1993 m. pasaulio šachmatų čempionatas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

1993 m. pasaulio šachmatų čempionatas tai vienas iš labiausiai diskutuotinų čempionatų istorijoje dėl tuometinio šachmatų pasaulio čempiono Gario Kasparovo ir pretendento Naidželo Šorto pasitraukimo iš FIDE, ir jų surengto mačo dėl pasaulio čempiono vardo pravedimo Profesionalių šachmatų asociacijos globoje.

Atsakydama į tokius veiksmus FIDE atėmė iš G. Kasparovo jo titulą ir surengė kitą mačą dėl pasaulio čempiono vardo tarp Jano Timano, pralaimėjusio kandidatų mačų finale ir Anatolijaus Karpovo, pralaimėjusio pusfinalyje. Tokiu būdu, dėl pasaulio čempiono vardo 1993 m. vyko du paraleliniai mačai: PŠA, kurį laimėjo G. Kasparovas ir FIDE, kurį laimėjo A. Karpovas.

Pirmą kartą istorijoje vienu metu buvo du pasaulio šachmatų čempionai ir tai sukėlė skilimą šachmatų pasaulyje, kuris tęsėsi iki 2006 m.

Dalyviai[taisyti | redaguoti kodą]

Pretendento atranka[taisyti | redaguoti kodą]

Pretendentas buvo atrinktas pagal FIDE taisykles. Tai penkioliktas pasaulio šachmatų čempionato ciklas, kai pretendentas buvo atrenkamas pagal FIDE nustatytą tvarką.

Pravedus 19891990 m. zoninius turnyrus į 1987 m. tarpzoninius turnyrus pateko geriausiai pasirodę dalyviai:

iš 1-os zonos (Vakarų Europa ir Vakarų Viduržemis) – 4 v.: Anglija (M. Čandleris ir M. Adamsas), Prancūzija J. Lautieras ir Ispanija M. Illeskas Kordoba;

iš 2-os (Centrinė Europa, Šiaurės šalys, Izraelis) 2 v.: Izraelis G. Rechlis, Vokietija E. Lobronas

iš 3-ios (Rytų Europa) 4 v.: Čekija L. Ftačnikas, Bulgarija K. Georgijevas, Rumunija M. Marinas ir Čekija I. Štolė;

iš 4-os (SSRS) 6 v.: Tarybų Sąjunga Tarybų Sąjunga (A. Širovas , A. Drejevas, J. Elvestas, S. Lputianas, L. Judasinas, A. Chalifmanas);

iš – 5-os – (Rytų Viduržemis]) 2 v.: Jugoslavija (B. Damljanovičius, P. Popovičius, G. Kabrilo, B. Ivanovičius);

iš – 6-os – (JAV) 4 v: Jungtinės Amerikos Valstijos (R. Džindžichašvilis, S. Rachelsas, A.. Mailsas, N. de Firmianas);

iš – 7-os (Kanada) 2 v.: Kanada L. Piaseckis;

iš – 8-os – (Centrinė Amerika) – 3 v.: Kolumbija A. Zapatas Kuba V. Arencibija, Gvatemala Karlos Armando Juarez Flores;

iš – 9-os – (Pietų Amerika) 2 v.: Brazilija (J. Sunye Neto, H.K. van Rimsdeikas);

iš – 10-os – (Vakarų Azija) 2 v. – Indija (V. Anandas ir P.M. Thipsajus);

iš – 11-os – (Pietryčių Azija) ir Okeanija 3 v.: Kinijos LR (Ye Rongguangas, Lin Ta), Australija I. Rodžersas;

iš – 12-os – (Vakarų Afrika) 1 v.: Tunisas S. Hmadis;

iš – 13-os – (Rytų Afrika) 1 v. – Egiptas (F. El Taheras, A. Afifis);

iš – 14-os – (Skandinavijos) 2 v. – Norvegija S. Agdestainas, Švedija M. Petursonas;

Tarpzoninis turnyrai[taisyti | redaguoti kodą]

1990 m. Manilos Tarpzoninis turnyras vyko 1990 birželio 29 – liepos 14 d. [1]

64 dalyvių šveicariška sistema (13 ratų) kovojo dėl 11-kos kelialapių į 1991/93 m. Kandidatų mačus.

Dalyviai[taisyti | redaguoti kodą]

zoninių turnyrų pakviesti 37 žaidėjai.

1988/90 m. Kandidatų mačų pateko 10 dalyvių: Jungtinės Amerikos Valstijos Jaseras Seiravanas, Anglija Naidželas Šortas, Vengrija Gyula Saksas, Tarybų Sąjunga Valerijus Salovas, VengrijaLajošas Portišas, Tarybų Sąjunga Rafaelis Vaganianas, Kanada Kevinas Spragetas, Tarybų Sąjunga Andrejus Sokolovas, Tarybų Sąjunga Janas Elvestas, Šveicarija Viktoras Korčnojus.

14 žaidėjų pateko pagal pasiekimus ir aukščiausius reitingus: Tarybų Sąjunga B. Gelfandas, Tarybų Sąjunga V. Ivančiukas, Vengrija Djula Saksas, Šveicarija Viktoras Korčnojus, Vokietija Robertas Hiubneris, Jugoslavija Predragas Nikoličius, Tarybų Sąjunga 'Sergejus Dolmatovas, Jugoslavija Ljubomiras Ljubojevičius, Jungtinės Amerikos Valstijos Borisas Gulko, Tarybų Sąjunga Michailas Talis, Tarybų Sąjunga Andrejus Sokolovas, Tarybų Sąjunga Rafaelis Vaganianas, Jungtinės Amerikos Valstijos Gata Kamskis, Tarybų Sąjunga Vasilijus Smyslovas.

1989 m. pasaulio jaunių čempionas Bulgarija V. Spasovas.

Turnyro organizatorių pakviesti 2 žaidėjai: Filipinai (E. Torė, R. Maskarinas).

Rezultatai[taisyti | redaguoti kodą]

1-2 vietas užėmė B. Gelfandas ir V. Ivančiukas – po 9 taškus; 3-4 vietas iškovojo V. Anandas ir N. Šortas – po 8½ taško; 5-11 vietas pasidalijo D. Saksas, V. Korčnojus, R. Hiubneris, P. Nikoličius, L. Judasinas, S. Dolmatovas, A. Drejevas – po 8 taškus. Minėti šachmatininkai pateko į 1991/93 m. Kandidatų mačus.

Kandidatų mačai[taisyti | redaguoti kodą]

Dalyviai[taisyti | redaguoti kodą]

19911993 m. Kandidatų mačuose dalyvavo 15 didmeistrių: A. Karpovas (žaidė nuo ketvirtfinalio), J. Timanas, A. Jusupovas ir J. Spilmenas – 1988/90 m. kandidatų mačų pusfinalininkai ir 11-ka dalyvių geriausiai pasirodžiusių 1990 m. tarpzoniniame turnyre Maniloje.

Mačai[taisyti | redaguoti kodą]

FIDE Generalinė Asamblėja pakeitė kandidatų mačų nuostatus: aštuntfinalio ir ketvirtfinalio mačai žaidžiami po 8 partijas, pusfinalio – po 10, finalo – po 14. Nugalėtoju laikomas tas žaidėjas, kuris mače surenka daugiau taškų. Lygiųjų atveju, skiriamos dvi papildomos partijos su sutrumpinta laiko kontrole (po 1 val, po 30 ir po 15 min).

Aštuntfinaliai Ketvirtfinaliai Pusfinaliai Finalas
                           
1991 sausio - vasario mėn., Sarajevas            
  Nyderlandai Janas Timanas  4½
1991 rugpjūčio – mėn., Briuselis
  Vokietija Robertas Hiubneris   2½  
  Nyderlandai Janas Timanas   4½
1991 sausio - vasario mėn., Veik an Zee
    Šveicarija Viktoras Korčnojus  2½  
  Šveicarija Viktoras Korčnojus   5½
1992 balandžio mėn., Linaresas
  Vengrija Gyula Saksas   4½  
  Nyderlandai Janas Timanas   6
1991 sausio - vasario mėn., Veik an Zee
    Vokietija Artūras Jusupovas   4  
  Vokietija Artūras Jusupovas   6½
1991 rugpjūčio mėn., Briuselis
  Tarybų Sąjunga Sergejus Dolmatovas  5½  
  Vokietija Artūras Jusupovas   5½
1991 -sausio - vasario mėn., Ryga
    Tarybų Sąjunga Vasilijus Ivančiukas   4½  
  Tarybų Sąjunga Vasilijus Ivančiukas  4½
1993 sausio mėn., San Lorenzo del Escorial
  Tarybų Sąjunga Leonidas Judasinas   ½  
  Nyderlandai Janas Timanas  5½
1991 sausio - vasario mėn., Londonas
    Tarybų Sąjunga Naidželas Šortas  7½
  Anglija Naidželas Šortas   5½
1991 rugpjūčio mėn., Briuselis
  Anglija Džonas Spilmenas  4½  
  Anglija Naidželas Šortas  5
1991 sausio - vasario mėn., Sarajevas
    Tarybų Sąjunga Borisas Gelfandas  3  
  Tarybų Sąjunga Borisas Gelfandas  5½
1992 balandžio mėn., Linaresas
  Jugoslavija Predragas Nikoličius  4½  
  Anglija Naidželas Šortas  6
1991 sausio - vasario mėn., Madrasas
    Tarybų Sąjunga Anatolijus Karpovas  4  
  Indija Višvanatanas Anandas   4½
1991 rugpjūčio mėn., Briuselis
  Tarybų Sąjunga Aleksejus Drejevas   1½  
  Indija Višvanatanas Anandas  3½


    Tarybų Sąjunga Anatolijus Karpovas   4½  
 Laisvas  
 Anatolijus Karpovas    
Kandidatų finalinis mačas[taisyti | redaguoti kodą]

Finalinis, 16-kos partijų, mačas vyko 1993 m. sausio mėn., San Lorenzo del Eskoriale. Mačas buvo atkaklus: po lygiųjų pirmojoje partijoje J. Timanas, laimėjęs antrąją, išsiveržė tašku į priekį, bet jau po sekančių dvejų partijų tašku, kurias laimėjo N. Šortas, atsiliko tašku. Po dviejų lygiųjų vėl išlygino mačo rezultatą laimėdamas septintąją partiją, bet po lygiųjų N. Šortas, laimėjęs dvejas partijas iš eilės pirmavo dviem taškais.

Vieta Žaidėjas 01 02 03 04 05 06 07 08 09 10 11 12 13 Taškai
02 J. Timanas ½ 1 0 0 ½ ½ 1 ½ 0 0 1 0 ½
01 N. Šortas ½ 0 1 1 ½ ½ 0 ½ 1 1 0 1 ½

Tai netenkino J. Timano ir jis sušvelnino rezultatą, laimėdamas vienuoliktąją partiją, bet daugiau nieko padaryti nebegalėjo: N. Šortas, laimėjęs dvyliktąją, vėl atstatė buvusį skirtumą. Per likusias dvi partijas N. Šortui pakako vienų lygiųjų, ką jis ir padarė žaisdamas tryliktąją partiją. Naidželas Šortas tapo finalinio mačo nugalėtoju ir iškovojo teisę žaisti mačą dėl pasaulio čempiono vardo su tuometiniu čempionu Gariu Kasparovu.[2]

Pretendentas[taisyti | redaguoti kodą]

Jo potencialas pradėjo ryškėti 1986 m, kai jis su kaupu laimėjo Veik an Zee turnyrą (9½ iš 13) buvo antras Londone ir 2-as Zolingene. Metų pabaigoje N. Šortas buvo pakviestas į superturnyrą Briuselyje, kur jis, nors ir likęs priešpaskutinis (5-a vieta), vienintelis laimėjo prieš G. Kasparovą.

1987 m. pateikė virtinę įspūdingų pergalių: Veik an Zee (kartu su V. Korčnojumi po 9 iš 13), Reikjavikas (8 iš 11), nors pasirodė labai nesėkmingai Briuselyje (3 iš 11).

Tarpzoniniame Suboticoje, N. Šortas patvirtino klasę – 11 iš 16.

Deja savo pirmuosiuse kandidatų mačuose jo laukė nesėkmė – ketvirtfinalyje jį sustabdė Džonatanas Spilmenas (1½ : 3½) 1989 m. Jo reitingas išaugo iki 2650 ir tai buvo trečias pasaulyje po G. Kasparovo ir A. Karpovo.

1990 m. tarpzoniniame Maniloje vėl pateko į kandidatų mačus (8½ iš 13) aštuntfinalyje (po pratesimo) atsirevanšavo prieš Dž. Spilmeną (4 : 4 , greitosios partijos 1½ : ½). Ketvirtfinalyje atviroje kovoje įveikė B. Gelfandą (5 : 3), o pusfinalyje – A. Karpovą, bei finale – J. Timaną ir iškovojo teisę žaisti mačą dėl pasaulio čempiono vardo su G. Kasparovu.

Čempionas[taisyti | redaguoti kodą]

Po pasitraukimo iš Didmeistrių asociacijos (DMA) tris metus G. Kasparovas žaidė ne itin sėkmingai: užleido pirmąją vietą Linarese Vasilijui Ivančiukui, Amsterdame – V. Salovui, o Redžio Emilijoje dar ir Višvanatanui Anandui.

Bet buvo ir sėkmingų: Tilburgas (10 iš 14), 1992 m. Linaresas (10 iš 13), Dortmundas (6 iš 9), simultanas prieš Vokietijos rinktinę 3 : 1 ir 1993 m. Linaresas (10 iš 13). Be to, Rusijos komandos sudėtyje, tapo šachmatų olimpiados nugalėtoju Maniloje, o po to ir komandinio Europos čempionato nugalėtoju.

G. Kasparovas palaikė savo aukštą reitingą ir laukė, kas 1993 m. bus jo varžovu dėl „karūnos“. Kai A. Karpovas iškrito per kandidatų mačus, tapo aišku, kad šachmatų pasaulio laukia kažkas naujo.

Maištas[taisyti | redaguoti kodą]

F. Kampomanesas ima „į savo rankas visą valdžią“ ir paskuba. Pasibaigus Kandidatų mačams, jis duoda tik savaitę laiko pasiūlymams dėl mačo rengimo vietos. O po to, vienasmeniškai, nesiskaitydamas nei su čempiono, nei su pretendento nuomone, nežiūrint to, kad buvo pasiūlymų ir su didesniu priziniu fondu, pasirenka Mančesterio kandidatūrą.

Tuo pasipiktino G. Kasparovas, buvo nepatenkintas ir N. Šortas. Būtent jis ir pasiūlė čempionui įvykdyti revoliuciją (vėliau G. Kasparovas gailėjosi dėl to…). Bendrame pareiškime prieš turnyrą Linarese 1993 m. vasario 26 d. buvo sakoma: „Kadangi FIDE pažeidė savo taisykles ir dėl to jai negalima patikėti rengti pačių svarbiausių profesionalių šachmatų varžybų, mes priėmėme sprendimą tarpusavio mačą pravesti už FIDE jurisdikcijos ribų…. globojami naujos – Profesionalių šachmatų asociacijos

O jos įkūrėjais buvo G. Kasparovas ir N. Šortas, įsipareigoję paukoti 10% prizinio fondo šios organizacijos vystymui.

Po to, kai G. Kasparovas ir N. Šortas pareiškė savo norą žaisti mačą už FIDE jurisdikcijos ribų, ši jiems atėmė pasaulio čempiono ir pretendento vardus, išbraukė iš reitingo sąrašo ir pasiūlė žaisti mačą „dėl karūnos“, finaliniame kandidatų mače pralaimėjusiajam J. Timanui ir pusfinalyje N. Šortui pralaimėjusiajam A. Karpovui. Gavusi jų sutikimą, tuojau pat paskelbė pasaulio čempionato mačo pravedimui vietų pasiūlymų konkursą.

Mačas dėl PŠA pasaulio čempiono vardo[taisyti | redaguoti kodą]

Mačo vieta[taisyti | redaguoti kodą]

Mačas tarp G. Kasparovo vyko Londone 1993 m. rugsėjo 7 – spalio 21 d. Jo prizinis fondas buvo 2,5 milijono JAV dolerių.

Mačo eiga[taisyti | redaguoti kodą]

Kaip ir buvo žadėjęs, G. Kasparovas iš karto čiupo jautį už ragų: jis laimėjo 1-ąją partiją (N. Šortas pralaimėjo ją dėl laiko stokos apylygėje pozicijoje), o po to, lengvai pasiekęs lygiąsias 2-ojoje, laimėjo sekančias dvi partijas. Garis greitai pasiekdavo žymiai geresnes padėtis, o jei ir pasiskubindavo su pranašumo realizavimu, Naidželas „padėdavo“ jam. Susidarė įspūdis, kad pretendentas niekaip negali įveikti priešstartinio jaudulio bei pilnai su juo susitvarkyti.

Po to sekė dvejos lygiosios, po kurių G. Kasparovas padidino savo persvarą iki 4 taškų. Ir tik 8-ojoje partijoje, nusprendęs, kad „bijoti daugiau nėra ko“ N. Šortas surengė mūšį ir parodė, kodėl jis tapo pretendentu į „karūną“! Pusę partijos juodųjų karalius gelbėjosi nuo mato grėsmės, bet kai ši praėjo, Kasparovas daro lemtingą klaidą, kuria varžovas nepasinaudoja… Lygiosios. Nusiminęs Naidželas 9-ojoje partijoje pakartojo 5-osios partijos debiutinį variantą ir po 20 ėjimų „sudega“. Čempiono persvara išauga iki 5 taškų.

Žaidėjas 01 02 03 04 05 06 07 08 09 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 Taškai
Garis Kasparovas 1 ½ 1 1 ½ ½ 1 ½ 1 ½ ½ ½ ½ ½ 1 0 ½ ½ ½ ½ 12½
(+6,-1=13)
Naidželas Šortas 0 ½ 0 0 ½ ½ 0 ½ 0 ½ ½ ½ ½ ½ 0 1 ½ ½ ½ ½
(+1,-6,=13)

Toliau varžovai daug eksperimentavo, o G. Kasparovas prisitaikė į 6 taškų persvarą. Tai nebuvo labai paprasta. Jis per stebuklą išvengė pralaimėjimo 10-ojoje partijoje, turėjo sunkumų 14-oje, bet vis tik pasiekė savo, laimėjęs 15-ąją partiją, kurioje N. Šortas atrodė visai bejėgis. Čempionas įgijo 6 taškų persvarą.

Čia atrodo, kad čempionas visai atsipalaidavo ir pretendentas sugebėjo pasiekti prestižo „įvartį“. Dabar kiekvienas iš varžovų buvo savo tikslą pasiekę ir nors likusios partijos vyko ryškioje kūrybinėje kovoje, bet visos jos baigėsi lygiosiomis.[3]

Mačas dėl FIDE pasaulio čempiono vardo[taisyti | redaguoti kodą]

Pretendentai[taisyti | redaguoti kodą]

Pretendentų parinkimas[taisyti | redaguoti kodą]

Tai buvo pirmas ir vienintelis atvejis šachmatų istorijoje, kai dar „esant gyvam“ pasaulio čempionui dėl „karūnos“ kovojo kandidatų mačų finalininkas ir pusfinalininkas… Naujojo FIDE čempiono išaiškinimas buvo pavestas Janui Timanui, finale pralaimėjusiam N. Šortui ir A. Karpovui, pusfinalyje pralaimėjusiam N. Šortui.

Kodėl nebuvo pasirinktas, kitas pusfinalininkas A. Jusupovas, FIDE aiškino tuo, kad A. Karpovas buvo pasirinktas, kaip pusfinalininkas ir praėjusio kandidatų mačų finalininkas.

A. Karpovas[taisyti | redaguoti kodą]

Šachmatų visuomenė, įpratusi prie A. Karpovo dvikovų su G. Kasparovu ir išgirdusi, kad pastarasis pats atsisakė „karūnos“, priėmė A. Karpovą, kaip pilnateisį čempioną (diskusijos, kam priklauso titulas – čempionui, ar organizacijai prasidėjo vėliau) Per tris metus po 1990 m. mačo, jam pavyko išlaikyti šachmatininko Nr.2 įvaizdį. Jis buvo vienintelis G. Kasparovo konkurentas Pasaulio taurėje, taip pat, daugumoje turnyrų lenkė jaunuosius V,. Anandą, V. Ivančiuką, B. Gelfandą ir N. Šortą. Nors A. Karpovas kandidatų mačo ketvirtfinalyje su V. Anandu jau turėjo nemažų sunkumų, jo pralaimėjimas N. Šortui pusfinalyje daug kam buvo tikras šokas. 12-ąjį pasaulio čempioną visuomenė vertino aukščiau už J. Timaną, nors formaliai A. Karpovas turėjo teisių į mačą su juo vargu ar daugiau, kaip ir pralaimėjęs pusfinalio mačą A. Jusupovas… Kalbų, kad reiktų tarp pastarųjų surengti „atranką“, net nekilo: F. Kampomanesas skubėjo kuo greičiau pravesti mačą, kuo anksčiau, kol išsiaiškins santykius G. Kasparovas su N. Šortu, ir su kiek galima didesniu priziniu fondu.

A. Karpovas savo dalyvavimą mače priėmė, kaip savaime suprantamą dalyką. Jis visai neabejojo dėl savo sėkmės, nes varžovas nuo seno buvo jam „patogus" (+24, -6,=39)!

J. Timanas[taisyti | redaguoti kodą]

Kas dėl J. Timano, tai 42-ių metų olandas 10-ojo dešimtmečio pradžioje pergyveno „antrąją jaunystę“… 8-ojo dešimtmečio pabaigoje (jei neskaityti V. Korčnojaus), jis buvo Vakarų šachmatininkas Nr.1 J. Timanas visą laiką buvo pasaulio šachmatų reitingų pirmame dešimtuke, pastoviai laimėdavo turnyrus, kai juose nežaisdavo G. Kasparovas, ar A. Karpovas. Timanas priklausė tai šachmatininkų kartai, kurių planus suardė pastarieji du šachmatininkai. J. Timanas buvo bene ryškiausias „amžinai antrojo“ pavyzdys. Tačiau jis buvo pasiekęs nemaža ryškių pergalių: Nikšičius ir Amsterdamas 1978 m, Bledas/Portorožas 1979 m, Veik an Zee, Amsterdamas, Las Palmas – 1981 m. Indonezija 1983 m., Bugoinas – 1984 m., Zagrebas – 1985 m. Laimėjo Linareso turnyrą 1988 m, o 1989 buvo pirmas Pasaulio Taurės etape Roterdame.

Mačo prognozė[taisyti | redaguoti kodą]

Kad A. Karpovas stipresnis už J. Timaną beveik nebuvo abejojama. Bet taip buvo manoma ir prieš A. Karpovo mačą su N. Šortu, be to, juk V. Anandas parodė, kad tinkamai pasiruošus, su juo galima žaisti. Be to, po nesėkmių, olandas sugebėjo prisitaikyti prie A. Karpovo ir išmetė jį iš Paryžiaus Immopar atkrintamųjų varžybų, laimėjęs rezultatu 2 : 0. Dar du kartus laimėjo prieš jį 1992 m. ir 1993 m. Linareso turnyre, nors pastarajame – užėmė tik priešpaskutinę vietą.

Mačo vieta ir sąlygos[taisyti | redaguoti kodą]

Kova buvo padalyta į dvi lygias dalis: ji turėjo prasidėti Olandijoje (Amsterdame ir Arnheme), o po to persikelti Maskatą (Omane). Tačiau baigiamoji dalis vyko Džakartoje, Mačo prizinis fondas prieš mačą buvo 2,85 milijono JAV dolerių, tačiau vėliau, atsisakius Omanui sumažėjo. Pradžia 1993 m. rugsėjo 7 d.

Mačo eiga[taisyti | redaguoti kodą]

Mačas prasidėjo nervingai: A. Karpovas laimėjo 1-ąją partiją juodaisiais, bet jau 2-ojoje J. Timanas įtikinamai atsirevanšavo! Ir ties tuo nesustojo: 3-ioje ir 4-oje partijose olandas turėjo inciatyvą, bet elgėsi geraširdiškai, tad A. Karpovas surasdavo gelbėjimosi kelius. Penktojoje jau atrodė, kad šiam nebepavyks pasprukti į lygiąsias – Janas su įkvėpimu vedė puolimą visoje lentoje, o Anatolijus rodė išsisukinėjimo stebuklus. Banga po bangos ritosi baltosios figūros į sudarkytą juodųjų karaliaus tvirtovę, bet vis tik A. Karpovas sugebėjo išgelbėti pustaškį ir lygų mačo rezultatą.

Į sekančią partiją J. Timanas atėjo sutrikęs, aiškiai nesuprasdamas, kaip jam žaisti, kad įveiktų varžovą ir A. Karpovas, tiesiogine ataka prieš karalių, pasiekė antrąją pergalę. Ir vėl išsiveržęs į priekį, pirmavo iki mačo pabaigos.

Istorija su išleistomis galimybėmis, negebėjimu susikaupti, J. Timanui pasikartojo ir 9-oje ir 10-oje partijose. Pastarojoje Janas, turėdamas puikią padėtį, tiesiog „prisišaukė“ sau pralaimėjimą. Mačo rezultatas tapo 3 :1 A. Karpovo naudai.

O prieš 11-ą partiją F. Kampomanesas pranešė dalyviams, kad Omanas nesurinko žadėtą prizinį fondą ir atsiėmė savo kandidatūrą. Mačas pakibo ore!

Žaidėjas 01 02 03 04 05 06 07 08 09 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 Taškai
Anatolijus Karpovas 1 0 ½ ½ ½ 1 ½ ½ ½ 1 ½ ½ ½ 1 1 1 ½ ½ ½ 0 ½ 12½
(+6,-2=13)
Janas Timanas 0 1 ½ ½ ½ 0 ½ ½ ½ 0 ½ ½ ½ 0 0 0 ½ ½ ½ 1 ½
(+2,-6,=13)

FIDE prezidentui pavyko surasti savo artimo draugo, Indonezijos finansų ministro Mohamedo Hasano, kuris 19701980 metais buvo FIDE vadovybėje, palaikymą. Mačo dalyviams teko šiek tiek sušvelninti finansinius reikalavimus, ir po trijų savaičių jie nuvyko į Džakartą, kur sužaidė likusias 10 partijų.

J. Timanas mačo pabaigoje aiškiai pavargo ir po to, kai A. Karpovas laimėjo 14 ir 16 partiją, „karūnos“ likimas buvo praktiškai nuspręstas. Paskutinis klausimas, į kurį liko atsakyti, ar sugebės A. Karpovas pasiekti G. Kasparovo pergalingą prieš N. Šortą rezultatą 12½ : 7½ ? Po 19-os partijos rezultatas buvo 12: 7 ir eilinę partiją A, Karpovas žaidė baltaisiais, bet per daug atsipalaidavo. „ Jei būčiau žaidęs juodaisiais, tai niekada nebūčiau pralaimėjęs“, po partijos aiškinosi A. Karpovas. 21-oje partijoje J. Timanas jau 19-ame ėjime buvo priverstas sutikti su lygiosiomis ir mačas pasibaigė 12½ : 8½ A. Karpovo naudai, kuris vėl tapo FIDE pasaulio čempionu.[4]

Po mačų[taisyti | redaguoti kodą]

Taip pasaulyje atsirado du šachmatų čempionai. G. Kasparovas išlaikė savo „istorinį“ titulą. Bet ką jis ruošėsi su juo daryti? N. Šortas labai greitai nuo PŠA veiklos pasitraukė ir G. Kasparovui teko pačiam naujojoje organizacijoje ieškoti rėmėjų, rūpintis pretendentų atranka. Šachmatų pasaulyje įsigalėjo dvivaldystė.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Išorinės nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

1993 m. pasaulio PŠA čempionato mačo Kasparovas – Šortas partijos

1993 m. pasaulio FIDE čempionato mačo Karpovas – Timanas partijos