Pereiti prie turinio

Svetozar Gligorić

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Svetozar Gligorić

Svetozaras Gligoričius, 1966 m. zoninis šachmatų turnyras Hagoje
ŠalisJugoslavijos karalystė
Gimė1923 m. vasario 2 d.
Belgradas
Mirė2012 m. rugpjūčio 14 d. (89 metai)
Belgradas, Serbija
TitulasDidmeistris, (1951)
Aukščiausias reitingas2600 (1971 m. sausis)[1]

Svetozaras Gligoričius (serb. Светозар Глигорић; 1923 m. vasario 2 d. Belgrade – 2012 m. rugpjūčio 14 d. ten pat) buvo Jugoslavijos, vėliau Serbijos šachmatų, didmeistris (1951) m., žurnalistas, šachmatų knygų autorius, tarptautinis šachmatų arbitras (nuo 1972 m.), turnyrų organizatorius.

Tris dešimtmečius (maždaug nuo 1950 iki 1975 m.) buvo laikomas geriausiu Jugoslavijos šachmatų žaidėju, o XX amžiaus penktajame bei šeštajame dešimtmetyje – buvo tarp dešimties geriausių pasaulyje. 1958 m. jis buvo paskelbtas geriausiu Jugoslavijos sportininku.

S. Gligoričius buvo dinamiško universalaus stiliaus ir aukšto techninio lygio žaidėjas, teoretikas. Įnešė svarų indėlį į ispaniškosios partijos, senosios indiškosios, Nimcovičiaus gynybos, Prancūziškosios gynybos, bokštų pabaigų teoriją.

Prie šachmatų lentos jis žinomas kaip atkaklus kovotojas ir džentelmeniškumo bei korektiškumo simbolis. Jis turėjo nepriekaištingą reputaciją, kuri buvo pelnyta sėkmingu žaidimu šachmatų varžybose bei korektišku elgesiu jose.

Pradžia

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Svetozarui buvo 9 metai, kai netikėtai mirė tėvas ir jis liko dviese su motina, kuri susiradusi darbą pašte, darė viską, kad sūnus galėtų mokytis. O mokėsi jis – labai gerais pažymiais. Grįždamas namo jis dažnai sustodavo prie netoli namų esančios kavinės langų tam, kad per juos pasižiūrėtų į kai kurių baro lankytojų žaidžiamą kažkokį, jam nežinomą ir nesuprantamą bei paslaptingą žaidimą. Tas, Svetozarą jaudinantis, kasdienis ritualas tęsėsi dvejus ar trejus metus, kol pagaliau jis sužinojo šachmatų žaidimo taisykles. Tada jam buvo jau 11-ka metų.

13-kos metų, žaisdamas futbolą susilaužė ranką – ir tai jį dar labiau pastūmėjo link šachmatų. Jo draugas nuvedė jį į Belgrado jaunimo šachmatų čempionatą, kurį moksleiviams, kiekvienų mokslo metų pradžioje, organizuodavo miesto šachmatų klubas. Jis buvo priimtas į turnyrą, ir nors finalą nepateko, liko sužavėtas varžybų atmosfera.

Dalyvaudamas savo gimnazijos pirmenybėse liko tik antras, bet susidomėjimas šachmatų paslaptimis tik augo: debiutus studijavo iš šachmatų vadovėlių, iš laikraščių iškarpų su žinomų šachmatininkų partijų užrašais, susikūrė savo bibliotekėlę.

Bet jis neturėjo savo šachmatų, kurie jam buvo per brangūs. Svetozaras rado išeitį: iš butelių kamščių skustuvu išsidrožė šachmatų figūras, o ant popieriaus lapo tušu, nusipiešęs šachmatų lentą, laukė sekančio rudens, kai prasidės 1937 m. Belgrado jaunimo čempionatas. Laukė jų ne veltui – užėmė 1-ą vietą bei tapo Belgrado berniukų (iki 14 m.) čempionu.

1938 m. nors jam tebuvo 15-ka, jau tapo Belgrado jaunimo iki 18 m. čempionu. Dveji metai atkaklių šachmatų studijų davė rezultatų: 1939 m. pradžioje jis laimėjo miesto šachmatų klubo suaugusiųjų čempionatą. Kaip klubo čempionas vasarą vyko į Zagrebą, į Jugoslavijos „Šachmatų mėgėjų čempionatą“, kurį laimėjęs, gavo šachmatų meistro vardą.

Bet tai jį nelabai džiugino. Jis jautė, kad yra pajėgus dalyvauti pagrindiniame Jugoslavijos šachmatų čempionate, kuriame tuo metu žaisdavo žinomi šachmatininkai: M. Vidmaras, B. Kostičius, V. Pircas, P. Trifunovičius. Bet tokių varžybų greitai nebuvo. Netrukus Europoje prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Tiesa, 1940 ir 1941 m. pradžioje jis dar spėjo tapti Belgrado šachmatų klubo čempionu. 1940 m. pabaigoje, būdama 37 metų mirė jo motina. Prasidėjus karui S. Gligoričius, su savo globėju, nutarė pasitraukti į Juodkalniją, o vėliau prisijungė prie J. B. Tito partizanų, su kuriais praleido apie 4 metus.

Pokaris

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po karo 1945 m. grįžo į Belgradą, gaivino šachmatus: įkūrė šachmatų namus Belgrade, organizavo Belgrado, o po to ir Jugoslavijos šachmatų pirmenybes. Abiejuose turnyruose jis užėmė antrasias vietas (po P. Trifunovičiaus) ir įsitvirtino tarp Jugoslavijos vedančiųjų šachmatininkų. Taip praėjus 6 metams jis grįžo į buvusį 1939 m. šachmatų žaidimo lygį.

Už Jugoslavijos ribų tapo žinomu nuo 1947 m., po netikėtos pergalės Varšuvos turnyre, kai aplenkęs V. Smyslovą, Ludeką Pachmaną ir Isaką Boleslavskį užėmė 1-ą vietą.[2] 1947–1949 m. sėkmingas žaidimas 3, 4 ir 5 Jugoslavijos šachmatų čempionatuose užtikrino jam trisdešimčiai metų vietą šalies rinktinėje, kuri 1950 m. Dubrovnike iškovojo auksinius šachmatų olimpiados medalius ir kurioje daugiausia žaisdavo 1-oje lentoje.[3]

Jugoslavijos čempionatai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Svetozaras Gligoričius 1939 m. Jugoslavijos šachmatų mėgėjų čempionate pasidalijo 1-2 vietomis. Dar 11-ka kartų laimėjo Jugoslavijos šachmatų čempionatus: 1947 m. Liublianoje Petaras Trifunovičius ir Svetozaras Gligoričius, 1948 m. Belgrade Svetozaras Gligoričius ir Vasja Pircas, 1949 m. Zagrebe, 1951 m. Liublianoje, 1956 m. Skopjėje, 1957 m. Sombore, 1958 m. Sarajeve Borislavas Ivkovas ir Svetozaras Gligoričius, 1959 m. Kragujevace, 1960 m. Liublianoje, 1962 m. Vrniačka Banioje, 1965 m. Podgoricoje.[4]

Pasaulio šachmatų čempionatų varžybos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

S. Gligičius daug kartų žaidė pasaulio šachmatų čempionatų atrankinėse varžybose ir tris kartus išsikovojo kelialapius į kandidatų varžybas.

Zoninės šachmatų varžybos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žaidė 6 zoniniuose šachmatų turnyruose, nugalėjo keturiuose: 1951 m. balandis Bad Pyrmontas (Žemutinė Saksonija), (1 vieta – 11 tšk. iš 14)[5] 1963 m. spalis Enschedė, (1 v. – 12,5 tšk. iš 16)[6] 1966 m. spalis, Haga, (1 v. – 12,5 tšk. iš 16)[7] 1969 m. spalis, Praja da Choša, Portugalija (1-3 v. – 12,5 tšk. iš 17)[8]

Tarpzoniniai šachmatų turnyrai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dalyvavo septyniuose pasaulio čempionato tarpzoniniuose turnyruose. Iš trijų (1952, 1958, 1967) m. pateko į kandidatų atrankines varžybas. Geriausiai sekėsi Portorože (1958) – 2-oji v. (po M. Talio); Suse (1967) – 2-4 v.

1952 m. Stokholmo tarpzoniniame turnyre Salsjobadene 4 dalyviai, tarp jų Ir S. Gligoričius pasidalijo 5-8 vietas (12.5 tšk. iš 20) Vėliau buvo nuspręsta juos visus įjungti į 1953 m. kandidatų turnyrą.[9] [10]

1958 m. Portorožo tarpzoniniame, kurį laimėjo Michailas Talis (13,5 tšk. iš 20), buvo antras (13 tšk.) ir pateko į 1959 m. kandidatų turnyrą. Tai buvo sėkmingiausias S. Gligoričiaus tarpzoninis turnyras – aplenkti liko pajėgūs to laikotarpio didmeistriai: T. Petrosianas (12,5 tšk.), P. Benko (12,5), F. Olafsonas (12), R. Fišeris (12).[11]

1962 m. Stokholmo tarpzoniniame turnyre pasidalijo 6-8 v. (13,5 tšk. iš 22). Tad dėl vieno likusio kelialapio žaidė papildomame turnyre, su tiek pat taškų surinkusiais varžovais, po dvi partijas. Deja, nesėkmingai, nes turnyre 1-as buvo – L. Šteinas – 3 taškai, 2-as – P. Benko – 2½, 3. S. Gligoričius – ½ taško.[12]

Tarpzoniniame turnyre Amsterdame vykusiame 1964 m. gegužės 19–birželio 24 d. surinko 14 tšk iš 23 galimų užėmė 10-ą vietą ir sekantį atrankos etapą nepateko [13]

1967 m. spalio 13–lapkričio 15 d. Suse (Tunisas) vykusiame Tarpzoniniame turnyre surinkęs 14 tšk. iš 21 užėmė 4-ą vietą ir pateko į 1968 m. Kandidatų mačus.[14].

1970 m. lapkričio 8 – gruodžio 13 d. Maljorkos Palmoje vykusiame tarpzoniniame turnyre liko 10-as (13 tšk. iš 23) ir Kandidatų mnačus nepateko.[15]

Už aukštus sportinius pasiekimus pakviestas Svetozaras Gligoričius[16] dalyvavo 1973 m. Leningrado tarpzoniniame turnyre, kur kartu su Michailu Taliu, bei Marku Taimanovu, surinkęs po 8,5 tšk. iš 17 galimų pagal papildomus rodiklius užėmė 9-ą vietą.[17] Deja visi šios trijulės didmeistriai 1974 m. Kandidatų mačus nepateko.

Kandidatų varžybos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kandidatų varžybų dalyvis (1953, 1959 ir 1968). Žaidė 10 partijų mačą 1968 m. kandidatų mačų ketvirtfinalyje Belgrade su M. Taliu. Nors S. Gligoričius, po pergalės 1-oje partijoje, sužaidus pusę mačo, tebepirmavo 3:2, bet Michailas Talis, laimėjęs 6-ą partiją ir išlyginęs mačo rezultatą, laimėjo dar 7-ą bei 9-ą partijas, tad mačas pasibaigė. S. Gligoričiaus nenaudai 3,5:5,5.

Komandinės varžybos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie 30 metų atstovavo Jugoslavijos šachmatų komandą tarptautinėse varžybose. Jugoslavijos rinktinė XX amžiaus šeštame–septintame dešimtmečiuose buvo elitinė šachmatų komanda. Ji olimpiadose, ar Europos vyrų komandiniuose čempionatuose dažniausiai užimdavo antrą ar trečią vietą.

Šachmatų olimpiados

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

S. Gligoričius nuo 1950 iki 1982 m., atstovavo Jugoslaviją penkiolikoje šachmatų olimpiadų, o 13-koje žaidė prie 1-os lentos. Sužaidė 223 partijas, kuriose iškovojo 142,5 tšk. (+88 −26 = 109). Buvo apdovanotas 13-ka komandinių medalių.

Pradžia buvo sėkminga. 1950 m. šachmatų olimpiadoje Dubrovnike Jugoslavijos rinktinė, vedama, žaidusio prie 1-os lentos S. Gligoričiaus (11 tšk. iš 15), iškovojo 1-ąją vietą. Už komandos pergalę jis buvo apdovanotas komandiniu aukso medaliu.[18] 1958 m. olimpiadoje Miunchene, žaisdamas prie 1-os lentos, aplenkęs M. Botviniką, pasiekė aukščiausią rezultatą (12 tšk. iš 15) bei individualų aukso medalį.[19]

Be minėtų aukso medalių, S. Gligoričius rinktinėje iškovojo dar 11-ka komandinių olimpiadų medalių: 6 sidabro (1956, 1958, 1962, 1964, 1968, 1974) ir 5 bronzos (1952, 1954, 1960, 1970, 1972).[20]

Europos komandiniai čempionatai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gligoričius žaidžia su Liudeku Pachmanu. Oberhauzenas, 1961 m.

S. Gligoričius nuo 1957 iki 1983 m. atstovavo Jugoslavijai aštuoniuose Europos komandiniuose čempionatuose, kuriuose iškovojo 12-ka medalių – 6 komandinius: 5 sidabro (1957, 1961, 1965, 1973, 1983) m. ir vieną bronzos (1977) m.

Už individualų žaidimą prie 1- os lentos apdovanotas trimis medaliais: vienu aukso (1973), vienu sidabro (1957) ir vienu bronzos (1970) m. medaliu, o už žaidimą prie 2-os lentos – trimis aukso medaliais (1965, 1980 ir 1983) m. Komandiniuose Europos čempionatuose sužaidė 61 partiją pelnė 36,6 (+16,-4,=41) tšk.[21]

Turnyrai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Geriausi rezultatai tarptautiniuose turnyruose:

Sofija (1945, atvirasis Bulgarijos čempionatas), Liubliana (1945/1946) ir Varšuva (1947) m. – 1-oji vieta; Budapeštas (1948) – 2-oji; Mar del Plata (1950, 1953 ir 1955) – dvi pirmos ir trečioji vietos; Londonas (1951, Stautono atminimo turnyras) -1-oji; Heistingsas (1951–1969) 5 kartus – pirmas, ir 4 kartus 2-as;

Havana (1952 ir 1969) -3-ioji; Holivudas (1952), Rio de Žaneiras, Montevideo, Geteborgas (1953) ir Stokholmas (1954) – 1-a v.; Buenos Airės (1955) – 2-a; Bognor Ridžisas (1957 (1-a); Dalasas (1957) – 1-2- a v. Ciurichas (1959) ir 1961) – 2-a ir 3-io; Santa Fė (1960) – 3-ia; Asunsjonas (1960) – 1-2 a v.; Lesteris (1961) – 1-a; Toremolinosas ir Sarajevas (1961) -1-2-a v.; Bledas (1961) – 3-5-as;

Belgradas (1961, 1962 ir 1969) – atitikamai: -2a, 1-a ir 1-4-a vietos; Sarajevas (1962) – 2-a v.; Čikaga (1963) – 3-4a v.; Maskva (1963) – 3-ia; Reikjavikas (1964) – 2-a; Netanija (1965) – 2-4-a v.: Kopenhaga (1965) – 1-3 ia v.; Tel Avivas (1966) ir Dandi (1967) – 1-a; Manila (1968) – 1-2 v.;

Liubliana (1969, 1973, ir 1975) – atitinkamai – 2-a, 2-4-a ir 2-a; Rovinjis – Zagrebas (1970 -2—5 v.; Vinkovcai (1970) – 2-4 v.; Vijk an Zėjė (1971) – 2-5 v.; Vakarų Berlynas (1971) – 1-a; Lon Painas, Kalifornija (1971, 1972, 1979 ir 1981), atitinkamai – 2-5 v., 1-a, 1-4-a, ir 2-4-a; San Antonijus (1972) – 4-a v.; Vrbasas (Serbija) (1977) – 2-4 v.; Montilija (Kordobos provincija (Ispanija) (1977) – 1-a; Osijekas (1978 – 1-2 v.; Bugoinas (1984) – 5-9 v. ; Sočis (1986) – 1-3 v.

Mačai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žaidė mačus su G. Štalbergu (Splitas – Belgradas, 1949) – 6,5:5,5; [22] S. Reševskiu (Niujorkas, 1952 m.) – 4,5:5,5; J. Doneriu (Erselis, 1968) – 7,5:4,5.[23]

Susitikimai su pasaulio čempionais

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

S. Gligoričius varžybose prie šachmatų lentos daug kartų žaidė su pačiais stipriausiais pasaulio žaidėjais ir nebuvo jiems lengvas varžovas. Jo rezultatai, žaidžiant su 8 pasaulio čempionais yra sekantys: M. Botviniku]] (+2 -2 =5), V. Smyslovu (+5 -7 =2)1, T. Petrosianu (+7 -10 =10), M. Taliu (+2 -11 =19), Borisu Spaskiu (-5 =15), Robertu Fišeriu (+4 -6 =6), A. Karpovu (-4 =6) ir G. Kasparovu (-3).[24]

Reitingai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šeštajame ir septintame dešimtmečiuose, kol nebuvo reitingų, S. Gligoričius paprastai buvo įtraukiamas į geriausių pasaulio žaidėjų dešimtukus. Jo aukščiausias istorinis (chessmetric) reitingas 1958 m. lapkričio mėn buvo 2743 ir – 6-as pasaulyje.[25] Kai aštuntojo dešimtmečio pradžioje FIDE žaidėjų pajėgumo vertinimui įvedė reitingus, S. Gligoričius, nors ir buvo beveik penkiasdešimties metų, geriausiųjų pasaulio žaidėjų sąraše buvo penkioliktas, o šimtuke išliko iki 1987 m., kai jam jau buvo 64-eri.

Teoretikas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gligoričius prisidėjo prie debiutų teorijos ir praktikos. Kai kurie variantai buvo pavadinti jo vardu:

Gligoričiaus Sistema Nimcovičiaus gynyboje (E54): 1. d4 Žf6 2. c4 e6 3. Žc3 Rb4 4. e3 O-O 5. Žf3 d5 6. Rd3 c5 7. O-O dxc4 8. Rxc4[26]

Svetozaras Gligoričius žinomas ir kaip vienas iš Senosios indiškosios gynybos strategijos ir taktikos pradininkų. Jo vardu (Gligoričiaus-Taimanovo sistema) pavadintas variantas (E92): 1. d2–d4 Žg8–f6 2. c2–c4 g7–g6 3. Žb1–c3 Rf8–g7 4. e2–e4 d7–d6 5. Žg1–f3 0–0 6. Rf1–e2 e7–e5 7. Rc1–e3. [27]

Keli Ispaniškosios partijos variantai: Pasikeitimo varianto Gligoričiaus variantas (C69): 1. e4 e5 2. Žf3 Žc6 3. Rb5 a6 4. Rxc6 dxc6 5. O-O f6[28], Ispaniškosios partijos, uždarojo, Brejerio, Gligoričiaus variantas (C95): 1. e4 e5 2. Žf3 Žc6 3. Rb5 a6 4. Ra4 Žf6 5. O-O Re7 6. Re1 b5 7. Rb3 O-O 8. c3 d6 9. h3 Žb8 10. d4 Žbd7 11. Žbd2 Rb7 12. Rc2 c5

Prancūziškosios gynybos, Vinaverio ataka, užnuodytas pėstininkas, Euvės-Gligoričiaus variantas (C19): 1. e4 e6 2. d4 d5 3. Žc3 Rb4 4. e5 c5 5. a3 Rxc3+ 6. bxc3 Že7 7. Vg4 Vc7 8. Vxg7 Bg8 9. Vxh7 cxd4 10. Kd1 [29]

Kita veikla

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

V. Gligoričius buvo veikli asmenybė. 1978 m. kandidatavo į FIDE prezidentus FIDE generalinės asamblėjos suvažiavime Buenos Airėse, bet, surinkęs vienu balsu mažiau nei Fridrikas Olafssonas, nebuvo išrinktas. Jo varžovas tapo ketvirtuoju FIDE prezidentu.

Publicistas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

S. Gligorićius buvo dažnas žurnalų „Chess Review“ ir „Chess Life“ apžvalgininkas ir reguliariai prisidėjo prie „Chess Informant“ (Šachmatų informatoriaus) rengimo. Šachmatų knygų, kurių nemaža dalis išversta į anglų, rusų ir kitas kalbas, autorius ar bendraautoris. Populiariausios iš jų:

  • Micicas Predragas, Svetozaras Gligoričius. „ Šachmatų vadovas 2“, „Predrag“ ir „Nenad“, Belgradas, 2001 m.
  • Micicas Predragas, Svetozaras Gligoričius. Penktasis Kasparovo ir Karpovo mačas dėl pasaulio čempiono titulo, Predragas ir Nenadas, Belgradas, 1991 m.
  • Svetozaras Gligoričius. Aš žaidžiu prieš figūras“ , 2-asis leidimas, „Predrag“ ir „Nenad“, Belgradas. 1989. ISBN 978-86-80001-04-3 .
  • Svetozaras Gligorićius. Fišerio ir Spaskio mačas dėl pasaulio šachmatų čempiono vardo – šimtmečio rungtynės, Fontana, 1972, ISBN 978-0-00-613127-4 (anglų k.)
  • Svetozaras Gligoričius. Nimcovičiaus gynyba, Kadogan buks, 1972, ISBN 978-1-85744-009-6 (anglų k.)
  • Robertas Veidas, Svetozaras Gligorićius. Pasaulio šachmatų čempionatas, Harperas ir Rovas, 1972 m.
  • Svetozar Gligorić: Senoji Indiškoji gynyba (Mar del Platos variantas), Batsfordas, 2003 m. Birželio 30 d., ISBN 978-0-7134-8767-1 (anglų k.)
  • Svetozaras Gligorićius: Pasaulio šachmatų čempionatas (1948–1969), Harperas ir Rowe’as, 1972 m. liepos 3 d., ISBN 978-0-06-011573-9 (anglų k.)
  • Svetozaras Gligoričius, Vladimiras Sokolovas. Siciliškoji gynyba, 1970 m. gruodžio mėn., ISBN 978-0-08-013404-8 (anglų k.)
  • Svetozaras Gligoričius: Priimtasis valdovės gambitas , 1958 m.
  • Svetozaras Gligoričius: Pusiauslaviškoji gynyba (modernusis variantas) , 1947 m.
  • Svetozar Gligorić: Žaidžiam Nimcovičiaus gynybą, Pergamonas, 1985 m. rugpjūtis, ISBN 978-0-08-026928-3 (anglų k.)
  • Svetozaras Gligoričius: Pergalės ir pralaimėjimai, tikrovė, 1963 m.
  • Svetozar Gligoričius. Prancūziškoji gynyba, RHM, 1975 (anglų k.)
  • Svetozaras Gligoričius: Ar žaidi Fischerio šachmatus? Batsfordas, 2003 m. birželio 30 d., ISBN 978-0-7134-8764-0 (anglų k.)
  • Larry Evansas, Svetozaras Gligoričius, Vlastimilas Hortas, Lajošas Portišas, Tigranas Petrosjanas, Bentas Larsenas, Paulas Keresas. Kaip pradėti šachmatų žaidimą?, RHM, 1976 m. birželio mėn., ISBN 978-0-89058-203-9 (anglų k.) [30]

Varžybų teisėjavimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

S. Gligorijus buvo vyriausiuoju arbitru 1984/85 m. pasaulio šachmatų čempionato mače tarp Anatolijaus Karpovo ir Gario Kasparovo.[23][31] 1983 m. pusfinaliniame Gario Kasparovo ir Viktoro Korčnojaus mače, turnyre Monrealio žvaigždės (1979) ir kt.

Muzika

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paskutinį turnyrą jis žaidė 2003 m. Stokholme „Rilton“ taurės varžybose, kuriose, būdamas 80 metų (rtg 2454), tarp 143 dalyvių pasidalijo 18-19 vietomis (6 tšk. iš 9)[32]

Beveik septynis dešimtmečius žaidęs šachmatais, senatvėje Svetozaras Gligoričius pasuko į muziką, kurią mėgo nuo pat vaikystės. Praėjus mėnesiui po 88-ojo gimtadienio, 2011 m. jis pristatė savo pirmąjį muzikos albumą, pavadintą: „Kaip išgyvenau XX amžių“. Jį sudarė 12-kos: džiazo, bliuzo ir repo, kompozicijų kolekcija.

Jis pats rašė muziką ir tekstus, kvietė žinomus serbų muzikantus juos atlikti. Pagrindinė jo kūrybos tema išreikšta dainoje „Gyvenimas yra viskas, ką turime“.

Muzika visada buvo S. Gligoričiaus aistra. Jam ji patiko dar prieš išmokstant skaityti ir rašyti. Jis turėjo didžiulę muzikinių įrašų kolekciją ir kartais grodavo gitara, tačiau tik būdamas 80 metų jis nusprendė aktyviai mokytis muzikos teorijos ir groti fortepijonu.[33]

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ „FIDE reitingo sąrašas 1971 m. Sausis“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2021 m. kovo 4 d..
  2. ↑ „Tarptautinis turnyras Varšuva 1947 m“ (lenkų). Suarchyvuota iš originalo 2013-10-20. Nuoroda tikrinta 2021 m. kovo 20 d..{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
  3. ↑ С. Глигорич. Играю против фигур. Москва: Физкультура и спорт, 1983. С. 8-9.
  4. ↑ „Jugoslavijos nacionaliniai čempionatai“ (italų). Suarchyvuota iš originalo 2008-01-22. Nuoroda tikrinta 2021 m. kovo 16 d..{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
  5. ↑ „1951-1954 m. Zoniniai turnyrai. Bad Pyrmontas, 1951.04“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2020-06-07. Nuoroda tikrinta 2021 m. kovo 8 d..{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
  6. ↑ „1963-1966 m. Zoniniai turnyrai. Enshedė, 1963.10“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2017-11-20. Nuoroda tikrinta 2021 m. kovo 8 d..{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
  7. ↑ „1966-1969 m. Zoniniai turnyrai. Haga, 1966.09“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2020-06-07. Nuoroda tikrinta 2021 m. kovo 8 d..{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
  8. ↑ „1969-1972 m. Zoniniai turnyrai. Preaja da Choša, 1969.10“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2020-06-07. Nuoroda tikrinta 2021 m. kovo 8 d..{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
  9. ↑ „Markas Vyksas. Pasaulio šachmatų čempionatas. 1952 m. Saltsjobadeno (Stokholmas) tarpzoninis turnyras“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2020-06-06. Nuoroda tikrinta 2021 m. kovo 10 d..{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
  10. ↑ „Markas Vyksas. Pasaulio šachmatų čempionatas. 1953 m. Ciuricho Kandidatų turnyras“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2021 m. kovo 10 d..
  11. ↑ „1958 m. Portorožo tarpzoninis turnyras“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2021 m. kovo 9 d..
  12. ↑ „Markas Vyksas. Pasaulio šachmatų čempionatas. 1962 Stokholmo tarpzoninis turnyras“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2019-11-28. Nuoroda tikrinta 2021 m. kovo 10 d..{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
  13. ↑ „Markas Vyksas. Pasaulio šachmatų čempionatas. 1964 Amsterdamo tarpzoninis turnyras“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2020-06-06. Nuoroda tikrinta 2021 m. kovo 10 d..{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
  14. ↑ „1968 m. Los Andželo papildomas turnyras dėl šeštosios vietos 1967 m. Suso tarpzoniniame turnyre“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2016 m. liepos 24 d..
  15. ↑ „Markas Vyksas. Pasaulio šachmatų čempionatas. 1970 m. Maljorkos Palmos tarpzoninis turnyras“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2020-06-06. Nuoroda tikrinta 2021 m. kovo 10 d..{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
  16. ↑ Шахматы. Энциклопедический словарь / гл. ред. А. Е. Карпов. – М.: Советская энциклопедия, 1990. – С. 111.
  17. ↑ „Markas Vyksas. Pasaulio šachmatų čempionatas. 1973 m. Leningrado tarpzoninis turnyras“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2020-06-06. Nuoroda tikrinta 2021 m. kovo 10 d..{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
  18. ↑ „9-oji šachmatų olimpiada Dubrovnike (1950 m.)“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2021 m. kovo 7 d..
  19. ↑ „13-oji šachmatų olimpiada Miunchene (1958 m.)“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2021 m. kovo 7 d..
  20. ↑ „Svetozaras Gligoričius. Vyrų šachmatų olimpiados“ (anglų). Suarchyvuotas originalas 2021-02-19. Nuoroda tikrinta 2021 m. kovo 9 d..
  21. ↑ „Svetozaras Gligoričius. Europos vyrų komandinis šachmatų čempionatas“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2021 m. kovo 9 d..
  22. ↑ „Gligoric - Stahlberg (1949)“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2021 m. kovo 16 d..
  23. ↑ 23,0 23,1 Шахматы. Энциклопедический словарь / гл. ред. А. Е. Карпов. – М.: Советская энциклопедия, 1990. – С. 86.
  24. ↑ „Happy Birthday Gliga!“ (anglų). Suarchyvuotas originalas 2016-05-15. Nuoroda tikrinta 2021 m. kovo 15 d..
  25. ↑ „Monthly List: November 1958 rating list“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2021 m. kovo 12 d..
  26. ↑ „E54: Nimcovičiaus gynyba, 4.e3, Gligoričiaus system a su 7...dc“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2021 m. kovo 19 d..
  27. ↑ „E92: Gligoričius Taimanovo sistema Senojoje indiškojoje gynyboje“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2021 m. kovo 13 d..
  28. ↑ „C69: Ispaniškoji partija, mainai, Gligoričiaus variantas“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2021 m. kovo 13 d..
  29. ↑ „Prancūziškoji gynyba, Vinaverio ataka, užnuodytas pėstininkas, Euvės-Gligoričiaus variantas“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2021 m. kovo 19 d..
  30. ↑ „Svetozaro Gligori2iaus knygos“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2021 m. kovo 14 d..
  31. ↑ „Pasaulio šachmatų čempionatas. 1984 Karpovo - Kasparovo Mačas“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2021 m. kovo 20 d..
  32. ↑ „Riltono Taurė 2003/2004 - rezultatai po 9-o rato“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2004-02-07. Nuoroda tikrinta 2021 m. kovo 15 d..{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
  33. ↑ „Šachmatų legenda Svetozaras Gligoričius pasuka į muziką“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2021 m. kovo 15 d..

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Svetozar_Gligorić&oldid=7201458"