1892 m. pasaulio šachmatų čempionatas
1892 m. pasaulio šachmatų čempionatas tai 1892 m. sausio 1 – vasario 28 d. Havanoje vykęs mačas tarp Vilhelmo Šteinico ir Michailo Čigorino. Sąlygos: mačą laimi tas, kas pirmas laimi 10 partijų, esant rezultatui 9 : 9 – kas pirmas laimi 12 partijų. Vilhelmas Šteinicas laimėjo mačą 12½ : 10 (+10 -8 =5) ir išlaikė pasaulio čempiono titulą.[1]
Mačas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Finansinis fondas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Finansinis įnašas, toks pats, kaip ir 1886 m. pasaulio čempionate – iš kiekvieno varžovo po 2000 JAV dolerių.
Čempionas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kaip ir prieš mačą su I. Gunsbergu, per praslinkusius metus V. Šteinicas nesužaidė nei vienos turnyrinės partijos! Jis negailėdamas jėgų kūrė „naujosios mokyklos“ principus, nors jų vertės įrodymus galėjo pateikti tik teoriniais samprotavimais, atspausdintose „Tarptautiniame šachmatų žurnale“ partijų komentaruose.
Šių principų panaudojimas mače „telegrafu su M. Čigorinu baigėsi nesėkme. Dar daugiau, jis ne tik beviltiškai pralaimėjo abi partijas, bet ir turėjo sunkumų su Temidės sargais: Niujorko policijos buvo apkaltintas, teikiantis kažkokius duomenis Rusijai…
Gyvendamas Amerikoje, Vilhelmas buvo nutolęs nuo šachmatų gyvenimo – Anglijoje, Vokietijoje, Austrijoje jis kunkuliavo, ko negalima buvo pasakyti apie JAV.
Niekas negalėjo pasakyti, kiek per šešerius čempionavimo metus krito V. Šteinico praktinio žaidimo lygis. Kas dėl jo, kaip visada, nepalenkiamos kovinės dvasios, jokių abejonių nekilo.
Pretendentas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kaip ne keista, paskutiniu rimtu jo išbandymu, buvo 1890/91 m. mačas Havanoje su I. Gunsbergu!. Per trejus metus jis nežaidė nei viename turnyre – vietoj to, su visa energija, griebėsi populiarinti šachmatų judėjimą Rusijoje. Leido žurnalą, važinėjo po šalį su lekcijomis ir simultanais.
Vis tik, 1892 m. jis buvo visai kitas, nei prieš trejus metus, žaidėjas. Jo pasitikėjimą sustiprino partijų telegrafu su V. Šteinicu rezultatai. M. Čigorinas buvo emocianalus žmogus: jam buvo maloni pozityvi, į jo pergales telegrafu, visuomenės reakcija. Beliko tik įrodyti savo pranašumą mače dėl „karūnos“. O kad toks mačas įvyks, abejojama nebuvo.
Pasiūlymus surengti mačą vienu metu pateikė Peterburgo šachmatų visuomenė ir Havanos šachmatų klubas. Teisę pasirinkti žaidimo vietą buvo suteikta pasaulio čempionui. Jis pasirinko Kubą.
Varžovų galimybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Po telegrafo mačo statančių už M. Čigoriną labai padaugėjo. Visiems buvo aišku, kad jeigu mače V. Šteinicas beatodairiškai tęs mėginimus ginti savo žaidimo principus, tai pasaulis gali išvysti naują čempioną. Tokias mintis skatino ir prieš mačą einančio 56 metus V. Šteinico pareiškimas, kad galimas daiktas, kad tai jo paskutinis pasaulio čempionato mačas.
Tai, kad mačas bus principinis, rodė ir jo reglamentas. Šį karta buvo žaidžiama iki 10 pergalių, jei rezultatas būtų 9 : 9 – iki 12-os laimėtų! Laiko kontrolė: po 2 val. pirmiesiems 30 ėjimų ir po valandą sekantiems 15-ai ėjimų.
Mačo eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmoji mačo partija buvo tarsi „telegrafo mačo“ tęsinys- M. Čigorinas pradėjo Evanso gambitu ir, surengęs V. Šteinicui pirtį, laimėjo! Bet čempionas sugebėjo atsigauti po pralaimėjimo ir, laimėjęs ketvirtąją, išlygino mačo rezultatą. Partija buvo iš tikro įspūdinga, pateikusi vieną geriausių V. Šteinico teorijų tikrumo įrodymą. Apie ją, praėjus šimtmečiui, G. Kasparovas rašė:
„Štai čia ir pasimatė varžovų pozicijos supratimo skirtumas. Be abejo, M. Čigorinas buvo labiau „pažengęs“ už J. Cukertortą, bet ir jis su V. Šteinicu negalėjo rungtis poziciniame žaidime! Nuostabi, XIX amžiuje nesuprantama partija – atrodo, kad V. Šteinicas ramiai manevruoja 1-3 horizontalėse, o juodiesiems visur nekaip…“
Neatsitokėjęs nuo smūgio toje partijoje, M. Čigorinas pralaimi dar ir 6-ąją. Po to, atgijo ir ilgam pradėjo pirmauti: 5 : 3, 7: 6…. Nors 18 partijoje čempionas sugebėjo išlyginti mačo rezultatą, pretendentas, laimėjęs 19-ąją, vėl išėjo į priekį – 8:7. Iki tikslo M. Čigorinui liko laimėti dvi partijas.
| Vieta | Žaidėjas | 01 | 02 | 03 | 04 | 05 | 06 | 07 | 08 | 09 | 10 | 11 | 12 | 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 | 20 | 21 | 22 | 23 | Taškai |
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 01 | Vilhelmas Šteinicas | 0 | ½ | ½ | 1 | ½ | 1 | 0 | 0 | ½ | 0 | 1 | 0 | 1 | 1 | 0 | 1 | 0 | 1 | 0 | 1 | ½ | 1 | 1 | 12½ (+10 -8 =5) |
| 02 | Michailas Čigorinas | 1 | ½ | ½ | 0 | ½ | 0 | 1 | 1 | ½ | 1 | 0 | 1 | 0 | 0 | 1 | 0 | 1 | 0 | 1 | 0 | ½ | 0 | 0 | 10½ (+8 -10 =5) |
Štai čia pretendentas ir palūžo. Ar tai netolimos pergalės blizgesys, ar tropinis karštis, kuriuo vėliau M. Čigorinas skundėsi, pakirto jo jėgas – pralaimėjo 20-ąją ir 22-ąją partijas ir tai leido čempionui išeiti į priekį – 9 : 8. Bet tai dar buvo viskas – iš lyginęs mačą jis galėjo tikėtis pratęsimo.
23-ioje partijoje, kuri tapo paskutine, pretendentas baltaisiais žaidė karaliaus gambitą. Baltieji greitai gavo prastą baigmę, bet čia atėjo eilė klysti čempionui, kuris nepastebėjęs subtilaus varžovo sumanymo, pateko į sunkią padėtį.
M. Čigorinas keletą kartų galėjo laimėti partiją ir, išlyginęs rezultatą 9 : 9, tęsti mačą iki 12-os laimėtų partijų, bet paskubėjo: užrašydamas savo „slaptąjį 31-ąjį ėjimą – „pražiopsojo“ matą dviem ėjimais.
V. Šteinicas priėmė „likimo dovaną“ – pasiekė 10-ąją pergalę.
Po mačo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Apie mačo pabaigą Kubos meistras A. Vaskesas spaudoje rašė:
„ vargu ar kada nors užmiršime šį lemiamą momentą. 23-iąją partiją stebėjo daugiau kaip tūkstantis žiūrovų, visi jie šnekučiavosi apie puikų M. Čigorino žaidimą. Laukė, kada V. Šteinicas pasiduos. Netikėtai publika atsistoja, nes mato, kaip rusų meistras susinervinęs, pasikeitusiu veidu, iš siaubo griebiasi už galvos – jis patraukė rikį, saugojusį nuo mato jo karalių… Tokia nelogiška puikaus pasaulio čempionato mačo pabaiga!“[2]
Dvikova sukėlė prieštaringų minčių. Iš vienos pusės M. Čigorinas žaidė geriau ir buvo vertas pergalės, iš kitos, V. Šteinicas žaidė „teisingai“ ir nenusipelnė pralaimėjimo…
Pats čempionas savo sėkmę pavadino „Piro pergale“ ir pridėjo:
„… faktas, kad aš su rusų meistru negaliu kovoti taip sėkmingai, kaip kovodavau su kitais iškiliaisiais meistrais, tarp jų ir su J. Cukertortu“.
Buvo aišku ir kita: „kaip negaila, bet V. Šteinico epocha artėjo į pabaigą. Vilhelmui kovoti pilna jėga jau nebepakakdavo fizinių jėgų. Į kovą dėl šachmatų „sosto“, pasisėmę naujųjų V. Šteinico idėjų, jau veržėsi ambicingų jaunųjų žaidėjų karta.[3]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Шахматы. Энциклопедический словарь / гл. ред. А. Е. Карпов. – М.: Советская энциклопедия, 1990. – С. 386. – ISBN 5-85270-005-3
- ↑ В.Н. Панов. Михаил Иванович Чигорин. – М. : Физкультура и спорт, 1963. – 94C.
- ↑ „Šteinicas Čigorinas“ (anglų). 2012. Suarchyvuota iš originalo 2012-04-24. Nuoroda tikrinta 2020 m. liepos 3 d..
{{cite news}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| ||||||||||||||||||||||