1890/91 m. pasaulio šachmatų čempionatas
1890/91 m. pasaulio šachmatų čempionatas – 1890 m. gruodžio 9 d. – 1891 m. sausio 22 d. Niujorke vykęs 20-ies partijų mačas tarp Vilhelmo Šteinico ir Izidoriaus Gunsbergo. Sąlygos: mačą laimi tas, kas surenka daugiau taškų. Vilhelmas Šteinicas laimėjo mačą 10½ : 8½ (+6 -4 =9) ir išlaikė pasaulio čempiono titulą.[1]
Mačas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1887 m. pirmą kartą buvo pasiūlyta leisti organizacijai rengti pasaulio čempionatą. Amerikos šachmatų kongresas pradėjo ruošti pasaulio čempionato taisykles, kuriose buvo numatyta kaip turėtų būti atrenkamas pretendentas. Šteinicas rėmė šias pastangas, nes manė, kad esąs per senas likti pasaulio čempionu -įsipareigojo pats nežaisti turnyre.
„Aš žinau, kad nebeturiu galių būti toliau čempionu, išlaikyti titulą visam laikui. Todėl imkime ir atrinkime geresnį. Ir kas jis bebūtų, aš su džiaugsmu, kaip senas kareivis pasakysiu:
„ Sūnau, savo rankose laikai mano ietį, mano rankoms ji jau per sunki“, -rašė čempionas International Chess Magazine, T III, p. 23 (Sau. 1887) . Amerikos šachmatų kongreso galutinis pasiūlymas buvo: 1889 m. Niujorke surengti turnyrą, kurio nugalėtojas, laikinai įgijęs pasaulio čempiono titulą, įsipareigotų žaisti su antros ar trečios vietos laimėtoju pasaulio čempionato mačą. Per šį mačą turėtų paaiškėti naujas pasaulio čempionas. V. Šteinicas rašė, kad nežais turnyre ir nekvies nugalėtojo į dvikovą, jei antrą ar trečią vietą užėmę dalyviai neatsisakys kovoti dėl titulo su pirmosios vietos nugalėtoju. Turnyras įvyko, bet jo rezultatai buvo nelaukti: Michailas Čigorinas ir Maksas Vaisas pasidalijo pirmąją vietą ir dėl pirmos vietos sužaidė tarpusavio mačą, kuris pasibaigė lygiosiomis 2:2 (keturios lygiosios), tad, kas pirmas nepaaiškėjo. Žaisti tarpusavyje mačą dėl pasaulio čempiono vardo abu atsisakė. Taip įdėja išaiškinti naują pasaulio čempioną, žaidžiant mačą tarp 1-os ir 2-os vietų prizininkų nebuvo įgyvendinta.[2]
Čempionas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Praėjus metams po pergalės prieš M. Čigoriną, V. Šteinicas gavo iškvietimą mačui dėl „karūnos“ nuo Izidoriaus Gunsbergo, kuris neseniai buvo baigęs Havanos šachmatų klubo organizuotą mačą su M. Čigorinu lygiosiomis (11½ : 11½). Ištikimas savo principams nenusileisti jokiam varžovui, Vilhelmas priėmė iškvietimą. Tad po 11 mėnesių Niujorke įvyko jų mačas dėl čempiono titulo.
Tarp šių dviejų mačų dėl „karūnos“ V. Šteinicas išvis nežaidė. Jis rašė įžymųjį savo veikalą „ Moderniųjų šachmatų instruktorius“, kuriame išsamiai išdėstė šiuolaikinės šachmatų mokyklos principus ir tendencijas. Tiesa, sužaidė telegrafu prieš M. Čigoriną dvi partijas, kuriose per daug dogmatiškai gynė savo išvadas, apie Evanso gambitą ir dviejų žirgų gynybą, padarytas minėtame veikale – tad abi partijas pralaimėjo.
Pretendentas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Izidorius Artūras Gunsbergas gimė 1854 m. lapkričio 2 d. Budapešte. 1880 metų pradžioje, bene pirmasis, panaudojęs V. Šteinico „šiuolaikinius pozicinius metodus“, tampa vienu iš stipriausių Europos žaidėjų. Jo pirmasis stambus pasiekimas – pergalė 1885 m. Vokietijos šachmatų sąjungos kongreso Hamburgo turnyre. Po jo sekė sėkmė 1886 m. Londone ir Notingeme, 1987 m. Londone ir 1888 m. Brenforde. Bet bet ypatingai įspūdingai jis pasirodė 1888 m. Londone surinkęs 16½ taško iš 17 galimų! Ten jis aplenkė visus to meto meistrus – Dž. Masoną, H. Berdą, G. Makenzį ir kt.
1889 m. kovo – balandžio mėn I. Gunsbergas dalyvavo Niujorko turnyre, kuris turėjo atrinkti du pirmuosius prizininkus, žaisiančius tarpusavio mačą dėl pasaulio čempiono titulo. Turnyre nugalėjo M. Čigorinas ir M. Vaisas – po 29 iš 38 galimų, o I. Gunsbergas, atsilikęs pustaškiu, buvo 3-ias. Bet atsisakius abiem nugalėtojams žaisti mačą, I Gunsbergui neliko varžovo, tad pagal taisykles Niujorko turnyras naujo pasaulio čempiono neišaiškino.
Po keleto mėnesių Havanos šachmatų klubas, I. Gunsbergą pakvietė žaisti su M. Čigorinu mačą. Mačas prasidėjo 1890 m sausio 1 d. Buvo visą laiką įtemptas: persvara ne vieną kartą ėjo iš rankų į rankas ir baigėsi lygiosiomis 9 : 9.[3]
Po šio mačo I. Gunsbergas pasiuntė V. Šteinicui iškvietimą į mačą dėl pasaulio čempiono titulo.
Varžovų galimybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dėl ryškaus žaidimo stiliaus stokos, daugelis I. Gunsbergą laikė „beveidžiu“ žaidėju. Vengras buvo tikra V. Šteinico kopija – stiprus pozicinio stiliaus žaidėjas, turintis patirties ir solidų turnyruose laimėtų pirmųjų prizų rinkinį. Bet apie tai, kad jis galėtų mače įveikti V. Šteinicą iš vis nebuvo kalbos.
Mačo eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kaip ir buvo numačiusi spauda, pretendentas per daug negrasino „sostui“. V. Šteinicui padėjo jo didžiulė patirtis, be to, mačo metu jis nebuvo labai jau dogmatiškas.
Čempionas mačo pradžioje pergyveno tam tikrą krizę – pralaimėjo 4-ąją ir 5-ąją partijas, bet vėliau jis užtikrintai perėmė inciatyvą: laimėjo 6-ąją, o po to sutriuškino varžovą 7-oje ir persvėrė mačo rezultatą 4 :3. Dar laimėjo 10-ąją partiją ir tapo aišku kas nugalės, nors I. Gunsbergas atkakliai priešinosi – laimėjo dar dvi partijas ir po 16 partijų čempiono persvara tebuvo minimali – 8½ : 7½. V. Šteinicas į tai per sekančias tris partijas atsakė dviem taškais (laimėjo 18-ąją) ir anksčiau laiko užsitikrino pergalei būtinus – 10½ taško.
| Vieta | Žaidėjas | 01 | 02 | 03 | 04 | 05 | 06 | 07 | 08 | 09 | 10 | 11 | 12 | 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 | Taškai |
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 01 | Vilhelmas Šteinicas | ½ | 1 | ½ | 0 | 0 | 1 | 1 | ½ | ½ | 1 | ½ | 0 | 1 | ½ | ½ | 0 | ½ | 1 | ½ | 10½ (+6 -4 =9) |
| 02 | Izidorius Gunsbergas | ½ | 0 | ½ | 1 | 1 | 0 | 0 | ½ | ½ | 0 | ½ | 1 | 0 | ½ | ½ | 1 | ½ | 0 | ½ | 8½ (+4 -6 =9) |
Galutinis rezultatas 10½ : 8½ V. Šteinico naudai iš esmės pakankamai tiksliai atspindi jėgų santykį.
Po mačo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Po mačo
V. Šteinico – I. Gunsbergo mačas gali būti laikomas pačiu nepastebimiausiu pasaulio čempionato maču. Jei ir anksčiau V. Šteinico pasiekimai nedaug teikdavo pasitenkinimo publikai, tai pergalė prieš tokį pat neryškų varžovą ypatingų laurų jam neatnešė. 1890 m. visuomenė labiau domėjosi V. Šteinico maču per telegrafą su M. Čigorinu, tad pasaulio čempionato mačas praėjo beveik nepastebėtas
Ypatingo džiaugsmo nereiškė ir čempionas, jam rūpėjo daugiau savo idėjų vertingumo gynimas. Žaidžiant su vengru, jam trūko šachmatų idėjų konflikto. Techniškai jis buvo stipresnis.
Apie mačą Z. Tarašas vėliau rašė: „ Gunsbergas tapo pirmuoju Šteinico varžovu naudojusiu kovai su juo – jo paties ginklą…“
Bet Izidoriaus nelaimei „ originalas“ pasirodė šiek tiek geresnis už savo jaunesniąją „kopiją“, nors pralaimėjo jis garbingai.
Tiktai praslinkus metams, Z. Tarašas, o po jo ir E. Laskeris, pripažino I. Gunsbergo indėlį į šachmatų minties vystymą.[4]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Шахматы. Энциклопедический словарь / гл. ред. А. Е. Карпов. – М.: Советская энциклопедия, 1990. – С. 386. – ISBN 5-85270-005-3
- ↑ „6-asis Amerikos šachmatų Kongresas. 1989 m. Niujorko turnyras“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2020 m. liepos 3 d..
- ↑ В.Н. Панов. Михаил Иванович Чигорин. – М. : Физкультура и спорт, 1963. –79 °C.
- ↑ „Šteinicas - Gunsbergas“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2012-04-24. Nuoroda tikrinta 2020 m. liepos 3 d..
{{cite news}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| ||||||||||||||||||||||