1927 m. pasaulio šachmatų čempionatas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
A. Aliochinas (kairėje) žaidžia mačą su R. Kapablanka. Viduryje teisėjas Karlos Kerensijo. Buenos Airės, 1927 m.

1927 m. pasaulio šachmatų čempionatas tai 1927 m. rugsėjo 16 – lapkričio 29 d. Buenos Airėse vykęs mačas tarp Chosė Raulio Kapablankos ir Aleksandro Aliochino. Buvo žaidžiama iki 6 pergalių. Bendras partijų skaičius nebuvo ribojamas. Esant rezultatui 5 : 5 R. Kapablanka išsaugotų titulą. Mačas pasibaigė pretendento pergale 6:3 (+6 -3 =25). Aleksandras Aliochinas tapo ketvirtuoju pasaulio čempionu. [1]

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Čempionas[taisyti | redaguoti kodą]

R. Kapablanka, kuris beveik 10 metų siekė mačo su E. Laskeriu, pats tapes čempionu, su titulu atsisveikinti neskubėjo. Jis nė kiek neabejojo, kad yra stipresnis už varžovus (tai rodė 1922 m. superturnyro Londone rezultatai – 13 taškų iš 15) ir pareiškė, kad prisilaikant tam tikrų sąlygų yra pasiruošęs primti iššūkį iš bet kurio varžovo.

R. Kapablanka, jo žodžiais tariant, nusprendė padaryti galą ginčams ir nesusipratimams, kurie atsirasdavo dėl pastovių pasaulio šachmatų čempionato nuostatų nebuvimo. Jis kreipėsi į to meto vedančiuosius šachmatininkus – A. Aliochiną, A. Rubinšteiną, E. Bogoliubovą, R. Retį, G. Marocį, M. Vidmarą ir S. Tartakoverį,- ir pasiūlė paruošti tipinius pasaulio šachmatų čempionato nuostatus. Po diskusijų, pasibaigus Londono turnyrui 1922 m., galimi pretendentai: A. Aliochinas, A. Rubinšteinas, E. Bogoliubovas ir M. Vidmaras pasirašė R. Kapablankos parengtą pasaulio čempionato mačo nuostatų projektą, dabar žinomą, kaip Londono susitarimą.

Tačiau greitai pretendentai įsitikino, kad įveikti čempiono iškeltą kartelę ne taip paprasta. R. Kapablankos autoritetas buvo didžiulis – mecenatai neskirdavo pinigų pretendentams. „Kam švaistyti pinigus, kai rezultatas iš anksto žinomas“,- sakydavo jie.[2] Nesėkmingai bandę surinkti reikalingą sumą pinigų (10 000 $) A. Rubinšteinas ir A. Nimcovičius vis tik siųsdavo kvietimus čempionui žaisti mačą. R. Kapablanka juos primdavo, bet laukdavo, kol surinks pinigus…

R. Kapablanka tuo laikotarpiu ne taip dažnai žaisdavo turnyruose. 1924 m. Niujorke jis, atsilikęs 1½ taško ir surinkęs 14½ iš 20, užleido pirmąją vietą E. Laskeriui. 1925 m. Maskvoje buvo tik 3-ias, kur į priekį praleido E. Bogoliubovą ir E. Laskerį. Tik 1927 m. jis atstatė savo įvaizdį, laimėjęs pirmąją vietą Niujorke (14 iš 20) ir aplenkęs 2½ taško A. Aliochiną. R. Kapablankai ši pergalė per daug padidino pasitikėjimą savo jėgomis, o tai iškrėtė piktą pokštą pasaulio čempionato mače Argentinoje.

Pretendentas[taisyti | redaguoti kodą]

Visas A. Aliochino šachmatų kelias – nuo turnyro prie turnyro – buvo pašvęstas vienam tikslui, kurio vardas: mačas dėl pasaulio čempiono titulo. Tačiau visuose turnyruose, kur žaidė pasaulio čempionas, jis užimdavo žemesnes už jį vietas. Turnyruose, kuriuose nežaisdavo E. Laskeris ir R. Kapablanka dažniausiai būdavo pirmas ir taip užsitarnavo 1-ojo pretendento statusą. 1926 m. jis pajuto, kad yra pasiruošęs kovai dėl pasaulio čempiono titulo ir rengdamas gastroles aktyviai ieškojo rėmėjų. Jų pavyko surasti Argentinoje, kur R. Kapablanka buvo labai populiarus. Atsirado norinčių pamatyti jį ir švęsti, kai jų numylėtinis, kuris anksčiau buvo du kartus buvęs Buenos Airėse, R. Kapablanka apgins savo titulą.[2]

Prognozės prieš mačą[taisyti | redaguoti kodą]

R. Kapablanka, visuomenės nuomone, buvo neginčijamas mačo favoritas. Tai rodė jo asmeninių susitikimų su A. Aliochinu suvestinė (+3=7). Be to ir R. Kapablankos triumfas Niujorke, kur jis ne tik užėmė pirmąją vietą, bet ir juodosiomis figūromis efektingai įveikė A. Aliochiną. Pretendentas buvo laikomas vos ne pasmerktu.

Antai R. Špilmanas tvirtino, kad „ Aliochinas nelaimės nei vienos partijos… Toje formoje, kokioje Kapablanka buvo Niujorke, jis gali dar daug metų sėdėti šachmatų soste“. Panašiai kalbėjo ir kiti ekspertai, manydami, kad tik stebuklas gali padėti pretendentui.

Tokiai nuomonei susidaryti ne paskutinį vaidmenį turėjo ir tai, kad A. Aliochinas faktiškai privalės nugalėti dviem taškais: mačui pasibaigus 5 : 5, čempionas išlaiko titulą. Kaip žinia, kai E. Laskeris 1911 m. reikalavo to paties, R. Kapablanka protestavo, tačiau tapęs čempionu, pats įtraukė šį punktą į mačo nuostatus. Kiti nuostatų punktai atitiko Londono susitarimą.

Mačo eiga[taisyti | redaguoti kodą]

Mačas prasidėjo sensacingu R. Kapablankos pralaimėjimu. 1-ąją partiją jis žaidė nekaip ir jau 17 ėjimę turėjo beviltišką padėtį. Nors pretendentas užtruko realizuodamas persvarą, tačiau pergalė jam neišslydo. R. Kapablanka iš karto nepalūžo: jau 3-iojoje partijoje gražiai atsirevanšavo, o po to lengvai ir patikimai laimėjęs 7-ąją partiją išėjo į priekį 2 : 1.

Nors ir keista šitokia įvykių eiga, apramino A. Aliochiną ir jis pradėjo žaisti pilna jėga. Po puikios pergalės 7-ojoje partijoje R. Kapablanka irgi apsiramino, tikėjosi, kad viskas toliau vyks sėkmingai: lygiosios juodosiomis figūromis, pergalės baltosiomis. Bet to neatsitiko: 9-ojoje partijoje nors po debiuto ir turėjo iniciatyvą, bet varžovas tiksliais ėjimais išsprendė pakankamai sudėtingus uždavinius.

Tai buvo pirmas artėjančio persilaužimo simptomas. Pralaimėtos 11-a ir 12 partijos ne tik privertė kubietį suabejoti mačo sėkme, bet ir išvedė A. Aliochiną į priekį 3 : 2. Vienuoliktojoje partijoje R. Kapablanką pritrenkė, kaip A. Aliochinas gerai žaidė pabaigą. Po partijos jis prisipažino: „Taip laimėti aš nemoku“. Dvyliktoje partijoje reiškėsi abiejų varžovų nervinis išsekimas: kubietis perėmęs iniciatyvą žaidė išradingai ir turėjo šansų laimėti, bet nervai darė savo: vėl suklydo paskutinis…

Prislėgtas čempionas pradėjo daryti lygiąsias. Tam neprieštaravo ir pretendentas, tikėdamas, kad anksčiau, ar vėliau varžovas turės atakuoti. R. Kapablanka buvo arti pergalės 17-oje ir 20-oje partijose, bet A. Aliochinas sugebėjo išsigelbėti. Tai paveikė čempioną: jis nebematė kaip laimėti prieš varžovą.

Žaidėjas 01 02 03 04 05 06 07 08 09 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31 32 33 34 Taškai
R.Kapablanka 0 ½ 1 ½ ½ ½ 1 ½ ½ ½ 0 0 ½ ½ ½ ½ ½ ½ ½ ½ 0 ½ ½ ½ ½ ½ ½ ½ 1 ½ ½ 0 ½ 0 (+3,-6,=25)
A.Aliochinas 1 ½ 0 ½ ½ ½ 0 ½ ½ ½ 1 1 ½ ½ ½ ½ ½ ½ ½ ½ 1 ½ ½ ½ ½ ½ ½ ½ 0 ½ ½ 1 ½ 1 (+6,-3,=25)

Po to sekė triuškinanti 21-oji partija, kurią laimėjęs A. Aliochinas, kartu su paskutiniąja, 34-tąja, laikė geriausia visame mače. Joje pasireiškė jo gebėjimas puikiai įvertinti sudėtingas, dinamiškas padėtis. Pretendentas padidino persvarą iki 4 : 2 ir buvo netoli pergalės 22-ojoje partijoje, bet kubietis sugebėjo išsigelbėti ir kuriam laikui atgavo pasitikėjimą savo jėgomis. O A. Aliochinas, kuris 10 partijų žaidė įtempęs visas jėgas, prigeso.

Čempionas, supratęs, kad gali išgelbėti mačą, susiėmė ir pradėjo žaisti vis didesne jėga. Bet jį prigesino 27-oji partija, kurioje R. Kapablanka, atsakydamas į pretendento „nevilties“ šachą, pilnai laimėtoje padėtyje, pasitraukė karaliumi į ne tą laukelį ir vietoj pergalės – lygiosios. Nesugebėjo čempionas laimėti ir 28-osios partijos, nors laimėjo 29-ąją. Po 31-osios partijos, kurioje kubietis išleido pergalę, tapo aišku, kad „karūnos“ R. Kapablanka nebeišlaikys, nes atgijusio varžovo jau nebesustabdys. Tai ir parodė sekusios partijos. A. Aliochinas, laimėjęs 32-ąją ir 34-ąją partijas pasiekė reikalingas šešias pergales – 6 : 3 ir tapo ketvirtuoju pasaulio šachmatų čempionu.

Po mačo[taisyti | redaguoti kodą]

E. Laskeris pasveikinęs naująjį čempioną pareiškė:

Kapablankos – Aliochino mačo reikšmė svarbi visam šachmatų pasauliui. Tai ne tik strateginių principų ir teorinių variantų, bet ir žaidimo kultūros atjauninimas… To aiškiai reikėjo, tam, kad išvengtume mūsų menui grėsusios stagnacijos!“

Savo knygoje apie mačą A. Aliochinas rašė: „Man pergalę atnešė psichologinis pranašumas… kubietis beveik visą laiką žaidė remdamasis savo puikia intuicija. Dabar šachmatų kovoje reikia giliai pažinti žmogaus prigimtį ir žinoti varžovo psichologine būkle. Anksčiau kovodavo tik su figūromis, o dabar ir su varžovu – jo valia, nervais, asmeninėmis savybėmis ir ne paskutinėje vietoje – su jo garbės troškimu. Tai turi ypatingą reikšmę…“

Tačiau po R. Kapablankos mirties jis rašė: „Kaip atsitiko, kad R. Kapablanka mačą pralaimėjo? Turiu prisipažinti, kad iki šiol tikslaus atsakymo nežinau. 1927 m. aš negalvojau, kad buvau pranašesnis už varžovą. Gal būt pagrindinė jo pralaimėjimo priežastis buvo perdėtas pasitikėjimas savo jėgomis, atsiradęs po įspūdingos jo pergalės Niujorke ir mano pajėgumo neįvertinimas“.

Kapablanka pripažino, kad „mače vyko įnirtinga kova ir varžovas buvo geresnis, todėl užsitarnavo sėkmę“.

Vėlesniais metais svarbiausių mačo įvykių vertinimą pateikė ir J. Averbachas:

„ Nereiktų atmesti svarbaus kovos aspekto – psichologinio. Pagalvokim: kaip atsitiko, kad R. Kapablanka, neabejotinai geriausias „technikas“ pasaulyje, nelaimėjo techniškai laimėtinų padėčių 27-oje ir 31-oje partijose? A. Aliochinas, kai buvo laikinai praradęs „karūną“ (prieš M. Euvę), aiškino savo atsisakymą pereiti į techninę pabaigą tuom, kad „paprasčiausiai negalėjau pasitikėti savo ištverme ir nervais, kurių prireiktų norint laimėti tokią pabaigą“.

Būtent: technika reikalauja nervų. Su jais R. Kapablankai, dviejų mėnesių maratono finišo tiesiojoje, nebuvo viskas tvarkoje. Todėl jis ir nesugebėjo laimėti padėčių, kurias, kitomis aplinkybėmis, būtų lengvai laimėjęs“.[3]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Шахматы. Энциклопедический словарь / гл. ред. А. Е. Карпов. – М.: Советская энциклопедия, 1990. – С. 15. – ISBN 5-85270-005-3
  2. 2,0 2,1 В.Н. Панов. Капабланка. Москва: Физкультура и спорт, 1970. С. 57.
  3. http://moscow2012.fide.com/en/history/94

Išorinės nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

1927 m. pasaulio čempionato mačo Kapablanka – Aliochinas partijos