Tarpzoninis šachmatų turnyras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Tarpzoninis šachmatų turnyras – tai pasaulio šachmatų čempionato atrankos antrojo etapo varžybos. Geriausi Tarpzoninių turnyrų dalyviai patekdavo į Kandidatų turnyrus, vėliau į Kandidatų mačus.

Varžybos[taisyti | redaguoti kodą]

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pradėtos rengti 1948 m., kai jas patvirtino 1947 m. Hagoje surengtas XVIII FIDE kongresas. Po 1993 m. Tarpzoniniai turnyrai neberengiami.

Viso (19481993) m. laikotarpiu surengti 25 tarpzoniniai turnyrai. Vienuolikoje Sovietų šachmatininkai buvo nugalėtojų tarpe. Daugiausiai kartų Tarpzoniniame turnyre dalyvavo J. Geleris, S. Gligoričius, B. Larsenas ir L. Portišas (po 8 kartus). [1]

Atranka[taisyti | redaguoti kodą]

Tarpzoninių turnyrų dalyviai buvo atrenkami iš FIDE zoninių turnyrų (kiek dalyvių iš kiekvienos zonos nustatinėjo FIDE) ir Kandidatų mačų ir FIDE to laikotarpio geriausių šachmatininkų sąrašo. Dalyvių skaičius iš kiekvienos grupės ne kartą keitėsi.

Turnyrai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo 1948 m. iki 1970 m., per vieną pasaulio čempionato ciklą buvo rengiamas vienas Tarpzoninis turnyras. Augant FIDE narių skaičiui, daugėjo FIDE zonų, kartu ir zoninių turnyrų, todėl pradėta rengti daugiau tarpz. turnyrų: nuo 1973 m. iki 1979 m – 2 tarpzoniniai; nuo 1982 m. iki 1993 m. – 3.

Iki 1990 m. buvo naudojama ratų sistema. o vėliau – šveicariškoji sistema.

Žaidėjo vietos nustatymas[taisyti | redaguoti kodą]

Žaidėjų vietos buvo nustatomos pagal surinktus taškus. Jei du ar daugiau dalyvių surinkdavo vienodai taškų, dėl vietos sekančiame etape, iki kandidatų turnyro, ar kandidatų mačų pradžios buvo papildomai rengiamos varžybos. Kai pretendentai du, buvo žaidžiami 6 partijų mačai, o kai daugiau – turnyrai po 4 ar tris partijas. Jei ir pasibaigus papildomam turnyrui, ar mačui, nugalėtojas neišaiškėja, aukštesnė vieta atitekdavo turinčiam geresnius tarpz. turnyro papildomus rodiklius.

Analogiškai buvo rengiamos varžybos dėl atsarginio žaidėjo į Kandidatų turnyrus ar Kandidatų mačus, kai į atsarginio žaidėjo vietą buvo keli vienodai taškų turintys žaidėjai.

Pradėjus nuo 1990 m. naudoti šveicariškąją sistemą papildomos varžybos nebebuvo rengiamos: dalyviams turnyre surinkus vienodai taškų, aukštesnę vietą užimdavo žaidėjas, turintis aukštesnį papildomą rodiklį.

Patekimas į sekantį etapą[taisyti | redaguoti kodą]

Geriausiai pasirodžiusių dalyvių, patenkančių į Kandidatų turnyrą, ar mačus, skaičius keitėsi: jis priklausė nuo kand. Turnyrų ir kand. Mačų dalyvių skaičiaus ir Tarpz. turnyrų skaičiaus. Iš 1948 m. ir 1952 m. tarpzoninių turnyrų į Kandidatų turnyrą patekdavo 5 geriausiai pasirodžiusieji šachmatininkai, 1955 m. – 9, nuo 1958 m. iki 1970 m. – 6; nuo 19731979 m. ir 1987 m. į Kandidatų mačus iš kiekvieno tarpzoninio turnyro patekdavo 3 geriausiai pasirodžiusieji; iš Tarpzoninių turnyrų 19821984 m.- po 2, 1985 m. – po 4 dalyvius.

Nugalėtojai[taisyti | redaguoti kodą]

Tarpzoniniai turnyrai[taisyti | redaguoti kodą]

Šachmatų profesionalų asociacijos turnyrai[taisyti | redaguoti kodą]

1993 m. Groningeno atrankinis turnyras (PŠA), Nyderlandų vėliava Nyderlandai

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Шахматы. Энциклопедический словарь / Гл. ред. А. Карпов, M: Советская энциклопедия, 1990. С. 251 ISBN 5-85270-005-3.
  2. http://www.mark-weeks.com/chess/wcc-indx.htm

Išorinės nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]