1954 m. pasaulio šachmatų čempionatas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

1954 m. pasaulio šachmatų čempionatas – pasaulio šachmatų čempionato trimečio ciklo (1951–1954 m.) varžybos. Jų paskutiniame etape tarp M. Botviniko ir V. Smyslovo buvo žaidžiamas 24 partijų mačas dėl pasaulio čempiono vardo. Jis vyko 1954 m. kovo 16gegužės 13 d. Maskvoje.[1] Pretendentas turėjo surinkti daugumą taškų. Esant rezultatui 12 : 12 pasaulio čempionas išsaugo titulą. Mačas pasibaigė lygiosiomis 12 : 12 (+7 -7 =10). Michailas Botvinikas išlaikė pasaulio čempiono titulą.[2]

Dalyviai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pretendento atranka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai antras pasaulio šachmatų čempionatas, kai pretendentas buvo atrenkamas pagal FIDE nustatytą tvarką.

Zoniniai turnyrai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1951 m. pirmą kartą pavyko pravesti visus numatytus zoninius turnyrus. Po aštuonių 2-ojo pasaulio čempionato ciklo šachmatų turnyrų į 1952 m. Stokholmo tarpzoninį turnyrą pateko geriausiai pasirodę dalyviai: iš 1-os zonos – Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika S. Gligoričius, Vokietija V. Uncikeris, Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika A. Matanovičius, Nyderlandai L. Prinsas, Jungtinė Karalystė H. Golombekas; iš 2-os – Tarybų Sąjunga (J. Geleris, T. Petrosianas, J. Averbachas ir M. Taimanovas); iš 3-os Čekija L. Pachmanas, Vengrija Sabo, Vengrija G. Barca, Švedija G. Štolcas, Čekija J. Foltis; iš 4-os – Jungtinės Amerikos Valstijos L. Evansas; iš – 5-os – Kanada P. Vaitonis; iš – 6-os – Kolumbija L. Sančesas; iš – 7-os – Argentina E. Eliskazesas, Argentina J. Bolbočanas; iš – 8-os – Naujoji Zelandija R. Veidas.

Tarpzoninis turnyras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Į 1952 m. Stokholmo tarpzoninį turnyrą buvo priimti: aštuoniuose 1951 m. FIDE zoniniuose turnyruose geriausiai pasirodę šachmatininkai. Iš FIDE atsarginių sąrašo į turnyrą buvo įtrauktas H. Pilnikas (neatvykus JAV šachmatininkui) ir Štalbergas (vietoj mirusio J. Folčio).[3] Dalyvavo 21 dalyvis iš 14 šalių (pradžioje – 22, bet po 2-jo rato dėl ligos iš turnyro pasitraukė Chulijo Bolbočanas, Argentina).

1952 m. Stokholmo tarpzoniniame turnyre pirmąją vietą iškovojo A. Kotovas – 16½ taško; 2-3 vietas pasidalijo T. Petrosianas ir M. Taimanovas – po 13½; 4-as buvo J. Geleris – 13; 5-as – J. Averbachas – 12½, kuris pagal geresnius papildomus rodiklius, aplenkė : S. Gligoričių, L. Sabo, G. Štalbergą. Penki geriausiai pasirodę šachmatininkai pateko į 1953 m. Kandidatų turnyrą.

Kandidatų turnyras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Į 1953 m. Kandidatų turnyrą buvo priimti (pagal FIDE nuostatus): penki prizininkai iš praėjusio kandidatų turnyro Budapešte ir penki Stokholmo 1952 m. tarpzoninio turnyro nugalėtojai. Po K. turnyro Budapešte FIDE pripažino, kad S. Reševskis ir M. Euvė nedalyvavo dėl pateisinamų priežasčių ir suteikė jiems teisę dalyvauti 1953 m. Kandidatų turnyre. Maksas Euvė (Olandija), Vasilijus Smyslovas, Paulius Keresas (SSRS) ir Samuelis Reševskis (JAV) priimti į turnyrą, kaip 1948 m. pasaulio šachmatų čempionato dalyviai. Deividas Bronšteinas ir Isaakas Boleslavskis priimti kaip 1950 m. kandidatų turnyro nugalėtojai.

Be 1952 m. Stokholmo tarpzoniniame turnyre geriausiai pasirodžiusių dalyvių: Aleksandro Kotovo, Tigrano Petrosiano, Marko Taimanovo, Jefimo Gelerio ir Jurijaus Averbacho, FIDE įjungė dar žaidėjus, kurie 1952 m. Stokholmo tarpzoniniame turnyre, surinko tiek pat taškų kaip ir Jurijus Averbachas bei pasidalijo su juo 5–8 vietas. Tai: Svetozaras Gligoričius (Jugoslavija), Gideonas Štalbergas (Švedija), Laslo Sabo (Vengrija). Organizatorių asmeniškai pakviesti buvo: Samuelis Reševskis (JAV) ir M. Euvė.[4]

Varžybos vyko, Noihauzene ir Ciuriche. 1953 rugpjūčio 28-spalio 24.[5]

V. Smyslovas, laimėjo kandidatų turnyrą. Jis į vedančiųjų pasaulio šachmatininkų gretas įsiveržė po 2-ojo pasaulinio karo: 1946 m. Groningene buvo 3-ias, žaidė 1948 m. pasaulio čempionato mače-turnyre, bet 1950 m. dar nebuvo pasiekęs savo aukštumų, todėl 1950 m. kandidatų turnyre užėmė 3-ąją vietą, bet tai užtikrino jam vietą 1953 m. Kandidatų turnyre, kuriame žaidė to laikotarpio stipriausieji. Čia jam atėjo sėkmė: pralaimėjęs tik vieną partiją, jis dviem taškais (surinkęs 18 taškų iš 28) aplenkė D. Bronšteiną, P. Keresą bei S. Reševskį ir užėmė pirmąją vietą. Tai suteikė jam galimybę žaisti mačą dėl pasaulio čempiono vardo su M. Botviniku.

Čempionas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po 1951 m. mačo M. Botvinikas pripažino, kad jis beveik prarado pranašumą prieš varžovus ir dabar yra „pirmas tarp lygių“. Jis suprato, kad rizikuoja beviltiškai atsilikti ir vėl grįžo į šachmatų gyvenimą. Dalyvavo dviejuose SSRS šachmatų čempionatuose iš eilės. 1951 m., surinkęs 10 taškų iš 17 (trys pralaimėjimai, tame tarpe P. Keresui), jis užėmė tik 5-ąją vietą. 1952 m. jau geriau: pasidalijo su M. Taimanovu pirmąją vietą, o po to laimėjęs papildomą mačą su juo, laimėjo 6-ą aukso medalį čempionate. Tiesa, tais pačiais metais, žaisdamas Budapešte, praleido į priekį P. Keresą ir J. Gelerį ir pasidalijo 3-5 vietas.

Prognozės prieš mačą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po svarbios M. Botviniko pergalės 1952 m. SSRS čempionate, kur V. Smyslovas atsilikęs 3 taškais užėmė tik 7-9 vietas, klausimų, kas mačo favoritas nekilo. M. Botvinikas pastoviai turnyruose lenkdavo V. Smyslovą, o iki 1949 m. SSRS čempionato nei karto jam nepralaimėjo ir pagal rezultatyvias partijas pirmavo 7 : 0. Tad M. Botvinikui pretendentas buvo parankus varžovas ir jis su malonumu ruošėsi būsimam mačui su juo.

Mačo eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

M. Botvinikas iš karto išsiveržė į priekį  – iš 4-ių pirmųjų partijų laimėjo tris. V. Smyslovas buvo sutrikęs, prarado savo žaidimą ir dvasios pusiausvyrą, o čempionas, kartas nuo karto, vis laimėdavo, išnaudodamas smulkmenas.

Atrodė, kad po tokio starto pakilti nebegalima. Bet pretendentas, po keleto sunkiai pasiektų lygiųjų, staiga pradėjo triuškinti čempioną. Žaisdamas tiksliai laimėjo 7-osios partijos pabaigą, o po to, kai atsilaikė sunkiai besiklostančioje jam 8-oje partijoje, pasiekė tris pergales iš eilės. M. Botvinikui to dar nebuvo buvę. Čempionas pralaimėjo tokiose padėtyse, kuriose pats „gaudydavo“ pretendentą. Ir čia paaiškėjo, kad V. Smyslovas jose orientuojasi nė kiek blogiau už savo grėsmingąjį varžovą. Ypač jam pavyko 9-oji partija, kur pretendentas visai sunaikino prancūziškosios gynybos įtvirtinimus ir paaukojęs valdovę užbaigė partiją. M. Botvinikui teko stabdyti laikrodį jau 26-jame ėjime ir ilgam atsisakyti mėgstamojo debiuto. Po 11-os partijos V. Smyslovas pirmą kartą išėjo į priekį (6 : 5).

Žaidėjas 01 02 03 04 05 06 07 08 09 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 Taškai
Michailas Botvinikas 1 1 ½ 1 ½ ½ 0 ½ 0 0 0 1 1 0 1 1 ½ ½ ½ 0 ½ ½ 0 ½ 12 (+7,-7,=10)
Vasilijus Smyslovas 0 0 ½ 0 ½ ½ 1 ½ 1 1 1 0 0 1 0 0 ½ ½ ½ 1 ½ ½ 1 ½ 12 (+7,-7,=10)

Vėliau po mačo M. Botvinikas rašė:

„ Po trijų pralaimėjimų iš eilės, man grįžo kovinė dvasia. Be to į pagalbą atėjo … mano varžovas! Jei per pirmąsias 11 partijų jis žaidė labai atsargiai (gal būt, išskyrus 4-ąją), tai po trijų pergalių iš eilės, matyt nusprendė, kad laikas keisti kovos taktiką ir pereiti prie ryžtingų veiksmų. Tai buvo didelė psichologinė klaida, kuri palengvino mano užduotį: antai 12-oje abipusiai aštrioje partijoje V. Smyslovas iki pat galo siekė iniciatyvos, o tai leido man pasiekti svarbią pergalę…“

M. Botvinikas šią partiją laikė savo geriausia mače sužaista partija. Po jos jis laimėjo ir 13-ąją. 14-ojoje vėl vyko apsikeitimas smūgiais, efektingai laimėjęs ją, pretendentas vėl išėjo į priekį. Bet M. Botvinikas manė, kad būtent ši partija, turėjo įtakos persilaužimui mače ir apie ją rašė:

„Ši pergalė klaidingai sutvirtino jo įsitikinimą rizikingo žaidimo teisingumu!“

Sukaupęs visą valią, čempionas sutriuškino varžovą 15-oje ir 16-oje partijose ir galutinai perėmė į savo rankas iniciatyvą. Rezultatas tapo 9:7 jo naudai. Sekančios trys partijos po atkaklios kovos baigėsi lygiosiomis. Pradedant 20-ąja M. Botvinikas aiškiai buvo pavargęs – tad pabaigoje V. Smyslovas atsilošė dvi partijas ir išlygino mačo rezultatą.

Paskutinėje 24-ojoje partijoje V. Smyslovui, norint tapti čempionu, būtinai reikėjo pergalės. Bet jis, išeikvojęs visas moralines jėgas, pats 22-ėjime pasiūlė lygiąsias. Mačas baigėsi lygiosiomis 12 : 12. M. Botvinikas išliko pasaulio šachmatų čempionu.[6]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „1954 m. pasaulio šachmatų čempionato mačas tarp Michailo Botviniko ir Vasilijaus Smyslovo Maskvoje“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2005-01-21. Nuoroda tikrinta 2020 m. liepos 1 d..{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
  2. Шахматы. Энциклопедический словарь / гл. ред. А. Е. Карпов. – М.: Советская энциклопедия, 1990. – С. 45. – ISBN 5-85270-005-3
  3. Шахматы. Энциклопедический словарь / гл. ред. А. Е. Карпов. – М.: Советская энциклопедия, 1990. – С. 72. – ISBN 5-85270-005-3
  4. Шахматы. Энциклопедический словарь / Гл. ред. А. Карпов, M: Советская энциклопедия, 1990. С. 316 ISBN 5-85270-005-3.
  5. „Markas Vyksas. Pasaulio šachmatų čempionatas. 1953 m. Ciuricho Kandidatų turnyras“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2020 m. birželio 1 d..
  6. „Pasaulio šachmatų čempionatas. Mačas Botvinikas - Smyslovas. 1954 m.“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2012-04-24. Nuoroda tikrinta 2020 m. liepos 1 d..{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]