus, idealiu atveju – d4 ir e4 (arba d5 arba e5 žaidžiant juodaisiais). Tačiau hipermodernistai įrodė, kad ne visada būtina ir net nepageidautina užimti centrą tokiu būdu, kadangi per platus pėstininkų frontas gali būti lengvai atakuojamas ir sunaikinamas. Įspūdingai atrodantis pėstininkų frontas mažai vertas, jei nėra galimybių jį apginti kitomis figūromis. Hipermodernistai propagavo centro kontrolę per atstumą figūromis, varžovo centro gynybos pralaužimą ir centro užėmimą atidedant vėlesnei žaidimo fazei. Ši teorija leido sukurti tokius debiutus kaip Aliochino gynyba – 1. e4 Žf6 2. e5 Žd5 3. d4 d6 4. c4 Žb6 5. f4 (Keturių pėstininkų ataka). Baltieji turi įspūdingą pėstininkų kontroliuojamą centrą, bet juodieji tikisi jį laikui bėgant sunaikinti, atveriant baltųjų pozicijas.

Karaliaus apsauga[taisyti | redaguoti kodą]

Karalius lentos centre yra pažeidžiamas bei gali sulaukti įvairių smūgių, po kurių gali būti praloštos figūros ar net susidaryti mato pozicija. Todėl abiem žaidėjams siektina debiuto metu daryti rokiruotę arba patraukti karalių į šoną dirbtinės rokiruotės būdu.

Silpnų pėstininkų vengimas[taisyti | redaguoti kodą]

Dauguma debiutų siekia išvengti tokių pėstininkų silpnybių kaip izoliuotų, sudvigubintų pėstininkų pėstininkų salų ir t. t., kadangi partijos pabaigoje tokie silpni pėstininkai gali tapti priešininko atakos taikiniu ir būti prarasti. Kai kurie debiutai sudaro tokias silpnybes, jei jos leidžia greitai išvystyti figūras ir pereiti į stiprią ataką. Kai kurie nesubalansuoti debiutai juodaisiais naudoja šią idėją, pvz., olandiškoji ar siciliškoji gynyba. Tuo tarpu kiti debiutai, kaip Aliochino ar Benoni gynyba provokuoja varžovą ištęstam žaidimui, kuriame atsiranda pėstininkų silpnybės. Be to, reikia vengti ir silpnų laukų, kurių negali užpulti pėstininkas, atsiradimo, nes juose gali įsitvirtinti priešo figūros – žirgai, rikiai ir sudaryti placdarmą puolamosioms operacijoms.

Be šių idėjų, kiti strateginiai įpusėjusio žaidimo (mitelšpilio) planai gali būti perkeliami į debiutą. Tai pėstininkų pralaužimo planai sukuriant kontržaidimą, sukuriant silpnas grandis varžovo pėstininkų struktūroje, įgyjant esminių laukelių kontrolę, darant naudingus keitimus menkesnėmis figūromis (pavyzdžiui, gaunant rikių porą, vietoj rikio ir žirgo ar dviejų žirgų atviroje pozicijoje) arba įgyjant erdvės pranašumą centre ir/ar flanguose.

Sunkiųjų figūrų sujungimas[taisyti | redaguoti kodą]

Vienas svarbių bendrų principų šachmatų strategijoje yra figūrų sąveika. Dažnai mitelšpilyje ar endšpilyje efektą duoda sunkiųjų figūrų įsiveržimas į priešo stovyklą. Jį planuoti ir ruošti verta dar debiute – bokštais užimamos pusiau atviros (dažniausiai c ar f arba d, e vertikalės) ar atviros linijos, taip, kad bokštas remiamas kito bokšto ar valdovės sugebėtų prasiveržti į priešininko stovyklos 6,7 ar 8 (žaidžiant baltais) ar 3,2,1 (žaidžiant juodais) gulstines. Jei planuojama ataka prieš rokiravusį karalių ar valdovės flange, tai sunkiosios figūros laikomos ar permetamos į tą flangą. Ataka prieš nerokiravusį karalių dažnai būna efektyvi bokštus ir valdovę atvedus į centrines linijas. Toks figūrų sujungimas yra būdingas žaidimo plano tąsai vėlesniuose partijos etapuose.

Priešininko planų ardymas[taisyti | redaguoti kodą]

Žaisti būtina atsižvelgiant į priešininko planus. Tai itin svarbu lošiant juodomis figūromis, kai žaidimo iniaciatyva paprastai būna baltųjų pusėje. Jei jau debiute priešininkas atakuoja pėstininkais karaliaus flange (pvz., kai kurie Siciliškos gynybos variantai), tai efektyvus kontrplanas būtų pozicijos atvėrimas centre ar priešingame flange, jei į ten rokiravo varžovo karalius.

Dauguma rašytojų (pavyzdžiui, Reubenas Fainas „Šachmatų debiutų idėjose“) komentuoja, kad baltųjų pagrindinis uždavinys – išsaugoti ir padidinti pranašumą gautą pirmo ėjimo teise, o juodųjų – išlyginti žaidimą. Daugelis debiutų suteikia šansą juodiesiems žaisti agresyviai siekiant pranašumo iš pat pradžių. Pasak Džeremio Silmeno, debiutų tikslas – sukurti dinamišką disbalansą tarp dviejų pusių, kuris apibrėš įpusėjusio žaidimo būdą ir strateginius planus, pasirinktus abiejų pusių. Pavyzdžiui, Prancūziškosios gynybos Vinaverio variante baltieji siekia išnaudoti savo rikių porą ir erdvės pranašumą rengiant ataką prieš juodųjų karalių, kai juodieji siekia situaciją paprastinančių keitimų (iškeisti vieną baltųjų rikių, atimant varžovo pozicijos pranašumą) ir kontratakuoti susilpnėjusius baltųjų valdovės pusės pėstininkus.

Debiutų vardijimas[taisyti | redaguoti kodą]

Šachmatų istorijos pradžioje dėl šachmatų notacijos sistemos trūkumo buvo labai sunku užrašyti ėjimus. Buvo įprasta priskirti pavadinimus ėjimų sekoms, kad būtų lengviau juos aptarti. Debiutų teorija moksliškai buvo pradėta tyrinėti nuo 1840 m., daug debiutų variantų buvo atrasta ir pavadinta šiuo periodu ir vėliau. Tačiau debiutų teorija vystėsi chaotiškai ir daugelis vardų yra daugiau istoriniai atsitiktinumai, nei sistemiškai suteikti vardai. Seniausi debiutai paprastai vadinami geografinių vietų ar žmonių pavadinimais. Daug ėjimų pavadinta tautų vardais – pavyzdžiui, angliškasis debiutas, ispaniškoji partija, prancūziškoji gynyba, olandiškoji gynyba, škotiškoji partija, rusiškoji partija, itališkoji partija, skandinaviškoji gynyba ar siciliškoji gynyba. Miestų vardai taip pat naudojami, pavyzdžiui, Viena (Vienos partija) ar Berlynas (Berlyno gynyba). Kataloniškoji sistema gavo vardą nuo Katalonijos regiono Ispanijoje. Taip pat daug debiutų vadinami žaidėjų pavardėmis. Vardas duodamas debiutui ne tik pagal pirmo jį panaudojusio žaidėjo vardą, bet dažniau pagal to, kuris jį išpopuliarino ar viešai analizavo. Eponiminiai debiutai – Aliochino gynyba, Morfio gynyba ar Reti sistema. Kai kuriems debiutams duoti 2 žmonių vardai, pavyzdžiui, Karo-Kano gynyba. Keletas debiutų yra aprašomieji – Giuoco Piano (arba itališkoji partija; itališkai „ramus žaidimas“). Proziškesni pavadinimai – dviejų žirgų gynyba arba keturių žirgų debiutas. Aprašomieji pavadinimai retesni. Kai kurie debiutai turi įmantrius vardus, dažnai gyvūnų pavadinimus. Šitaip debiutai buvo pradėti vadinti XX a.. Tada įprastesni ar dažnesni ėjimų sekų debiutų ėjimai jau buvo pavadinti, tačiau nauji, kurių dauguma buvo neįprasti ir nauji buvo pavadinti orangutango, hipopotamo, dramblio ar ežio vardais. Dar vienas toks pavadinimas – Juodųjų žirgo tango.

Debiutams klasifikuoti naudojama nemažai terminų. Dažniausiai naudojami – partija, gynyba, gambitas, debiutas ir variantas, rečiau pasitaikantys – sistema, ataka, kontrataka, kontrgambitas, atvirkštinis. Jie naudojami labai nepastoviai ir nesistemiškai. Pavyzdžiui, kai kurie tautų vardais pavadinti debiutai: škotiškoji partija, angliškasis debiutas, prancūziškoji gynyba ir rusiškoji partija. Škotiškoji partija ir angliškasis debiutas yra baltųjų debiutai, prancūziškoji iš tikrųjų yra gynyba, rusiškoji partija taip pat. Nors ir nėra preciziškos debiutų apibrėžimo praktikos, vis tik, yra kai kurie bendrumai:

Partija

Sąvoka naudojama tik seniausiems debiutams – pavyzdžiui, škotiškoji partija, Vienos partija, keturių žirgų debiutas.

Debiutas

Kartu su „variantu“ – dažniausiai naudojamas terminas, dažniausiai tai būna pirmas ėjimas. Taip pat dažnai tai būna pradžia, kurioje baltieji padaro ėjimą ir laukia atsakymo, kuris nėra vienintelis ir apibrėžtas teorijoje tik kaip vienas iš keleto galimų variantų.

Variantas

Paprastai naudojamas aprašyti ėjimų variantui, kurie daromi dažniau naudojamame debiute – pavyzdžiui, pasikeitimo variantas atmestajame valdovės gambite.

Gynyba

Visada naudojamas juodųjų debiutui pavadinti – pavyzdžiui, dviejų žirgų gynyba arba senoji indiškoji gynyba, jei ji – atvirkštinė, tada vadinama baltųjų gynyba.

Gambitas

Debiutas, kurio metu aukojama figūra, dažniausiai vienas ar daugiau pėstininkų, nors retkarčiais pasitaiko ir figūrų aukojimai (pavyzdžiui, airiškasis gambitas). Gambitai gali būti žaidžiami tiek baltaisiais (pvz., karaliaus gambitas), tiek juodaisiais (pvz., latviškasis gambitas). Pilname debiuto pavadinimame dažnai naudojami žodžiai „priimtas“ ar „atmestas“, priklausomai nuo to, kirto oponentas ar nekirto figūrą. Kai kuriais atvejais figūros aukojimas tik laikinas. Pavyzdžiui, po 1.d4 d5 2. c4 dc (Priimtasis valdovės gambitas), baltieji gali atgauti pėstininką 3. Va4+ jei tik norėtų (tiesa, po atsakymo 3…Žc6 kirsti iš karto negali, nes praranda kitą pėstininką).

Kontrgambitas

Gambitas siūlomas atsakant į varžovo surengtą gambitą, arba bet koks gambitas žaidžiamas juodųjų. Pavyzdžiai – Falkbejerio kontrgambitas atsakant į karaliaus gambitą ir Greko kontrgambitas (Senovinis latviškojo gambito pavadinimas).

Sistema

Figūrų vystymo būdas, kuris gali būti naudojamas prieš daugelį varžovo pozicijų. Pavyzdžiai: Rečio sistema, Barcza sistema, ir ežio sistema.

Ataka

Kartais naudojama įvardinti agresyviam arba provokuojančiam debiutui, tokiam kaip Albino-Šataro ataka (arba Šataro-Aliochino ataka), Keptų kepenų ataka Dviejų žirgų gynyboje ir Grobo ataka. Kai kuriais atvejais vadinama juodųjų gynybinė sistema, pritaikyta baltiesiems kaip Indiškojoje karaliaus atakoje. Kai kuriais atvejais pavadinimas naudojamas ironiškai, kaip gana nepavojinga Durkino ataka (dar vadinama Durkino debiutu).

Atvirkščiai

Juodųjų debiutas žaidžiamas baltaisiais arba dar rečiau baltųjų debiutas žaidžiamas juodųjų. Pavyzdžiai – siciliškoji gynyba atvirkščiai (iš angliškojo debiuto) ir Atvirkščiasis vengriškasis debiutas.

Keletas debiutų turi priešdėlį „Anti-“. Šie debiutai skirti išvengti tam tikros pozicijos, pavyzdžiui, Anti-Maršalas (prieš Maršalo ataką ispaniškoje partijoje) ir Anti-Merano gambitas (prieš Merano variantą Pusiau slaviškojoje gynyboje)

Šachmatų debiutų klasifikacija[taisyti | redaguoti kodą]

Debiutų klasifikacijai egzistuoja įvairios klasifikavimo schemos. Dažniausiai naudojama ECO sistema. Pradinė šachmatų lentos pozicija baltiesiems leidžia rinktis iš 20 ėjimų. Iš jų populiariausi – 1. e4, 1. d4, 1. Žf3 ir 1. c4, kadangi jais greičiausiai išvystomos figūros ir įgyjama centro kontrolė. Keletas kitų ėjimų laikomi neblogais, bet mažiau atitinkančiais debiuto tikslus nei 4 populiariausi. Dunsto debiutas (1. Žc3), išvysto žirgą į gerą laukelį, bet blokuoja baltųjų c laukelio pėstininką, taip ribodamas lankstumą, be to, po 1…d5 žirgas gali būti išspirtas į gana vidutinišką žirgui pradžioje laukelį d4. Tačiau po 1.Žf3 analogiškas 1…e5? tiesiog netenka pėstininko. Berdo debiutas (1.f4) valdo centrą, bet nepadeda vystytis ir susilpnina karaliaus pozicijas.

Sokolskio debiutas 1.b4, valdovės sparno fianchetto 1.b3 ir karaliaus sparno fianchetto 1.g3 truputį padeda vystyti figūras, bet centrą kontroliuoja gana periferiškai ir yra lėtesnio tempo nei kiti populiaresni debiutai. Likusios 11 galimybių retai naudojamos aukščiausiame šachmatų lygyje. Net ir geriausieji iš 11 yra gana lėti, tokie kaip 1.c3, d3 ir 1.e3. Blogiausi arba ignoruoja centrą ir vystymą, pavyzdžiui, 1.a3 ar 1.h3, susilpnina baltųjų pozicijas (pavyzdžiui, 1.f3 ir 1.g4) arba perkelia žirgus į kraštinius laukelius (1.Ža3 ir 1.Žh3).

Juodieji turi 20 būdų atsakyti į baltųjų debiutą. Daugelis iš jų yra veidrodiniai populiariausių baltųjų ėjimų atspindžiai, tik lėtesnio tempo. Gynyba pradedama 1…c6 ar 1…e6, su dažnai sekančiu centro pralaužimu 2…d5. Gynyba su ankstyvu …d6 ir paremta karaliaus pusės flango taip pat dažnai žaidžiama.

Vienas iš gana pagristų debiutų grupavimo būdų:

Atviros partijos (1.e4 e5)[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Atvira partija.


Baltieji pradeda 1.e4 (paeidami karaliaus pėstininku 2 laukelius). Tai populiariausias debiutinis ėjimas ir jis turi daugelį stiprių pusių – iškart kontroliuoja centrą ir išlaisvina 2 figūras (valdovę ir rikį). Seniausi debiutai pradedami 1.e4 ir daugelis patenka į Épine Dorsale sekas. Bobis Fišeris vadino 1.e4 „geriausiu išbandytu (ėjimu)“. Trūkumai tokie, kad 1.e4 perkelia pėstininką į neapgintą laukelį ir susilpnina d4 ir f4; vengrų meistras Djula Brejeris melodramatiškai sakė, kad “Po 1.e4 baltųjų žaidimas – agonijoje”. Jei juodieji atsako 1…e5, rezultatas – atvira partija.

Populiariausias antras baltųjų ėjimas yra 2.Žf3 (Karaliaus žirgo debiutas), kuris atakuoja juodųjų karaliaus pėstininką, ruošiantis trumpajai rokiruotei ir tikintis apginti valdovės pėstininko poziciją langelyje d4. Juodųjų įprastas atsakymas yra 2…Žc6, kuris paprastai veda į ispaniškąją, itališkąją ar škotiškąją partijas bei dviejų žirgų gynybą. Jei juodieji intensyviai laikosi simetrijos ir kontratakuoja baltųjų centrą su 2…Žf6, debiutas vadinamas rusiškąja partija (arba Petrovo gynyba).

Populiariausios alternatyvos 2.Žf3 yra 2.Žc3 (Vienos partija), 2.Rc4 (Rikio debiutas) ir 2.f4 (Karaliaus gambitas). Visi šie trys debiutai panašūs vienas į kitą, ypač rikio debiutas dažnai virsta Vienos partijos variantais. Karaliaus gambitas buvo labai populiarus XIX a.. Baltieji aukoja pėstininką greitesniam išvystymui ir juodųjų pėstininko išstūmimui. Vienos partijoje dažnai atakuojamas juodųjų centras, naudojantis f2-f4 pėstininkų pranašumu. centro partijoje (2.d4), baltieji nedelsiant atveria centrą, bet jei pėstininkas atgaunamas po 2…exd4, baltieji turi kovoti vos pranašesniu valdovės vystymu po 3.Vxd4. Alternatyva – aukoti vieną ar du pėstininkus – kaip centriniame gambite arba po to dažnai pasitaikančiame šiaurės gambite. Ankstyvi valdovės išvystymai kaip Parhamo atakoje ar Napoleono debiute atrodo mėgėjiškai. Iš tiesų jie dažniausia žaidžiami naujokų, nors Parhamo ataka buvo žaidžiama keliuose didmeistrių turnyrų partijose. Portugališkasis debiutas, Alapino debiutas, Konstantinopolskio debiutas ir atvirkščiasis vengriškasis debiutas yra reti.

Kalbant apie gynybą šio tipo partijose, tik Damiano gynyba iš tiesų yra prasta, nors dramblio ir latviškasis gambitai taip labai rizkingi žaidžiant juodaisiais. Filidoro gynyba šiuolaikiniuose šachmatuose nėra populiari, kadangi baltieji įgyja erdvės pranašumą, o juodieji, nors ir tvirtas, bet pasyvias ir suvaržytas pozicijas.

Pusiau atviros partijos (1.e4, juodieji eina kitaip nei 1…e5)[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Pusiau atvirasis debiutas.


Pusiau atvirose partijoe baltieji žaidžia 1.e4, o juodieji suardo simetriją atsakydami bet kokiu kitu ėjimu, išskyrus 1…e5. Populiariausia juodųjų gynyba prieš 1.e4 yra Siciliškoji, taip pat populiarios Prancūziškoji ir Karo-Kano gynybos. Pirco-Ufimcevo ir modernioji gynybos irgi dažnai žaidžiamos. Aliochino ir Skandinaviškoji gynybos matomos tik retkarčiais pasaulio čempionatuose. Nimcovičiaus debiutas ir graikiškoji gynyba retos. Grobo gynyba ir Šv. Jurgio gynyba laikomos keistenybėmis, nors Tony Miles kartą panaudojo Šv. Jurgio gynybą nugalėdamas Pasaulio čempioną Anatolijų Karpovą.

Siciliškoji ir Prancūziškoji gynybos veda į nesubalansuotas pozicijas, kuriose abi pusės turi šansų laimėti.

Karo-Kano gynyba solidi, nes juodieji siekia naudoti savo c linijos pėstininką centrui išlaikyti (1.e4 c6 2.d4 d5). Aliochino, Pirco-Ufimcevo ir Modernioji gynybos yra hipermodernūs debiutai, kuriuose juodieji gundo baltuosius sukurti pozicijas centre tam, kad vėliau jas atakuotų iš flangų.

Uždaros partijos (1.d4 d5)[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Uždara partija.


Debiutai, klasifikuojami kaip uždaros partijos, pradedami 1.d4 d5 ėjimais. Ėjimas 1.d4 suteikia tuos pačius figūrų vystymo ir centro kontrolės pranašumus kaip ir 1.e4, bet skirtingai nuo karaliaus pėstininko debiutų, kuriuose e4 pėstininkas neginamas po pirmojo ėjimo, d4 pėstininkas ginamas baltųjų valdovės. Šis nedidelis skirtumas turi didžiulį efektą debiutui. Pavyzdžiui, jei karaliaus gambitas retai žaidžiamas aukščiausio lygio varžybose, tai Valdovės gambitas išlieka populiariu visuose žaidėjų lygiuose. Taip pat, palyginus su karaliaus pėstininko debiutais, variantų perkėlimai ir perėjimai yra dažnesni ir svarbesni uždarose partijose.

Richterio-Veresovo ataka, Kolė sistema, Akmeninės sienos ataka ir Blekmaro-Dymerio gambitas klasifikuojami kaip valdovės pėstininko partijos, nes baltieji žaidžia d4, bet ne c4. Nors Richterio-Veresovo ataka ir žaidžiama aukščiausio lygio šachmatuose, ji naudojama tik retkarčiais. Kolė ir Akmenų sienos ataka yra greičiau sistemos nei debiutų variantai. Baltieji vysto figūras siekdami tam tikrų formacijų ir pernelyg nesirūpindami, kaip juodieji ginsis. Abi sistemos populiarios tarp klubo lygio žaidėjų, nes lengvai išmokstamos, bet retai naudojamos profesionalų, nes gerai pasirengęs varžovas juodaisiais greitai gali išlyginti tempą. Blekmaro-Dymerio gambitas yra baltųjų bandymas atverti linijas ir įgyti atakavimo pranašumų. Daugelis profesionalų laiko jį pernelyg rizkingu rimtiems žaidimams, bet šis debiutas yra populiarus mėgėjų tarpe ir žaidžiant žaibo partijas.

Populiariausios uždaros partijos yra debiutai, išsirutuliuojantys iš valdovės gambito (baltieji žaidžia 2.c4). Valdovės gambito pavadinimas nėra labai tikslus, kadangi baltieji visada gali atgauti pėstininką, jei norėtų. Priimtąjame valdovės gambite, juodieji kerta – …dc, užleisdami centrą baltųjų laisvam vystymui ir galimybę izoliuoti baltųjų valdovės pėstininką provokuojant …c5 ir baltiesiems kertant cd. Baltieji įgauna dinamiškas figūras ir galimybes atakai. Juodieji turi 2 populiariausius kelius atsisakyti pėstininko kirtimo – Slaviškąją gynybą (2…c6) ir atmestąjį valdovės gambitą (2…e6). Abu šie ėjimai sukuria daug galimybių ir variantų, kurių studijoms reikia daug laiko. Tarp daugybės galimų atmestojo valdovės gambito galimybių yra ortodoksinė gynyba, Laskerio gynyba, Kembridž Springso gynyba, Tartakoverio variantas, Tarašo ir Pusiau Tarašo gynybos.

Kiti juodųjų atsakymai į valdovės gambitą nei 2…dxc4, 2…c6, ir 2…e6 yra reti. Čigorino gynyba (2…Žc6) žaistina, bet gana reta. Simetrinė gynyba (2…c5) yra ėjimas, prieštaraujantis teorijai, nes daugelis debiutų teoretikų mano, kad juodieji negali išlyginti padėties kartodami baltųjų ėjimus, ir todėl simetrinė gynyba nėra populiari. Baltiškoji gynyba (2…Rf5) – tiesiausias kelias išsprendžiant juodųjų valdovės rikio vystymą antruoju ėjimu. Nors jis nėra labai dažnai naudojamas stipriausių žaidėjų, tačiau nėra visai galutinai atmestas ir kai kurie labai stiprūs didmeistriai naudojo jį. Albino kontrgambitas (2…e5) paprastai laikomas pernelyg rizikingu aukščiausio lygio turnyrų žaidėjams, o Maršalo gynyba (2…Žf6) žaidžiama dar rečiau, nes manoma, kad ji pernelyg silpna juodiesiems.

Indiškosios sistemos (1.d4 Žf6)[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Indiškosios sistemos.


Indiškosios sistemos yra asimetrinės gynybos į 1.d4 atsakant 1…Žf6, jos naudojamos hipermodernia strategija. Flanketo yra dažni daugelyje šių debiutų. Kaip ir uždarosiose partijose, transpozicijos yra svarbios ir daugelis indiškųjų sistemų gali būti pasiekiamos keletu kitu ėjimų. Nors indiškosios sistemos buvo pradėtos naudoti maždaug 1920-aisiais hipermodernios mokyklos žaidėjų, jos nebuvo visuotinai priimtos, tačiau Sovietų Sąjungos žaidėjai nuo 1940-ųjų parodė, kad šios sistemos labai tinkamos juodiesiems. Nuo tada indiškosios gynybos buvo populiariausi juodųjų atsakymai į 1.d4, todėl, kad gali pasiūlyti nesubalansuotą žaidimą su šansais abiem pusėms.

Šiuolaikinė Benoni gynyba yra rizikingas juodųjų bandymas išbalansuoti pozicijas ir įgyti aktyvų figūrų žaidimą leidžiant baltiesiems įvaryti pleištą pėstininku d5 laukelyje ir persvarą centre. Michailas Talis išpopuliarino šią gynybą 1960-aisiais laimėdamas kelias partijas naudodamas šį debiutą. Dažnai juodieji pritaiko kiek kitokius ėjimus, žaisdami 2…e6 prieš 3…c5.

Benko gambitas dabar laikomas geru juodųjų debiutu. Juodieji dažnai žaidžia siekdami atverti linijas valdovės pusėje, kur baltieji būtų spaudžiami. Jei baltieji priima gambitą, juodieji įgyja kaip kompensaciją pozicinę daugiau nei taktinę persvarą ir ši iniciatyva gali tęstis netgi po daugelio apsikeitimų figūromis ir netgi endšpilyje. Baltieji dažnai siekia arba atmesti gambitą, arba grąžinti pėstininką.

Taip pat populiari 1913 m. Arono Nimcovičiaus propaguota Nimcovičiaus gynyba. Ji išlieka viena populiariausių ir labiausiai vertinamų gynybų atsakant į baltųjų 1.d4. Juodieji atakuoja centrą figūromis ir pasirengę iškeisti rikį į žirgą, tam, kad susilpnintų baltųjų valdovės poziciją ir sudvigubintų pėstininkus.

Naujoji indiškoji gynyba laikoma solidžia, saugia ir iš dalies vedančia prie lygiųjų. Juodieji dažnai pasirenka naująją indiškąją gynybą, kai baltieji vengia Nimcovičiaus gynybos žaisdami 3.Žf3 vietoj 3.Žc3. Juodieji surenčia solidžią poziciją, kuri neturi pozicinių skylių, nors kartais yra sunku juodiesiems įgyti geras laiminčias pozicijas. Anatolijus Karpovas yra šio debiuto meistras.

Senoji indiškoji gynyba yra agresyvi ir gana rizikinga, ir iš esmės reiškia, kad juodieji nebus patenkinti lygiosiomis. Nors ji buvo kartais žaidžiama ir vėlyvame XIX a., senoji indiškoji gynyba buvo laikoma silpna iki pat 1940 m., kai ji pradėta taikyti Bronšteino, Boleslavskio ir Reševskio partijose. Taip pat gynybą mėgo Bobis Fišeris atsakydamas į 1.d4, bet šios gynybos jos populiarumas sumenko 1970-ųjų viduryje. Tačiau Kasparovo sėkmė žaidžiant šį debiutą gražino karaliaus indiškajai gynybai populiarumą 1980-aisiais.

Ernstas Griunfeldas pirmą kartą sužaidė debiutą, vėliau pavadinta Griunfeldo gynyba 1922 m. Gynyba išsiskiria ėjimu 3…d5, nes Griunfeldas siekė patobulinti karaliaus indiškąją gynybą, kuri tuo metu nebuvo laikoma pakankamai gera. Griunfeldo gynyba buvo pritaikyta Pasaulio čempionų Smyslovo, Fišerio ir Kasparovo.

Kataloniškojo debiuto savybė – baltieji sukuria pėstininkų centrą d4 ir c4 ir flanketo su karaliaus pusės rikiu. Ji panaši į valdovės gambitą ir Rečio debiutą. Kadangi Kataloniškasis debiutas gali būti kuriamas daugeliu ėjimų sekų (viena panaši į Atmestą valdovės gambitą 1.d4 d5 2.c4 e6 3.Žf3 Žf6 4.g3), jis kartais vadinama Kataloniškąja sistema. Neoindiškoji ataka, Torės ataka ir Trompovskio ataka yra baltųjų antiindiškieji variantai. Kaip ir Richterio-Veresovo ataka, daromas ėjimas Rg5 tam, kad būtų išvengta daug jau išbandytų ir ištirtų kitų valdovės pėstininkų debiutų.

Juodųjų žirgo tango arba meksikietiškoji gynyba pristatyta Karloso Torės 1925 m. Baden Badene, panaši į Aliochino gynybą, kai juodieji siekia sukelti per ankstyvą baltųjų pėstininkų persvarą. Ji gali virsti kitomis gynybomis.

Blumenfeldo gambitas (arba kontrgambitas) paviršutiniškai, bet apgaulingai panašus į Benko gambitą, nes juodųjų tikslai yra visai kiti. Juodųjų gambite aukojamas flango pėstininkas tam, kad būtų sukurtas tvirtas centras. Baltieji gali priimti arba atmesti gambitą, išsaugodami nedidelį pozicinį pranšumą. Nors Blumenfeldo gambitą galimą žaisti be didelių problemų, bet gambitas nėra labai populiarus.

Döry gynyba neįprasta, bet kartais buvo naudojama Kereso. Kartais ji virsta senąja indiškąja gynyba, bet taip pat yra ir individualios žaidimo linijos.

Budapešto gambitas retas didmeistrių tarpe, bet dažnai žaidžiamas mėgėjų. Nors tai gambitas, baltieji nesiekia išlaikyti pėstininko.

  • 1.d4 Žf6 2.c4 c5 Šiuolaikinė Benoni gynyba
  • 1.d4 Žf6 2.c4 c5 3.d5 b5 Benko gambitas
  • 1.d4 Žf6 2.c4 Žc6 Juodųjų žirgo tango
  • 1.d4 Žf6 2.c4 e5 Budapešto gambitas
  • 1.d4 Žf6 2.c4 e6 3.Žc3 Rb4 Nimcovičiaus gynyba
  • 1.d4 Žf6 2.c4 e6 3.Žf3 Rb4+ Bogoliubovo gynyba
  • 1.d4 Žf6 2.c4 e6 3.Žf3 b5 Lenkiškoji gynyba
  • 1.d4 Žf6 2.c4 e6 3.Žf3 b6 Naujoji indiškoji gynyba
  • 1.d4 Žf6 2.c4 e6 3.Žf3 c5 4.d5 b5 Blumenfeldo gambitas
  • 1.d4 Žf6 2.c4 e6 3.Žf3 Že4 Döry gynyba
  • 1.d4 Žf6 2.c4 e6 3.Rg5 Neoindiškoji ataka
  • 1.d4 Žf6 2.c4 e6 3.g3 Kataloniškaisis debiutas
  • 1.d4 Žf6 2.c4 g6 3.Žc3 d5 Griunfeldo gynyba
  • 1.d4 Žf6 2.c4 g6 3.Žc3 Rg7 Senoji indiškoji gynyba
  • 1.d4 Žf6 2.Žf3 e6 3.Rg5 Torė ataka
  • 1.d4 Žf6 2.Rg5 Trompovskio ataka

Kiti juodųjų atsakymai į 1.d4[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Pusiau uždarasis debiutas.


Yra keletas kitų gynybų, kurios gali būti rengiamos atsakant į 1.d4. Dažniausiai naudojama – gana agresyvi olandiškoji gynyba. Kartą naudota pasaulio čempionų Aliochino ir Botviniko ji vis dar žaidžiama aukščiausiame lygyje tokių žaidėjų kaip Naidželas Šortas. Kitas gana dažnas debiutas – Benoni gynyba, kuri gali tapti labai aršia, jei išvystoma į šiuolaikinę Benoni gynybą, nors kiti variantai patikimesni. Kiti debiutai šioje debiutų kategorijoje nedažni. Englundo gambitas – retai naudojams ir abejotinas aukojimas. Lenkiškoji gynyba niekada nebuvo labai populiari, bet buvo bandoma Spaskio, Liubolevičiaus ir Csomo. Kengūros gynyba, dar žinoma kaip Kereso gynyba, dažnai virsta olandiškąja, Nimcovičiaus ar Bogoliubovo gynyba. Valdovės žirgo gynyba yra nedažnas debiutas, kuris dažnai virsta Nimcovičiaus debiutu po 1.d4 Žc6 2.e4 arba Čigorino gynyba po 2.c4 d5, nors ji gali vesti į unikalius variantus, pavyzdžiui, po 1.d4 Žc6 2.d5 arba 2.c4 e5. Horvico gynyba dažnai virsta atmestuoju valdovės gambitu arba prancūziškąja gynyba.

  • 1.d4 b5 Lenkiškoji gynyba
  • 1.d4 b6 Angliškoji gynyba
  • 1.d4 c5 Benoni gynyba
  • 1.d4 Žc6 Valdovės žirgo gynyba
  • 1.d4 d6 Veido gynyba
  • 1.d4 e5 Englundo gambitas
  • 1.d4 e6 Horvico gynyba
  • 1.d4 e6 2.c4 Rb4+ Kengūros gynyba
  • 1.d4 f5 Olandiškoji gynyba

Flanginiai debiutai (įskaitant angliškąjį, Cukertorto, Berdo ir baltųjų flanketo)[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Flanginiai debiutai.


Flanginiai debiutai yra baltųjų debiutų grupė, įvardijama pagal vieno ar abiejų flango panaudojimą. Baltieji žaidžia hipermoderniu stiliumi, atakuodami centrą iš flangų vietoj siekdami pėstininkais užimti centrą. Šie debiutai dažnai žaidžiami. Ir 1.Žf3, ir 1.c4 aplenkti tiktai 1.e4 ir 1.d4 pagal populiarumą. Jei baltieji pradeda 1.Žf3, žaidimas dažnai tampa vienu iš d4 debiutų (uždaros arba pusiau uždaros partijos) tik kita skirtinga ėjimų tvarka (transpozicija), bet unikalūs debiutai kaip Rečio debiutas ir senoji indiškoji pradžia taip pat dažni. Rečio debiutui būdingas baltųjų 1.Žf3, vieno ar dviejų rikių flanketo, ir ankstyvo d4 vengimas (kuris galiausiai virstų vienu iš 1.d4 debiutų).

Senoji indiškoji pradžia yra figūrų išvystymo sistema, kurią baltieji gali naudoti atsakydami į beveik bet kokį juodųjų ėjimą. Charakteringa šios atakos pozicija yra 1.Žf3, 2.g3, 3.Rg2, 4.0-0, 5.d3, 6.Žbd2 ir 7.e4, nors šie ėjimai gali būti žaidžiami ir įvairia tvarka. Senoji indiškoji pradžia yra vienas dažniausių tolimesnio žaidimo planų po 1.e4, kai baltieji naudoja ją atsisakydami žaisti pusiau atviras pradžias, kaip to siekia juodieji arba netgi atviras partija, kurios paprastai seka po 1.e4 e5. Jos didžiausias žavesys, kad pritaikius šią sistemą, baltieji gali išvengti didžiulio kiekio debiutų studijų, reikalingų atremti daugelį juodųjų atsakymų į 1.e4.

Angliškasis debiutas irgi dažnai virsta uždaru debiutu, bet jis yra ir jo originalūs tęsiniai, pavyzdžiui, simetrinis variantas (1.c4 c5) ar siciliškoji gynyba atvirkščiai (1.c4 e5). Larseno debiutas ir Sokolskio debiutas retai matomi didmeistrių žaidime. Benko naudojo 1.g3 nugalint Fišerį ir Talį 1962 m. Kandidatų turnyre Kiurasao. Su Berdo debiutu baltieji bando didinti spaudimą e5 laukeliui. Debiutas gali būti panašus į olandiškąją gynybą atvirkščiai po 1.f4 d5, arba juodieji gali bandyti pažeisti baltuosius žaisdami 1…e5!? (Fromo gambitas)

  • 1.b3 Larseno debiutas
  • 1.b4 Sokolskio debiutas
  • 1.Žc3 Dunsto debiutas
  • 1.c4 Angliškasis debiutas
  • 1.Žf3 Cukertorto debiutas (paprastai po to seka vieno arba abijų rikių flanketo, susilaikant nuo ankstyvo d4)
  • 1.Žf3, 2.g3, 3.Rg2, 4.0-0, 5.d3, 6.Žbd2, 7.e4 Karaliaus indiškoji ataka (ėjimai gali būti žaidžiami įvairia seka)
  • 1.f4 Berdo debiutas
  • 1.g3 Benko debiutas

Neįprasti baltųjų debiutai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Neįprasti šachmatų debiutai.

Šie debiutai retai naudojami dėl vienos iš kelių priežasčių: laikomi pernelyg pasyviais (t. y. 1.e3, 1.d3, 1.c3); be reikalo susilpnina baltųjų poziciją (1.f3, 1.g4); menkai padeda išvystyti figūras arba siekti centro kontrolės (t. y., 1.f3, 1.a4, 1.h4); arba perkelia žirgą į silpną laukelį (1.Žh3 arba 1.Ža3).

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.