Kandidatų mačai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Kandidatų mačai – tai pasaulio šachmatų čempionato finalinis etapas, kuriame išaiškinamas pasaulio šachmatų čempiono varžovas, kuris žais mačą dėl pasaulio čempiono vardo su tuometiniu čempionu. Kandidatų mačai pradėti rengti nuo 1965 m., kai FIDE atsisakė Kandidatų turnyrų.[1] Jie buvo vykdomi su pertraukomis.

Kandidatų mačai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Organizuoti Kandidatų mačus vietoj kandidatų turnyro FIDE nusprendė 1962 m. Pirmieji kandidatų mačai buvo surengti 1965 m. Jie vyko, kas treji metai, iki 1985 m., kai buvo surengtos mišrios varžybos: pradžioje Kandidatų turnyras, po to, keturi jo nugalėtojai, nuo pusfinalių, žaidė atkrentamuosius mačus. Kandidatų mačų nugalėtojas dar turėjo žaisti superfinalo mačą su pasaulio čempionato revanšo mačą pralaimėjusiu A. Karpovu. Po šio kandidatų ciklo FIDE vėl grįžo prie kandidatų mačų, kurie vyko nuo 1988 m. iki šachmatų pasaulio skilimo, įvykusio 1993 m. Atskilusi (PŠA) ir FIDE 19941995 rengė atskirus kandidatų mačus. Kandidatų mačai nuo 1997 m. nebuvo rengiami: jų neberengė FIDE, o PŠA neturėjo lėšų. Nuo 2007 m. FIDE vėl pradėjo rengti Kandidatų mačus: jie vyko du kartus: 2007 m. (atranka į 2007 m. pasaulio čempionato turnyrą) ir 2011 m. Po šių mačų FIDE vėl 2012 m. perėjo prie Kandidatų turnyrų.

Kandidatų mačų nuostatai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dalyvių atranka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1965 m. dalyvių sudėtis – 8 žaidėjai. Tarp jų du paskutinio ciklo finalinio mačo žaidėjai, arba žaidėjas pralaimėjęs mačą dėl pasaulio čempiono vardo ir antrasis kandidatų finalinio mačo žaidėjas, taip pat tarpzoniniame turnyre 1-6 vietas užėmę šachmatininkai. Nuo 1973 išaugus tarpzoninių turnyrų skaičiui iki 2 iš kiekvieno tarpzoninio turnyro į Kandidatų mačus patekdavo po 3 geriausiai pasirodžiusius žaidėjus. Jei žaidėjas, ar keli žaidėjai, atsisakydavoo dalyvauti mačuose, tai jie buvo pakeičiami žaidėjais iš tarpzoninio turnyro, užėmusiais 7 ir t.t vietas. Jei po burtų traukimo ketvirtfinalio žaidėjas pasitraukia, jis pakeičiamas žaidėju iš praėjusio ciklo Kandidatų mačų, ar tarpzoninio turnyro. Kai pasitraukia pusfinalio žaidėjas, jo varžovui įskaitoma pergalė be žaidimo. Jei pasitraukia finalinio mačo dalyvis jis pakeičiamas trečią vietą šiame kandidatų mačų cikle užėmusiu žaidėju. Nuo 2011 m. atranka į mačus pasikeitė iš esmės: dalis dalyvių kviečiama iš Pasaulio taurės geriausiai pasirodžiusių žaidėjų, dalis – turinčių geriausius pasaulyje Elo reitingus, taip pat kviečiami Didžiojo prizo varžybų nugalėtojai ir pasaulio čempionato mačą pralaimėjęs šachmatininkas. Dalyvių skaičių iš atrankos grupių nustato FIDE.[2]

Žaidėjų keitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1965 iki 1983 m. galiojo sekanti tvarka. Jei žaidėjas, ar keli žaidėjai, atsisako dalyvauti mačuose, tai jie pakeičiami žaidėjais iš tarpzoninio turnyro, užėmusiais 7 ir t.t vietas. Jei po burtų traukimo ketvirtfinalio žaidėjas pasitraukia, jis pakeičiamas žaidėju iš praėjusio ciklo Kandidatų mačų, ar tarpzoninio turnyro. Kai pasitraukia pusfinalio žaidėjas, jo varžovui įskaitoma pergalė be žaidimo. Jei pasitraukia finalinio mačo dalyvis jis pakeičiamas trečią vietą šiame kandidatų mačų cikle užėmusiu žaidėju. 2011 m. nuostatuose buvo, kad, jei žaidėjas pasitraukia iki FIDE nustatytos datos, jis keičiamas geriausiai pasirodžiusiu žaidėju iš praėjusių Didžiojo prizo varžybų, jei po to – tai nekeičiamas iš vis, o jo varžovas patenka į sekantį etapą. Jei kas nors iš pusfinalių dalyvių pasitraukia, jis keičiamas jo varžovu iš praėjusio mačo. Jei kas nors iš finalo dalyvių negali žaisti, jis keičiamas tik jo varžovu iš pusfinalio.[3]

Varžybų vykdimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Varžybų vykdymas keitėsi. Nuo 1965 iki 1983 m. mačuose žaidė 8 žaidėjai. Mačai – atkrentamieji: ketvirtfinaliai, pusfinaliai ir finalas. Pralaimėjusieji pusfinalius žaisdavo mačą dėl trečios vietos. Nuo 1971 m. dėl trečios vietos nebebuvo žaidžiama. Ketvirtfinalio poros buvo sudaromos tokia tvarka: kiekvienoje poroje, pradedant nuo 1-osios, įrašomi praėjusių kandidatų mačų nugalėtojas, ar pasaulio čempionato mačą pralaimėjęs žaidėjas. Antroje poroje – antrasis praėjusių finalinio mačo dalyvis. Trečioje – tarpzoninio turnyro nugalėtojas, o ketvirtoje tarpzoninio turnyro antrąją vietą užėmęs žaidėjas. Kai keletas žaidėjų iš tarpzoninio turnyro patenka į kandidatų turnyrą surinkę po lygiai taškų, jiems burtų tvarka suteikiami 5-8 numeriai, arba rengiami mačai iš 4 partijų, arba dviejų ratų turnyras. Tokia tvarka galiojo visuose 1965-83 metų kandidatų mačuose. 1983 FIDE priėmė sprendimą rengti 3 tarpzoninius turnyrus iš kurių po keturis geriausiai pasirodžiusius žaidėjus pateko į 1985 m. Kandidatų turnyrą. Turnyro dalyvių skaičius išaugo iki 16 (12 iš tarpzoninių turnyrų ir 4 iš praėjusio kandidatų ciklo). Keturi geriausiai pasirodę Kandidatų turnyre žaidėjai 1986 m. dviejuose pusfinaliuose ir finale, žaisdami mačus, kovojo kam atiteks teisė žaisti mačą dėl pasaulio čempiono vardo su tuometiniu pasaulio čempionu. Tačiau FIDE kongresas Grace nutarė, kad šitų mačų nugalėtojas negauna 1987 m. teisės susitikti su pasaulio čempionu, o dar turi žaisti 14-kos partijų superfinalo mačą su, pralaimėjusiu 1986 m. G. Kasparovui mačą revančą, A. Karpovu.[1]

Nuo 1988 m. iki 1995 m. vėl žaidžiami tik kandidatų mačai su 16 dalyvių. 2011 m. Kandidatų mače – vėl 8 dalyviai.

Keitėsi ir žaidimo sąlygos: iki 1977 buvo žaidžiamos trys partijos per savaitę, o nuo 1977 jau keturios. 1976-79 m. galiojo 9 valandų reglamentas: 5 val – pagrindinis partijos laikas, 2 val. – pertrauka ir po to 4 val partijos pabaigimui. FIDE 50 suvažiavime tai atšaukė kaip „nepriimtiną taip atsakingoms ir įtemtoms varžyboms“. Ketvirfinaliuose ir pusfinaliuose dalyvis turėjo teisę į 1 laisvą dieną, o finale į 2 dienas.

Laiko kontrolė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Laiko kontrolė buvo 2½ val. pirmiesiems 40 ėjimų ir kiekvieniems sekantiems 16 ėjimų po 1 val. 2011 m. laiko kontrlė pakito. Nebebuvo žaidžiamos atidėtos partijos. Kiekvienam žaidėjui partijai skiriama laiko: 2 val. pirmiesiems 40 ėjimų, 60 min sekantiems 20 ėjimų ir po antros laiko kontrolės – 15 min. iki partijos pabaigos, kur nuo 61 ėjimo, po kiekvieno ėjimo pridedama po 30 sek. laiko.[4]

Kandidatų mačų nugalėtojo nustatymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ši tvarka labiausiai keitėsi. 1965, 1968, 1971 m. mačo partijų skaičius buvo apribotas; ketvirtfinalio mačai – 10 partijų, pusfinalio – 12 partijų, finalo – 16 partijų. Nugalėtoju tapdavo žaidėjas surinkęs daugiau taškų už varžovą. Nuo 1974 R. Fišerio ir JAV šachmatų federacijos siūlymu buvo pradėta rengti mačus iki nustatyto laimėtų partijų skaičiaus. 1971 m. FIDE priėmė sprendimą, kad ketvirtfinalyje turi būti žaidžiama iki 3 laimėtų partijų, pusfinalyje – iki 4-ių, finale – iki 5-ių. FIDE kongresas Helsinkyje (1973) apribojo mačų partijų skaičių; ketvirtfinalis – 16, pusfinalis – 20, finalas – 24. Pasibaigus mačo partijų limitui ir neišaiškinus nugalėtojo turėjo būti traukiami burtai. 1976 m. FIDE grįžo prie ankstesnės tvarkos: mačų nugalėtojai nustatomi pagal didesnį pergalių skaičių – ketvirtfinalių ir pusfinalių dalyviai 12 partijų mačą, finalo -16. 1977 ketvirtfinalio mačų partijų skaičius buvo sumažintas iki 10. 1980 FIDE priėmė Kandidatų mačų taisyklių papildymą; pasibaigus mačui ir esant lygiam taškų skaičiui traukiami burtai ir žaidžiamas papildomas 4 partijų mačas. Jei lygu, pirmenybę įgyja žaidėjas laimėjęs juodaisiais daugiau partijų. Jei ir tai niekam nedavė pirmenybės, nugalėtojo nustatymui traukiami burtai. 1988 m. aštuntfinalio ir ketvirtfinalio mačai po 6 partijas, pusfinalio – 10, finalo 12. Nugalėtojas – pagal didesnį staškų skaičių. Mačui pasibaigus lygiomis, buvo skiriamos papildomos dvi partijos, jei vis dar lygu –sutrumpintos laiko kontrolės (po 1 val, po 30 ir po 15 min) dvi partijos. 1991 m. – aštuntfinalio ir ketvirtfinalio mačai žaidžiami po 8 partijas, pusfinalio – po 10, finalo – po 14. Lygiųjų atveju, skiriamos dvi papildomos partijos su sutrumpinta laiko kontrole (po 1 val, po 30 ir po 15 min). 1994-95 m. aštuntfinalio, ketvirtfinalio ir pusfinalio pusfinalio mačai žaidžiami po 8 partijas, finalo – po 10. ŠPA 1994-95 kandidatų mačai. Ketvirtfinalio mačo nugalėtoju laikomas tas žaidėjas, kuris surinko daugiau taškų žaidžiant 8-ias partijas, pusfinalio nugalėtoju – žaidžiant 10 partijų, finalo nugalėtoju –žaidžiant 12-ką partijų. Jei sužaidus nustatytą partijų skaičių rezultatas yra lygus, žaidžiamos papildomos dvi partijos. Jei joms pasibaigus rezultatas yra lygus, žaidžiamos 4-ios sutrumpinto laiko kontrolės partijos (kiekvienam dalyviui po 30 min. iki partijos pabaigos). Jei vis dar lygu, žaidžiamos partijos po 15 min. 2007 m. buvo 16 dalyvių ir žaidžiami mačai po 6 partijas. 2011 m. nuostatuose buvo: ketvirtfinalio ir pusfinalio mačai žaidžiami po 4 partijas, finalo – 6. Mačui pasibaigus lygiosiomis, žaidžiamos 4 papildomos partijos. Kiekvienas žaidėjas gauna po 25 min. iki partijos pabaigos +10 sek. po kiekvieno ėjimo. Jei pabaigus keturias partijas vis dar lygu, žaidžiamas dviejų žaibo partijų mikromačas, kiekvienai partijai skiriant po 5 min, pridedant po kievieno ėjimo po 3 sek. Jei pasibaigus dviem žaibo partijoms – lygu, tai dar kartą tomis pat sąlygomis, žaidžiamos dvi žaibo partijos. Jei nugalėtojo, sužaidus 5 tokius mikromačus, vis dar nėra, žaidžiama paskutinė žaibo partija, kur baltieji gauna 5 min, juodieji – 4 min. Baltiesiems reikia laimėti, jei juodieji pasieka lygiąsias, jie skelbiami mačo nugalėtoju.[2]

Kandidatų mačų nugalėtojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

FIDE Kandidatų mačai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

ŠPA Kandidatų mačai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Шахматы. Энциклопедический словарь / Гл. ред. А. Карпов, M: Советская энциклопедия, 1990. С. 315–316 ISBN 5-85270-005-3.
  2. 2,0 2,1 http://www.fide.com/FIDE/handbook/regscandidates.pdf
  3. http://www.fide.com/FIDE/handbook/regscandidates.pdf
  4. http://www.fide.com/FIDE/handbook/regscandidates.pdf

Išorinės nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]