1975 m. pasaulio šachmatų čempionatas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

1975 m. pasaulio šachmatų čempionatas tai pasaulio šachmatų čempionato trimečio ciklo (19721975) varžybos. Jų paskutiniame etape turėjo būti žaidžiamas 24 partijų mačas dėl pasaulio čempiono vardo tarp Roberto Fišerio ir A. Karpovo. Jis turėjo prasidėti 1975 m. birželio 1 d., bet jis neprasidėjo. Vyko didelis ginčas dėl mačo sąlygų. R. Fišeris siūlė, kad mačas būtų žaidžiamas iki 10-ies laimėtų partijų (lygiosios neskaičiuojamos), partijų skaičius neribojamas, o esant mačo santykiui 9: 9, mačas skelbiamas pasibaigęs lygiosiomis ir čempionas išlaiko titulą. Su tuo nesutiko Sovietų pusė. Ginčas du kartus buvo nagrinėjamas 1974 ir 1975 m. FIDE. 1975 m. FIDE patyrė didelį sovietų spaudimą ir FIDE Kongresas atmetė reikalavimą, kad mačui pasiekus pagal laimėtas pergales 9:9 ribą, būtų skelbiamos lygiosios ir čempionas išlaikytų titulą. Mačo iš vis nebuvo. FIDE nustatė datą, kad iki 1975 m. balandžio 1-os mačo dalyviai turi pranešti apie sutikimą dalyvauti mače. A. Karpovas atsiuntė laiku sutikimo telegramą, o R. Fišeris ne. M. Euvė terminą pratęsė dviem dienom, bet sutikimo iš čempiono negavo. Po to FIDE prezidentas Maksas Euvė 1975 m. balandžio 3 d. paskelbė A. Karpovą pasaulio šachmatų istorijoje dvyliktuoju čempionu.[1]

Dalyviai[taisyti | redaguoti kodą]

Pretendento atranka[taisyti | redaguoti kodą]

Tai devintas pasaulio šachmatų čempionatas, kai pretendentas buvo atrenkamas pagal FIDE nustatytą tvarką.

Zoniniai turnyrai[taisyti | redaguoti kodą]

Pravedus 1972 m. zoninius turnyrus į 1973 m. tarpzoninius turnyrus pateko geriausiai pasirodę dalyviai:

iš 1-os zonos (Vakarų Europa) – 2 v.: Jugoslavija (L. Ljubojevičius, B. Ivkovas);

iš 2-os (Centrinė Europa) 2 v.: Bulgarija I. Radulovas, Rumunija F. Georgiu

iš 3-ios (Rytų Europa) 2 v.: Jugoslavija J. Rukavina, Čekija J. Smeikalas;

iš 4-os (SSRS) 4 v.: Tarybų Sąjunga (M. Talis, V. Tukmakovas, V. Savonas G. Kuzminas;

iš – 5-os – (JAV) 2 v: Jungtinės Amerikos Valstijos (R. Birnas ir S. Reševskis);

iš – 6-os (Kanada) 1 v.: Kanada P. Biyiasas;

iš – 7-os – (Centrinė Amerika) – 2 v.: Kolumbija M. Kuėlaras, Kuba G. Estevezas;

iš – 8-os – (Pietų Amerika) 3 v.: Brazilija H. Mekingas, Argentina (O. Pano ir M. Kinterosas);

iš – 9-os – (Vakarų Azija) 1 v. – Izraelis Š. Kaganas;

iš – 10-os – (Pietryčių Azija) ir Okeanija 2 v. – Filipinai E. Torė ir SingapūrasTan Lian Anas;

Tarpzoniniai turnyrai[taisyti | redaguoti kodą]

Vyko du tarpzoniniai turnyrai – Leningrade ir Petropolyje

Leningradas[taisyti | redaguoti kodą]

Leningrado tarpzoninis turnyras vyko 1973 birželio 2 – 28 d.[2] Turnyre dalyvavo 18 žaidėjų.

Penki žaidėjai iš 1971 m. Kandidatų mačų: V. Korčnojus, V. Ulmanas, R. Hiubneris, B. Larsenas, M. Taimanovas.

Už aukštus sportinius pasiekimus pakviesti: S. Gligoričius, M. Talis, ir pasaulio jaunimo čempionas – A. Karpovas (1969) .

Dešimt geriausiai pasirodžiusių šachmatininkų iš dešimties FIDE zoninių turnyrų: Jungtinės Amerikos Valstijos Robertas Birnas, Čekija Janas Smejkalas, Tarybų Sąjunga Genadijus Kuzminas, ArgentinaMigelis Kinterosas, Bulgarija Ivanas Radulovas, FilipinaiEugenijus Torė, Jugoslavija Josipas Rukavina, Tarybų SąjungaVladimiras Tukmakovas, Kuba Guilermo Estévezas, Kolumbija Migelis Kuélaras.[1]

1-2 vietomis pasidalijo Tarybų Sąjunga V. Korčnojus ir Tarybų Sąjunga A. Karpovas – po 13½ taško. 3-ią vietą užėmė rezultatyviai (3½ taško 4-ių paskutinių partijų) finišavęs Jungtinės Amerikos Valstijos R. Birnas – 12½ taško. Jie pateko 1974 m. Kandidatų mačus.

Petropolis[taisyti | redaguoti kodą]

Petropolio tarpzoninis turnyras vyko 1973 liepos 22 – rugpjūčio 18 d. [2] Turnyre dalyvavo 18 žaidėjų.

1971 m. Kandidatų mačų – J. Geleris.

Už aukštus sportinius pasiekimus pakviesti V. Hortas, P. Keresas, L. Polugajevskis, L. Portišas, V. Smyslovas, L. Šteinas ir pasaulio jaunimo čempionas – V. Hugas (1971). Mirus L. Šteinui, vietoj jo žaidė D. Bronšteinas (pagal atsarginių sąrašą).

Dešimt geriausiai pasirodžiusių šachmatininkų iš dešimties FIDE zoninių turnyrų: Brazilija Henrikė Mekingas, Tarybų Sąjunga Vladimiras Savonas, Jugoslavija Borislavas Ivkovas, Jugoslavija Ljubomiras Ljubojevičius, Jungtinės Amerikos Valstijos Samuelis Reševskis, Argentina Oskaras Pano, Rumunija Florinas Georgiu, Kanada Peteris Biyiasas, Singapūras Tan Lian Anas, Izraelis Šimonas Kaganas.

Nugalėjo H. Mekingas – 12 taškų: jis iš karto pateko į 1974 m. kandidatų mačus. 2-4 vietas dalijosi J. Geleris, L. Polugajevskis ir L. Portišas – po 11½ taškų. Po papildomo mačo-turnyro Portorože į mačus dar pateko L. Portišas ir L. Polugajevskis.

Kandidatų mačai[taisyti | redaguoti kodą]

1974 m. Kandidatų mačuose dalyvavo 8 žaidėjai: Borisas Spaskis (1972 m. pasaulio čempionato mačą pralaimėjęs dalyvis) ir Tigranas Petrosianas (1971 m. kandidatų mačų finalininkas).

Taip pat, ir šeši 1973 m. 2-jų tarpzoninių turnyrų (Leningrade ir Petropolyje) prizininkai.[1] Mačai vyko skirtingu laiku ir skirtinguose miestuose.

Kandidatų mačų nugalėtojų nustatymas vyko pagal naują tvarką: norint laimėti mačą reikėjo pirmam pasiekti nustatytą partijų skaičių, kartu buvo ribojamas mačo partijų skaičius. Jei sužaidus visas mačo partijas nebuvo pasiekta nustatyto pergalių skaičiaus, nugalėtoju tampa tas, kuris surinko daugiau taškų.

Mačas Pergalės Mačo partijų kiekis
Finalas 5 ne daugiau 24
Pusfinalis 4 ne daugiau 20
Ketvirtfinalis 3 ne daugiau 16

Ketvirtfinalyje:

V. Korčnojus įveikė H. Mekingą (7½ : 5½),

T. Petrosianas – L. Portišą (7 : 6),

B. Spaskis – R. Birną (4½ : 1½),

Anatolijus Karpovas įveikė – L. Polugajevskį (5½ : 2½).

Pusfinalyje:

Anatolijus Karpovas įveikė – B. Spaskį (7 : 4).

V. Korčnojus – T. Petrosianą (3½ : 1½).

Finalinis, iki 5-ių laimėtų partijų, mačas vyko Maskvoje 1974 m.rugsėjo – lapkričio mėn. Mačas buvo atkaklus: buvo sužaistos visos 24 partijos. Pirmasis pergalę antrojoje partijoje pasiekė Anatolijus Karpovas. Po trijų lygiųjų jis dar kartą laimėjo 6-ojoje partijoje. Po to sekė devynios lygiosios po kurių jis pasiekė dar vieną pergalę.

Vieta Žaidėjas 01 02 03 04 05 06 07 08 09 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 Taškai
02 Viktoras Korčnojus ½ 0 ½ ½ ½ 0 ½ ½ ½ ½ ½ ½ ½ ½ ½ ½ 0 ½ 1 ½ 1 ½ ½ ½ 11½
01 Anatolijus Karpovas ½ 1 ½ ½ ½ 1 ½ ½ ½ ½ ½ ½ ½ ½ ½ ½ 1 ½ 0 ½ 0 ½ ½ ½ 12½

Bet nuo šio momento atsigavo ir rezultatą sušvelnino Viktoras Korčnojus, laimėjęs 19-ąją ir 21-ąją partijas. Tačiau tai buvo viskas: per likusias tris partijas iki mačo pabaigos teisėjai fiksavo tik lygiąsias. Kadangi nei vienas iš varžovų nelaimėjo penkerių partijų, nugalėtojas buvo paskelbtas pagal mačo rezultatą. Juo tapo Anatolijus Karpovas, kuris iškovojo teisę žaisti pasaulio čempionato mačą su Robertu Fišeriu.

Neįvykęs mačas[taisyti | redaguoti kodą]

Pasaulio čempionato mačas, kuris turėjo prasidėti 1975 m. birželio 1 d. neįvyko, nes abiems pusėms nepavyko susitarti dėl mačo sąlygų.

Ginčas[taisyti | redaguoti kodą]

Vyko ilgas ir nerezultatyvus ginčas dėl to, kaip esant pergalių santykiui 9 : 9 elgtis – turi ar neturi pasaulio čempionas išlaikyti titulą.

1974 m. FIDE Generalinė asamblėja[taisyti | redaguoti kodą]

Jurijus Averbachas rašė:

„Dar 1971 m. FIDE buvo priėmusi nutarimą vietoj anksčiau naudoto 24 partijų pasaulio čempionato mačo ateityje žaisti mačą iki 6-ių pergalių (lygiosios neįskaitomos). Tačiau 1973 m. FIDE Kongrese Amerikos zonos prezidentas Fredas Krameris pateikė naują Fišerio pasiūlymą: žaisti iki 10-ies pergalių, o esant rezultatui 9 : 9, čemponas išlaiko savo titulą“.

R. Fišeris rėmėsi istoriniu precendentu: 1927 m. pasaulio čempionato mače Kapablanka_Aliochinas, kuris buvo žaidžiamas iki 6-ių laimėtų partijų, esant rezultatui pagal laimėtas partijas 5:5 R. Kapablanka išlaiko titulą, o pretendentui reikia pasiekti 6-ias pergales.

Vėl J. Averbachas: „Šio pasiūlymo išnagrinėjimui buvo sudaryta komisija į kurią nuo SSRS įėjo V. Baturinskis, komisijos pirmininku tapo pats prezidentas Maksas Euvė. 1974 m. pradžioje komisija dauguma balsų atmetė Fišerio pasiūlymą ir pasisakė už žaidimą iki 6-ių pergalių….

Tačiau Nicoje vykusioje FIDE Generalinėje asamblėjoje F. Krameris paskelbė pasaulio čempiono telegramą, kurioje jis prašė priimti jo pasiūlymus. Atmosfera kaito. Po karštų diskusijų puvo pateiktas balsavimui pirmasis Fišerio reikalavimas – žaisti iki 10-ies pergalių ir jis gavo dviejų balsų daugumą: 26 – už, 24 – prieš, 12 susilaikė…

Euvė užėmė neutralią poziciją ir kantriai ieškojo kompromiso galimybių. Gal būt, būtent dėl to, delegatai nepalaikė antrojo Fišerio reikalavimo (apie titulo likimą esant rezultatui 9 : 9) Be to, delegatai dar nustatė mačo partijų skaičiaus ribą: ne daugiau 36-ių. Visi laukė atvykstant Fišerio, bet vakariniame posėdyje Euvė perskaitė jo naująją telegramą:

„Aš savo ankstesnėje telegramoje dėl mano mačo organizavimo sąlygų: neskaičiuoti lygiųjų, neriboti partijų skaičiaus ir esant rezultatui 9 : 9, laikyti mačą pasibaigusiu lygiosiomis. Tuo atveju prizinis fondas dalijamas po lygiai, bet čempionui lieka titulas. Ponas Krameris informavo mane, kad mano pasiūlymus delegatai atmetė. Taip pasielgusi FIDE pasisakė prieš mano dalyvavimą 1975 m. pasaulio čempionato mače. Todėl aš atsisakau FIDE pasaulio čempiono titulo. Pagarbiai, Bobis Fišeris“.

Ir vėl prasdėjo didžiuliai ginčai: nusileisti, ar nenusileisti… Po to vyko pakartotinas balsavimas ir (35 balsais, prieš 17 ir 11 susilaikiusių) buvo nuspręsta nekeisti jau priimtų sprendimų.

O R. Fišeriui pasiuntė telegramą: „Jūsų profesionalumas, sportinė dvasia ir didžiulis menas stebino visus tais metais, kai jūs kovojote dėl pasaulio čempiono vardo. FIDE Generalinė Asamblėja prašo jus dar kartą prašo apsvarstyti galimybę ginti titulą pagal čia primtas sąlygas. Tik tokiu būdu jūs galėsite parodyti pasauliui savo didžiulius gabumus“.

Apsigalvojimui Fišeris gavo tris mėnesius. Tačiau atsakymas nebuvo gautas nei po trijų mėnesių, nei vėliau.

SSRS Sporto komitetas[taisyti | redaguoti kodą]

Šis FIDE sprendimas tenkino SSRS sporto funkcionierius. Antai 1975 m sausio 15 d. SSRS Sporto Komiteto pirmininkas S. Pavlovas, slaptame laiške Nr. 194, rašo CK TSKP:

„Pagal tarptautinės šachmatų federacijos nutarimą 1975 m. birželio 1 d. turi prasidėti mačas dėl pasaulio čempiono vardo tarp tarybinio didmeistrio A. Karpovo ir amerikiečių šachmatininko R. Fišerio, kuris nuo 1972 m. yra pasaulio čempionas. Fizinės kultūros ir sporto komitetas prie SSRS Ministrų Tarybos paruošė ir dabartiniu metu įgyvendina plačią teorinės, praktinės, fizinės ir psichologinės pagalbos programą…

FIDE prezidentui M. Euvei pasiūstas konfidencialus laiškas, kuriame atkreipiamas jo dėmesys į nenuoseklią poziciją sprendžiant mačo klausimus ir perspėjama apie rimtas pasekmes Pasaulio šachmatų federacijai, jei ji bandytų, pagal Fišerio pageidavimus, keisti mačo reglamentą. Tolimesnės priemonės bus parengtos priklausomai nuo įvykių eigos.“

Kokios tai priemonės paiškėjo vėliau. Tuo metu buvo daromi žygiai, kad mačas vis tik įvyktų: Filipinai pasiūlė, kad jei pasaulio čempionato mačas įvyktų – penkių milijonų dolerių prizinį fondą. 1975 m. pradžioje įvyko ypatingasis FIDE kongreso suvažiavimas.

1975 m. ypatingasis FIDE Kongresas[taisyti | redaguoti kodą]

Apie jį J. Averbachas vėliau rašė:

1975 m. pradžioje, užsitikrinus 30 % delegatų paramą, amerikiečiams pavyko sužaukti ypatingąjį FIDE Kongresą… Jis vyko Olandijos miestelyje Osterbeke. Jame buvo svarstomas vienintelis klausimas: pasaulio čempionato mačo reglamentas.

Mūsų delegacija, neskaitant vertėjo iš Sporto Komiteto, susidėjo iš Rodionovo, Petrosiano ir manęs. Sovietų delegacijos pozicija buvo pilnai aiški: kadangi žinoma, kad derybų procese Fišeris siekia gauti naudos, jam jokiu būdu negalima nusileisti….

Bet esmė buvo tame, kad pirmasis A. Karpovo mačas su V. Korčnojumi (Maskva, 1974 m.) parodė, kad Anatolijus, toli gražu, ne ilgų nuotolių bėgikas, ir kad po 18-20 partijų jis pastebimai pavargsta, tad žaidžiant iki 10 pergalių iš vis gali būti pavojaus jo sveikatai.

Todėl akivaizdu, kad mes griebėmės paskutinio šanso: punkto, kur esant rezultatui 9 : 9 čempionas išlaiko savo titulą.

M. Botviniko žodžiais „padėtis buvo kritinė, buvo manoma, kad dauguma delegatų palaikys naujus taisyklių pakeitimus“.

Tolimesnės priemonės[taisyti | redaguoti kodą]

Štai kodėl prieš Kongreso pačią pradžią prasideda „Sovetskij sport“ laikraščio organizuota masinė ataka prieš FIDE vadovybę. Prasidėjo nuo skaitytojų laiškų „dėl netinkamos FIDE prezidento pozicijos ir absurdiškų Fišerio reikalavimų“. Po to įsijungė „sunkioji artilerija“: laikraštis patalpino geriausių sovietinių didmeistrių pasirašytą „Avirą laišką FIDE“:

„Tarptautinė šachmatų Federacija (FIDE) jau ne pirmą kartą, remdamasi mažai įtikinamomis priežastimis užmiršta ojektyvumo principus ir kriterijus, kuriais ji turi vadovautis organizuodama savo varžybas nustatant stipriausius…

Tarptautinė šachmatų federacija ruošiasi pačiam įžūliausiam per visą 50-metę savo istoriją pagrindinio FIDE principo „Mes visi – viena šeima“ pažeidimui. Be ceremonijų spausdama vieną savo šeimos narį ir be pabaigos pataikaudama kitam, FIDE negali tikėtis, kad stipriausieji didmeistriai nekreips dėmesio į tokį tendencingumą, tiksliau, savivalę. Tokiais netinkamais veiksmais FIDE vadovybė verčia šachmatininkus peržiūrėti savo požiūrį į įvairias oficialias varžybas, asmenines ir komandines pirmenybes, kurias vykdo FIDE.

SSRS čempionas A. Beliavskis, didmeistriai: J. Geleris, V. Korčnojus, G. Kuzminas, T. Petrosianas, L. Polugajevskis, M. Talis“.

Sekančią dieną spaudimas dar buvo padidintas. „Sovetskij sport“ pasirodė atskiras, pasirašytas M. Botviniko „ Atviras laiškas FIDE prezidentui M. Euvei“. Jame eksčempionas atvirai kaltino savo kolegą tuo, kad „ FIDE prezidentas daro tai, ką jam nurodo Edmondsonas“ tačiau išreiškė viltį, kad Euvė vis tik „ras ėjimą, kuriam pritars šachmatų pasaulis ir gražins sau jo simpatijas ir pasitikėjimą“…

FIDE kongreso sprendimas[taisyti | redaguoti kodą]

Mačo likimas priklausė nuo Kongreso delegatų… Iš esmės Kongrese kalba ėjo visai ne apie mačo gelbėjimą. Statoma suma buvo kur kas aukštesnė: savo sprendimu delegatai faktiškai turėjo spręsti, kam būti pasaulio čempionu – Fišeriui, ar Karpovui. Tai nebuvo paslaptis nei sovietų, nei amerikiečių pusei… Po karštų debatų Fišerio šalininkai sugebėjo pasiekti vieną nuolaidą –atšaukti partijų skaičiaus ribojimą. Tačiau reikalavimas, kad esant santykiui 9 : 9 čempionas išlaikytų savo titulą, vis tik nepraėjo (32 balsai buvo už, 35 – prieš). M. Euvė Kongrese elgėsi ypač principingai griežtai laikydamasis neutraliteto….


FIDE skelbia A. Karpovą čempionu[taisyti | redaguoti kodą]

Mačo dalyviai iki balandžio 1-osios turėjo patvirtinti sutikimą dalyvauti mače. Karpovas atsiuntė laiku telegramą, o iš Fišerio nebuvo jokių žinių. Euvė nusprendė palaukti dar dvi dienas, bet amerikietis, kaip ir anksčiau tylėjo ir balandžio 3-ią FIDE prezidentas paskelbė Karpovą naujuoju pasaulio čempionu.[3] Tikslas, kurį buvo iškėlęs Sporto Komitetas buvo pasiektas: aukščiausias šachmatų titulas grįžo į SSRS“.

Atgarsiai[taisyti | redaguoti kodą]

Be abejo visa tai įvyko, kaip sako J. Averbachas dėka „ypač principingos“ pozicijos, kokią užėmė FIDE prezidentas. Prabėgus metams, prisimindamas 1975 m. įvykius B. Spaskis sakė:

Euvė buvo linkęs į kompromisus, ypač, kai sovietai stodavo piestu, kas neretai atsitikdavo. Derybų dėl Fišerio – Karpovo mačo metu jis nusileido. Vargu ar jis privalėjo diskvalifikuoti Fišerį – su sovietais jam derėjo būti tvirtesniam.

Į klausimą, kodėl derybų punktas „esant rezultatui „9 : 9 čempionas išlaiko titulą“ sužlugdė mačą, JAV šachmatų federacijos vykdantysis direktorius E. Edmondsonas atsakė:

„Aš ne kartą sakiau, kad šis punktas jokios rolės nevaidina, todėl, kad praktiškai yra mažai tikėtina, kad toks santykis įvyktų. Šansų, kad toks santykis būtų mače Fišeris-Karpovas – lygus vienam iš milijono… Aš nesuprantu, kodėl abi pusės nenorėjo šiame punkte nusileisti… Kodėl punktas, kad čempionas neturi turėti turėti persvaros lygiųjų atvejų pirmą kartą iškilo, būtent tada, kai čempionu tapo amerikietis… man neatrodo, kad Fišeris reikalavo daugiau nei turėjo jo pirmtakai. Lygiųjų atvejų čempionas visada išlaikydavo vardą. Kyla vienintelis klausimas: ar šis pasiūlytas būdas geresnis ar blogesnis už ankstesniuosius? Matematiškai buvo įrodyta ir parodyta FIDE delegatams, kad šis pasiūlymas pretendentui palankesnis už ankstesniuosius. Ir tai nebuvo paneigta“.

Tai kodėl gi Fišeris nenusileido, gal jis nenorėjo žaisti? E. Edmonsonas: „…Jei jūs pažįstate Fišerį, tai ne. Fišeris liguistai garbingas, kai jis mano, kad principas pažeistas. Jam pinigai nevaidina jokios reikšmės. Kaip ir kitų nuomonės. Jis paprasčiausiai daro tai, ką mano esant teisinga. …Taip ir gavosi.“

V. Korčnojus: „Genialiajam Fišeriui nedavė galimybės ginti savo vardo, atsisakydami suteikti jam dviejų taškų persvarą. O po to, sovietai priėmė Fišerio idėją vietoj 24 partijų mačo žaisti neribotą (pagal partijas – Aut.) mačą, bet vietoj dviejų taškų foros, jie gynė Karpovą kur kas patikimesniu, kur kas negailestingesniu dėl pretendento būdu – maču revanšu!”.[4]

1975 m. čempionatas buvo ir yra diskutuojamas daugelį metų.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 1,2 Шахматы. Энциклопедический словарь / гл. ред. А. Е. Карпов. – М.: Советская энциклопедия, 1990. – С. 151. – ISBN 5-85270-005-3
  2. 2,0 2,1 http://www.mark-weeks.com/chess/73752iix.htm
  3. http://moscow2012.FIDE.com/en/history/127
  4. Воронков С. Б, Плисецкий Д. Г. Руские : против Фишера. – М.: РИПОЛ КЛАССИК, 2004. – 469–478 с. – ISBN 5-7905-2473-7

Išorinės nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

1975 m. pasaulio čempionato mačas