1935 m. pasaulio šachmatų čempionatas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Maksas Euvė (sėdi kairėje) nagrinėja pasibaigusią su Aleksandru Aliochinu partiją, Nyderlandai, 1935 m.

1935 m. pasaulio šachmatų čempionatas1935 m. spalio 3 – gruodžio 15 d. Olandijoje vykęs 30 partijų šachmatų mačas tarp Aleksandro Aliochino ir Makso Euvės. Mačas vyko 13-koje miestų: Amsterdame, Delfte, Roterdame, Utrechte, Gaudoje, Hagoje, Groningene, Barne, Hertogenbose, Eindhovene, Zeiste, Ermele, Zandvorte.[1] Nugalėtojas turėjo surinkti daugumą taškų ir pasiekti ne mažiau 6-ių pergalių. Esant rezultatui 15 : 15 Aleksandras Aliochinas išsaugotų titulą. Be to, pralaimėjęs čempionas, turėjo teisę į mačą revanšą. Mačas pasibaigė pretendento pergale 15½ : 14½ (+9 -8 =13). Maksas Euvė tapo penktuoju pasaulio čempionu.[2]

Priešistorė[taisyti | redaguoti kodą]

Čempionas[taisyti | redaguoti kodą]

Antrasis mačas su E. Bogoliubovu nepasiuntė A. Aliochinui pavojaus signalo, o tik dar kartą patvirtino jo didelį pranašumą prieš varžovus. Tuo metu čempionas pateko į kūrybinę krizę ir stagnaciją. Psichologinė trauma po skirybų su pirmąją žmona, vedybos su antrąja, tėvynės ilgesys, įklampino į melancholiją ir alkoholio vartojimą. Nuo 1934 m. čempionas nelaimėjo nei vieno rimto turnyro.

Pretendentas[taisyti | redaguoti kodą]

M. Euvė niekados nelaikė savęs šachmatų profesionalu ir daugiausiai dalyvaudavo varžybose per atostogas nuo darbo mergaičių gimnazijoje, kurioje jis dėstė matematiką. 1933 m. eilinį kartą tapęs Olandijos čempionu, net pareiškė, kad galėtų geriau susitelkti mokslinėje ir pedagoginėje veikloje, baigiąs savo šachmatų karjerą.

Tačiau, spaudžiamas daugybės gerbėjų, grįžo į šachmatus. Gerbėjai įkūrė „ Euvės fondą“, kuris visoje šalyje rinko pinigus jo mačui su A. Aliochinu. Kai 1934 m. fonde buvo pakankamai lėšų, M. Euvė pasiuntė oficialų kvietimą čempionui, kuris buvo priimtas.

M. Euvė sudarė pasiruošimo mačui planą ir kartu su savo treneriu H. Kmochu (vėliau prisijungė ir S. Floras) pradėjo jį vykdyti. Savo pasiruošimą padalijo į tris dalis: fizinį, teorinį ir praktinį. Jis užsiiminėjo sportu: plaukiojo, boksavosi, žaidė tenisą, reguliariai mankštinosi, paruošė rimtą debiutų repertuarą.

1934 m. žaidė Ciuriche, kur nors ir užleido pirmąją vietą A. Aliochinui, bet asmeninę su juo partiją laimėjo ir aplenkė E. Laskerį, A. Nimcovičių, E. Bogoliubovą. 1935 m. pradžioje Heistingse, kartu su S. Floru ir G. Tomasu pasidalijo 1-3 vietas. Mačo pradžiai, M. Euvės žodžiais tariant, buvo pasiruošęs gerai, kaip niekados gyvenime.

Prognozės prieš mačą[taisyti | redaguoti kodą]

Tačiau nežiūrint M. Euvės intensyvaus ruošimosi ir tam tikro A. Aliochino pasiekimų nuosmukio, mažai kas abejojo, kad nugalės čempionas.

Olandų didmeistris buvo sužaidęs keletą mačų ir visus, išskyrus vieną (8 : 8 su S. Floru), pralaimėjo: du kartus E. Bogoliubovui (abu po 4½ : 5½), R. Kapablankai (4 : 5), ir A. Aliochinui (4½ : 5½).

Jam trūko stambiuose turnyruose įtikinamų pergalių, todėl, kai kas manė, kad pretendentas Nr.1 turėtų būti R. Kapablanka. Vis tik, nors jo teisė į mačą buvo abejotina, bet neatmestina.

Mačo eiga[taisyti | redaguoti kodą]

Kaip ir buvo manoma, iš kart užvirė aktyvi kova: A. Aliochinas nedelsdamas bandė įrodyti pranašumą – laimėjo 1-ąją partiją. Bet M. Euvė atsirevanšavo iš karto – 2-ojoje partijoje. Tačiau Aliochinas laimėjęs 3-iąją ir 4-tąją, išsiveržė į priekį 3:1. Ypač įspūdinga buvo, ketvirtoji partija, kurioje ryškiai sublizgėjo čempiono fantazija. Po 9-osios partijos rezultatas tapo 5 : 2 A. Aliochino naudai. Čempionui, kuris buvo pareiškęs, kad nematąs, kas galėtų prieš jį laimėti, viskas sekėsi. M. Euvei, kukliai pažadėjusiam laikytis, kol kas teko būti šešėlyje.

Bet įveikęs pirmąjį jaudulį ir išsprendęs prancūziškosios gynybos, kurios apkasus pirmosiose partijose sėkmingai ardė čempionas, problemas, pretendentas užčiuopė kojomis dugną. Gi, A. Aliochinas, nepajutęs tų permainų, tuščiai eikvodamas savo resursus, toliau stengėsi „pribaigti“ varžovą. Vėliau M. Euvė rašė: „Susidurdamas su kai kuriais sunkumais A. Aliochinas rizikuodavo…..azartiškai atakuodavo atsparias padėtis. Tai jam padėjo laimėti 4-ąją partiją ir būti netoli pergalės 6-ojoje.“

Bet kuo toliau tuo sunkiau jam sekėsi pralaužti varžovo logikos sieną. Čempionas beveik kiekvienoje partijoje pradėjo klysti, netiksliai žaisti, tai suteikdavo varžovui galimybę perimti iniciatyvą, nors šis ne kartą jas praleido.

Žaidėjas 01 02 03 04 05 06 07 08 09 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 Taškai
Aleksandras Aliochinas 1 0 1 1 ½ ½ 1 0 1 0 ½ 0 ½ 0 ½ 1 ½ ½ 1 0 0 ½ ½ ½ 0 0 1 ½ ½ ½ 14½ (+8,-9,=13)
Maksas Euvė 0 1 0 0 ½ ½ 0 1 0 1 ½ 1 ½ 1 ½ 0 ½ ½ 0 1 1 ½ ½ ½ 1 1 0 ½ ½ ½ 15½ (+9,-8,=13)

Po 11-os partijos čempionas dar pirmavo – 6½ : 4½, tačiau po 14-osios partijos jau lygu – 7 : 7. M. Euvė rašė, kad čempionas pasijuto, kaip ne savo kėdėj:

„Jis niekados rimtai negalvojo, kad gali pralaimėti. Kai jam iš rankų buvo išmuštas debiutinis ginklas, pasidarė pažeidžiamas. Jis aiškiai nervinosi. Susidūręs su titulo praradimo grėsme, prarado ankstesnį pasitikėjimą savo jėgomis.“

Tačiau sunkiu momentu A. Aliochinas pasirodė vertas čempiono vardo. Pervažiuojant iš Groningeno į Barną jis sakė E. Laskeriui: "Žaisiu solidžiau. Reikia daugiau logikos, mažiau azarto.“ Per sekančias penkias partijas A. Aliochinas pasiekė dvi pergales ir trejas lygiąsias ir prieš 20-ąją partiją pirmavo dviem taškais 10½ : 8½. Kad išsaugotų titulą per likusias 11 partijų reikėjo surinkti tik 4½ taško.

Bet čia pasireiškė M. Euvės kovingumas, kuris padėjo puikiai laimėti 20-ąją partiją. Po jos sekė ir 21-oji, į kurią čempionas atvyko pavėlavęs, ir kurią pretendentas laimėjo – tai leido M. Euvei vėl išlyginti rezultatą – 10½ : 10½. Pretendentas privalėjo laimėti 23-iąją, o čempionas 24-ąją, bet abi baigėsi lygiosiomis. Dėl grubios klaidos patirtas šokas A. Aliochiną labai paveikė – 25-ojoje partijoje jis atrodė beviltiškai – ją, pasirinkęs labai aštrų variantą su dviejų pėstininkų aukomis, pralaimėjo be kovos. M. Euvė išėjo į priekį 13 : 12. Jo pergalė ir 26-ojoje partijoje, kurią jis žaidė puikiai, atnešė jam dar vieną sėkmę.

Bet A. Aliochinas nepasidavė: laimėjęs 27-ąją, jis priartėjo per žingsnį prie išslystančio titulo, bet jo žengti nesudarė progos M. Euvė. Čempionas buvo arti sėkmės 28-ojoje ir 29-ojoje partijose, bet olandas išsigelbėjo. Paskutinėje 30-ojoje partijoje, jau 29 ėjime, čempionas buvo be dviejų pėstininkų ir visos jo pastangos laimėti lemiamą partiją buvo bevaisės. Po 40-ojo ėjimo A. Aliochinas pasveikino naująjį, penktąjį, pasaulio šachmatų čempioną – Maksą Euvę.[3]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. http://web.archive.org/web/20050121124911/http:/members.aol.com/graemecree/chesschamps/world/world1935.htm
  2. Шахматы. Энциклопедический словарь / гл. ред. А. Е. Карпов. – М.: Советская энциклопедия, 1990. – С. 506. – ISBN 5-85270-005-3
  3. http://moscow2012.fide.com/en/history/100

Išorinės nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]