Endšpilis

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Bokštų endšpilis iš partijos Chosė Raulis Kapablanka - Savelijus Tarkakoveris, Niujorkas, 1924 m. Paskutinis juodųjų ėjimas - 34…gf, kitas baltųjų ėjimas - 35.Kg3.

Endšpilis (arba baigmė) – žaidimo šachmatais pabaiga, kai ant lentos lieka tik keletas figūrų. Endšpilis, kaip ir debiutas – dažnas studijų objektas.

Endšpiliui būdinga tai, kad karalius tampa aktyvia figūra. Įprastai, jis nesisaugodamas mato pavojaus, gali palikti apsaugotą vietą, ir, kartu su kitomis figūromis, dalyvauti atakose, pirmas įsiveržti į varžovo teritoriją. Strateginis endšpilio tikslas – pasiekti, kad pėstininkas nužygiuotų iki paskutinės gulstinės ir taptų valdove, tokiu būdu pasiekiant reikiamą persvarą laimėti mačą. Dėl šios priežasties, endšpilyje išauga pėstininkų vertė. Endšpilyje išauga kiekvienos šachmatų figūros vertė. Endšpilio metu svarbu pasiekti maksimalų figūrų aktyvumą ir jų tarpusavio sąveiką, tuo pačiu mažinant priešininko figūrų aktyvumą. Endšpilyje figūros, kurios yra priverstos saugoti savuosius pėstininkus, tampa pasyvios varžovo atžvilgiu. Laikoma, kad teisinga endšpilio strategija yra Cugcvango situacijos pasiekimas.

Endšpilio situacijos nagrinėjamos šachmatų teorijose, todėl profesionalams labai svarbu pergalei pasiekti gebėti pasinaudoti endšpilio variacijomis.