Pereiti prie turinio

Tigranas Petrosianas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Tigranas Petrosianas
Pilnas vardasTigranas Petrosianas
ŠalisArmėnijos vėliava Armėnija
Gimė1929 m. birželio 17 d.
Tbilisis
Mirė1984 m. rugpjūčio 13 d. (55 metai)
Maskva,
TitulasDidmeistris
Pasaulio čempionas1963–1969
Aukščiausias reitingas2645 (1972 m. liepa)

Tigranas Petrosianas (arm. Տիգրան Պետրոսյան; rus. Тигран Вартанович Петросян) (1929 m. birželio 17 d. – 1984 m. rugpjūčio 13 d.) armėnų didmeistris, devintasis pasaulio šachmatų čempionas nuo 1963 m. iki 1969 m.[1] Jis aštuonis kartus (1953 m., 1956 m., 1959 m., 1962 m., 1971 m., 1974 m., 1977 m. ir 1980 m.) žaidė kandidatų turnyruose, ar mačuose. 1963 m. laimėjo pasaulio čempiono titulą prieš M. Botviniką. 1966 m. T. Petrosianas titulą apgynė žaisdamas prieš B. Spaskį, tačiau kitoje – 1969 m. dvikovoje jam pralaimėjo. Įskaitant ir kandidatų pretendentus turnyrus, jis dešimt trimečių ciklų kovojo dėl pasaulio čempiono vardo.[2][3] Keturis kartus (1959 m., 1961 m., 1969 m. ir 1975 m.) laimėjo Sovietų Sąjungos šachmatų čempionatus. Filosofijos mokslų daktaras, šachmatų teoretikas ir žurnalistas: mėnesinio šachmatų leidinio „Šachmatnaja Moskva“ redaktorius (1963 m. – 1966 m.). Savaitraščio „64“ atkūrėjas ir vyr. redaktorius (1968–1977 m.). Petrosianas buvo laikomas sunkiausiai įveikiamu žaidėju per visą šachmatų istoriją.[4]

Tigranas Petrosianas gimė Gruzijos sostinėje Tbilisyje, armėnų šeimoje.[5] Gyveno Tbilisio centre karininkų rūmuose esančiame bute, nes tėvas dirbo karininkų rūmų darbininku. Kai buvo jaunas, kaip ir brolis Hmayak bei sesuo Vartoosh, mokėsi armėnų mokykloje, buvo geras mokinys. Būdamas 11 metų išmoko žaisti šachmatais.[6] Bet jo tėvas Vartanas ragino jį geriau mokytis, negu žaisti šachmatais, nes manė, kad iš šachmatų duonos nevalgys.[7][2] Kai 1943 m. mirė motina, o 1944 m. ir tėvas, tapo našlaičiu, juo rūpinosi vyresnioji sesuo. Materialinė padėtis buvo sunki ir teko prisidėti prie savo išlaikymo, dirbant kiemsargiu.[8] Kaip vėliau pasakojo Petrosianas, šis darbas nepatiko – buvo gėda. Išgyventi padėjo teta – tėvo vyresnioji sesuo, kuri maitino, o kai Tigranas sirgdavo, slaugė. Dėl silpnos sveikatos metus nesimokė mokykloje.[9][10] Tuo metu pradėjo silpti klausa, dėl kurios jis vargo visą gyvenimą, nes turėjo naudoti klausos aparatą.

Antrojo pasaulinio karo laiko maisto davinį nusipirko Danijos didmeistrio Arono Nimcovičiaus knygą „Mano sistema praktikoje", kurią, kaip vėliau teigė Petrosianas, buvo išmokęs beveik mintinai, ir kuri jam, jaunam šachmatininkui, turėjo didžiausią įtaką.[2]

Būdamas 11 metų Tbilisio pionierių rūmuose[9]pradėjo treniruotis pas Archil Ebralidze, kuris buvo Nimcovičiaus ir Ch. R. Kapablankos žaidimo stiliaus gerbėjas. Trenerio mokslinis požiūris į šachmatus neskatino auklėtinių veltis į aštrias ir nepagrįstas kombinacijas, todėl Petrosianas rinkosi solidžius debiutus, pav.: Karo-Kano gynyba.[2]. Po metų treniruočių jis simultane įveikė didmeistrį Salo Florą.[6][11] Kaip prisiminė pats Petrosianas, tobulinti variantų skaičiavimo techniką jam padėjo šachmatų knygų skaitymas be šachmatų lentos: nuo vienos diagramos iki kitos. Kai jam buvo 13-15 metų, daug žaisdavo nežiūrėdamas į lentą su kitais šachmatų būrelio nariais. Perskaitė daugybę šachmatų knygų: mėgstamiausi autoriai buvo Ch. R. Kapablanka, Nimcovičius, E. Laskeris. Po 4,5 užsiėmimo metų 1945 m. pabaigoje tapo kandidatu į meistrus.[9] 1945 m. pasidalijo 1-3 vietas, 1946 m. užėmė pirmąją vietą Sovietų Sąjungos jaunimo čempionate. 1945 m. Gruzijos šachmatų čempionate sužaidė ne tik lygiosiomis su didmeistriu Pauliu Keresu, bet ir laimėjo pirmąją vietą[9], o 1946 m. išvyko gyventi į Jerevaną. Tais pačiais metais laimėjo Armėnijos šachmatų čempionatą. Nors jam per 1947 m. XVI Tarybų Sąjungos čempionato pusfinalį patekti į finalą nepavyko, tačiau tapo meistru.[11] Jis gerino žaidimą studijuodamas Nimcovičiaus knygą Mano sistema praktikoje. 1949 m. Tbilisyje vykusiame XVII SSRS čempionato pusfinalyje sėkmingai dalyvavo ir Petrosianas, patekdamas į 1950 m. finalą. 1949 m. persikėlė gyventi į Maskvą.[6]

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Persikėlęs į Maskvą, Petrosianas dalyvavo XVII SSRS čempionato finale. Pirmą kartą žaisdamas su stipriausiais, užėmė 16-tą vietą. Tačiau nesėkmė nepalaužė Tigrano, palaipsniui rezultatai pradėjo gerėti ir 1951 m. laimėjo Maskvos čempionatą. 1951 m. Sovietų Sąjungos čempionate pralaimėjęs tik dvi partijas pasidalijo 2-3 vietas su J. Geleriu. Be to, gavo prizą už geriausią režultatą prieš didmeistrius.[9] Čempionate jis pirmą kartą susitiko su pasaulio čempionu M. Botviniku. Žaisdamas baltaisiais, po debiuto gavo truputi prastesnę padėtį. Partija tęsėsi ilgai – 11 valandų, buvo du kartus atidėta, kol galų gale baigėsi lygiosiomis.[2] Petrosiano rezultatai čempionate leido jam žaisti sekančiais metais 1952 m. Stokholmo tarpzoniniame turnyre. Jame užėmė antrąją vietą, tapo didmeistriu, pateko į 1953 m. kandidatų į pretendentus turnyrą.[12]

1953 m. Kandidatų turnyre Petrosianas užėmė penktąją vietą. Nuo šio laikotarpio jo šachmatininko karjeroje prasidėjo stabtelėjimo laikotarpis. Atrodė, kad jį tenkino lygiosios su silpnesniais varžovais, jei tai leido jam palaikyti didmeistrio reputaciją, o ne tolesnis žaidimo gerinimas, siekiant tapti pasaulio čempionu. Tai iliustruoja jo rezultatai 1955 m. Sovietų Sąjungos čempionate, kuriame jis iš 19 partijų nepralaimėjo niekam, bet laimėjo tik keturias, o likusias, kurios tęsdavosi 20, ar mažiau ėjimų, baigė lygiosiomis.[13]

Prieš turnyro pabaigą Vasilijus Panovas rašė apie galimus turnyro nugalėtojus:

„Realių šansų nugalėti, be M. Botviniko ir V. Smyslovo, iki 15 rato turi J. Geleris, Spaskis ir Taimanovas. Aš į šią grupę neįtraukiau Petrosiano, nes nuo pat pirmųjų ratų tapo aišku, kad jo tikslas lengvesnis, bet taip pat garbingas – iškovoti vietą ketverte kas leistų patekti į tarpzoninį turnyrą.“[2]

Nors stabilus žaidimas duodavo gerus turnyrinius rezultatus T. Petrosiano vardas, dėl didelės kritikos spaudoje, visuomenės akyse ir Sovietų šachmatų vadovybėje šiek tiek smuko[12]. Dažna kritika spaudoje jį labai liūdino – net ėmė galvoti, kad gal reikia mesti šachmatus, bet 1955 m. nuvykęs į Armėniją, kurios gyventojai labai vertino T. Petrosiano pasiekimus, apsisprendė toliau žaisti šachmatais.[7]

1957 m. SSRS čempionate iš 21 sužaistos partijos Petrosianas laimėjo septynias, pralaimėjo keturias ir likusias 10 baigė lygiosiomis. Nors su šiuo rezultatu tarp 22 varžovų jis teužėmė septintą vietą, bet šachmatų visuomenei labiau ambicingas žaidimas patiko. Pirmą kartą SSRS čempionatą laimėjo 1959 m. Tais pačiais metais vykusiame kandidatų turnyre įveikė Paulių Keresą pademonstravęs anksčiau varžovų nepakankamai vertinamas savo taktines galimybes. 1961 m. antrą kartą tapo Sovietų Sąjungos čempionu.[2] Puikų žaidimą tęsė ir 1962 m. tarpzoniniame turnyre Stokholme, surinkęs 15 tšk. iš 22 galimų, užėmė trečiąją vietą ir pateko į kandidatų turnyrą.[12]

1963 m. pasaulio čempionatas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Petrosianas 1962 m. kandidatų turnyrą laimėjo surinkęs 17½ taško. Po jo sekė Geleris, P. Keresas – po 17 taškų ir R. Fišeris 14 taškų.[14] Vėliau Fišeris kaltino Sovietų žaidėjus susitarimais žaisti silpnai ir baigti partijas lygiosiomis, taip siekiant jam neleisti laimėti turnyro.[5] Paremdamas kaltinimus jis teigė, kad žaistų tarpusavyje 12 partijų tarp Petrosiano, J. Gelerio ir P. Kereso baigėsi lygiosiomis vidutiniškai po 19-kos ėjimų, kai tų pačių žaidėjų su kitais varžovais lygiosiomis pasibaigusios partijos vidutiniškai trukdavo 39 ėjimus. Nors atgarsiai į šiuos Fišerio kaltinimus buvo įvairūs, bet vėliau FIDE pakeitė Kandidatų į pretendentų turnyrų taisykles, kad ateityje galimų susitarimų per kandidatų mačus būtų išvengta.[14]

Laimėjęs Kiurasao vykusį 1962 m. kandidatų turnyrą, Petrosianas įgijo teisę į 24 partijų mačą dėl pasaulio čempiono vardo su pasaulio čempionu M. Botviniku. Be šachmatų Petrosianas mačui ruošėsi ir fiziškai – slidinėjo kiekvieną dieną po kelias valandas, nes manė, kad tokio ilgo mačo pabaigoje fizinis pasiruošimas gali suteikti pranašumą žaidžiant paskutines partijas. Tuo labiau, kad M. Botvinikas už Petrosianą buvo žymiai vyresnis.[14] Petrosiano atsargus žaidimo stilius labai tiko mačų žaidimui, nes jis galėjo paprasčiausiai laukti kol jo varžovas padarys klaidą ir ja pasinaudoti.[2] 1963 m. pasaulio čempionato mače Petrosianas įveikė M. Botviniką laimėjęs penkias, pralaimėjęs dvi ir sužaisdęs 15 partijų lygiosiomis.[15]

Pasaulio čempionas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tapęs čempionu Petrosianas ir toliau sėkmingai žaidė komandiniuose čempionatuose, olimpiadose ir tarptautiniuose turnyruose. 1963 m. su Pauliu Keresu pasidalijo 1-2 vietas Los Andžele vykusioje Piatigorskio taurės varžybose[16] 1964 m. – užėmė 2 vietą Buenos Airių tarptautiniame turnyre.[17] 1965 m. buvo 3-ias Zagrebo tarptautiniame turnyre [18] ir tais pačiais metais pasidalijo 2-3 vietas Jerevano tarptautiniame turnyre.[19]

Po trejų metų, 1966 m. Maskvoje sėkmingai sužaidė pasaulio čempionato mačą prieš B. Spaskį, laimėdamas santykiu 12½ : 11½.[20]

1967 m. pasidalijo 2-3 vietomis tarptautiniame turnyre Venecijoje.[21] Tiesa, nepasisekė 1967 m. Maskvos tarptautiniame turnyre, kur tarp 18 dalyvių pasidalijo tik 9-12 vietas.[22] 1968 m. pasidalijo 2-3 vietas tarptautiniame turnyre Bamberge.[23]

Sekančiame čempionato cikle Spaskis vėl žaidė sėkmingai kandidatų į pretendentus turnyre ir vėl tapo pretendentu, nugalėjęs Jefimą Gelerį, Bentą Larseną ir Viktorą Korčnojų. 1969 m. Petrosianas dar kartą žaidė mačą dėl pasaulio čempiono vardo su Spaskiu. Mačą Petrosianas pralaimėjo 10½ –12½.ir prarado pasaulio čempiono titulą.[24]

Po pasaulio čempiono titulo praradimo

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po pralaimėjimo Spaskiui T. Petrosianas dar ne vienerius metus dalyvavo turnyruose ir varžybose dėl pasaulio čempiono titulo. 1971 m. Kandidatų mačų ketvirtfinalyje Sevilijoje prieš R. Hiubnerį laimėjo 4:3 (+1–0=6). Tiesa, mačas baigėsi anksčiau laiko: po pralaimėtos 7-osios partijos, kurioje R. Hiubneris pražiopsojo figūrą, jis dėl netinkamų žaidimo sąlygų: iš šalia esančios gatvės į žaidimo patalpą patenkančio triukšmo, pasitraukė iš mačo.[25] Patekęs į pusfinalį, nugalėjo Korčnojų – 5,5:4,5 (+1–0=9),[26] bet finale Buenos Airėse pralaimėjo Fišeriui 2,5:6,5 (+1–5=3).[27]

1974 m. Kandidatų mačuose ketvirtfinalyje nugalėjo L. Portišą 7:6 (+3–2=8). [28] Pusfinalyje, kuris vyko Odesoje, susitiko su V. Korčnojumi ir esant rezultatui 1,5:3,5 (+1–3=1), tarp varžovų iškilus konfliktui, mačas toliau nebebuvo žaidžiamas. Be to, Petrosianas susirgo, buvo paguldytas į ligoninę, išėjęs iš jos, dėl sveikatos būklės pasidavė.[29]

Per kitus du pasaulio čempionato ciklus abu kartus pradėdavo nuo tarpzoninių turnyrų iš kurių patekdavo į kandidatų mačus: 1976 m. Bilio tarpzoniniame turnyre užėmmė antrą vietą,[30] o 1979 m. Rio de Žaneiro tarpzoniniame, surinkęs po lygiai taškų su Hiubneriu ir Portišu užėmė atrą vietą.[31]

Kandidatų mačuose abu kartus susitiko su Korčnojumi ir jam pralaimėjo ketvirtfinalyje: 1977/78 m. Kandidatų mačuose Il Ciocio – 5,5:6,5 (+1–2=9)[32] ir 1980/81 m. Kandidatų mačuose Veldene – 3,5:5,5 (+0–2=7).[33]

1969 m.[34] ir 1975 m.[35] tapo Sovietų Sąjungos čempionu.

Dalyvavo tarptautiniuose turnyruose, kur pasidalijo 1-3 vietas 1972 m. San Antonijuje,[36] užėmė pirmą: 1976 m. Lon Paine,[37] 1979 m. P. Kereso atminimo turnyre Taline (12 iš 16),[38] ir 1980 m. Bare [39] 1981 m. buvo antras Tilburge, kur puse taško atsiliko nuo A. Beliavskio. Kaip tik šiame turnyre, stebuklingai apsigynęs, jis pasiekė savo įžymiąją pergalę prieš Garį Kasparovą.[40]

Olimpiados ir komandiniai čempionatai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Petrosianas nuo 1958 m. už Sovietų Sąjungos rinktinę žaidė dešimtyje šachmatų olimpiadų, kuriose laimėjo devynis komandinius aukso medalius, vieną komandinį sidabro medalį ir už individualų pasirodymą šešis aukso medalius. Bendras žaidimo olimpiadose rezultatas įspūdingas: +78 −1 =50, kas sudarė 79.8 % galimų taškų – tai po M. Talio (81.2 %) ir A. Karpovo (80,1 %) yra trečias rezultatas.[41] Iš olimpiadose 129 sužaistų partijų pralaimėjo vienintelę partiją Robertui Hiubneriui. Asmeniniai rezultatai pagal atskiras olimpiadas:[42]

  • Miunchenas, 1958 m., 2-as ats., 10.5/13 (+8 −0 =5), komandinis ir prie lentos aukso medaliai;
  • Leipcigas, 1960 m., 2-as ats., 12/13 (+11 −0 =2), komandinis ir prie lentos aukso medaliai;
  • Varna, 1962 m., 2-a lenta, 10/12 (+8 −0 =4), komandinis ir prie lentos aukso medaliai;
  • Tel Avivas, 1964 m., 1-a lenta, 9.5/13 (+6 −0 =7), komandinis aukso medalis;
  • Havana, 1966 m., 1-a lenta, 11.5/13 (+10 −0 =3), komandinis ir prie lentos aukso medaliai;
  • Luganas, 1968 m., 1-a lenta, 10.5/12 (+9 −0 =3), komandinis ir prie lentos aukso medaliai;
  • Zygenas, 1970 m., 2-a lenta, 10/14 (+6 −0 =8), komandinis aukso medalis;
  • Skopjė, 1972 m., 1-a lenta, 10.5/16 (+6 −1 =9), komandinis aukso medalis;
  • Nica, 1974 m., 4-a lenta, 12.5/14 (+11 −0 =3), komandinis ir prie lentos aukso medaliai;
  • Buenos Airės, 1978 m., 2-a lenta, 6/9 (+3 −0 =6), komandinis sidabro medalis;

Petrosianas už Sovietų Sąjungos komandą žaidė nuo 1957 m. iki 1983 m. pirmuose aštuoniuose Europos komandinių šachmatų čempionatuose, kuriuose laimėjo aštuonis komandinius aukso medalius ir keturis individualius aukso medalius. Bendras rezultatas yra: (+15 −0 =37), kas sudaro 64.4 % galimų taškų. Asmeniniai rezultatai pagal atskirus čempionatus:[43]

  • Viena, 1957 m., 6-a lenta, 4/5 (+3 −0 =2), komandinis ir prie lentos aukso medaliai;
  • Oberhauzenas, 1961 m., 4-a lenta, 6/8 (+4 −0 =4), komandinis ir prie lentos aukso medaliai;
  • Hamburgas, 1965 m., 1-a lenta, 6/10 (+2 −0 =8), komandinis ir prie lentos aukso medaliai;
  • Kapfenbergas, 1970 m., 1-a lenta, 3.5/6 (+1 −0 =5), komandinis aukso medalis;
  • Batas, Anglija, 1973 m., 2-a lenta, 4.5/7 (+2 −0 =5), komandinis ir prie lentos aukso medaliai;
  • Maskva, 1977 m., 2-a lenta, 3.5/6 (+1 −0 =5), komandinis aukso medalis;
  • Skara, 1980 m., 3-ia lenta, 2.5/5 (+0 −0 =5), komandinis aukso medalis;
  • Plovdivas, 1983 m., 3-ia lenta, 3.5/5 (+2 −0 =3), komandinis aukso medalis.

Šachmatų kūryba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žaidimo stilius

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Petrosianas buvo apdairus, atsargaus gynybinio stiliaus žaidėjas, Nimcovičiaus „profilaktikos“ idėjos šalininkas. Jis dėdavo daugiau pastangų varžovo atakuojančių galimybių mažinimui, nei savo atakuojančių galimybių stiprinimui. T. Petrosianas labai retai atakuodavo, kol nebūdavo įsitikinęs savo pozicijos visišku saugumu.[5] Jis paprastai žaisdavo ramiai, savo pozicijoje nedarydamas silpnų vietų, o kai agresyvus varžovas padarydavo klaidą, ja pasinaudodavo ir laimėdavo. Toks žaidimo stilius prieš neatakuojančius žaidėjus dažniausiai vesdavo į lygiąsias. Iš kitos pusės, jo kantrybė ir meistriškumas darė jį sunkiai įveikiamu: žaisdamas 1952 m. ir 1955 m. tarpzoniniuose turnyruose, taip pat 1962 m. turnyruose, jis nepralaimėjo nei vienos partijos. Už pastovų gebėjimą nepralaimėti buvo vadinamas „Geležiniu Tigranu“.[14]

Petrosianas buvo linkęs žaisti uždarus debiutus, kur figūros nėra išdėstomos konkretaus plano įgyvendinimui. Mokėjimas žaisti uždaras sistemas atnešė jam daug taškų, todėl jis su malonumu žaisdavo prieš mėgstančius žaisti Senąją indiškąją gynybą. Kaip mėgdavo kalbėti Petrosianas: „Senoji indiškoji maitina mane ir mano šeimą“. Beto, baltaisiais dažnai žaisdavo ir Angliškąjį debiutą. Žaisdamas juodaisiais, mėgdavo rinktis Prancūziškąją gynybą, ar Siciliškosios gynybos Najdorfo variantą[44] Jis, kaip žuvis vandenyje jausdavosi prieš azartiškus atakuotojus.

Petrosianas dažnai debiute, arba pabaigose, po keletą kartu vaikščiodavo ta pačia figūra, taip grasindamas tris kartus pakartoti poziciją ir pasiekti lygiąsias. 1955 m. SSRS čempionate, partijoje su Marku Taimanovu jis per 24 ėjimus 6 kartus, tarp kurių, 4 kartus iš eilės, vaikščiojo bokštu.[45]. Galbūt dėl Nimcovičiaus įtakos, jam labiau patiko žaisti žirgais negu rikiais.[11] T. Petrosianas kritikams atsakydavo: „Jie sako, kad mano partijos galėtų būti „įdomesnės“. Aš, kaip ir kiti, galėčiau būti įdomesnis, bet nenoriu pralaimėti.“[5]

Petrosianas įvedė į šachmatus „pozicinę kokybės auką“, kai viena iš pusių aukoja bokštą už žirgą ar rikį, kad gautų gerą, ilgalaikę, nepriklausančią nuo tempų, persvarą. Net ir dabar yra nedaug žaidėjų, kurie vedini tokiais abstrakčiais motyvais, galėtų prie lentos ryžtis tokiai aukai. Iki Petrosiano tokios aukos beveik nebuvo sutinkamos. Paaukojęs bokštą, už tam tikrą ilgalaikę persvarą, nežiūrint to, kad materialinis balansas pažeistas, jis rasdavo paslėptų resursų, kuriuos nedaugelis gebėdavo pamatyti ir tinkamai įvertinti.[3] Geriausias tokios aukos pavyzdys – partija su Samueliu Reševskiu žaista 1953 m.[46]

Petrosianas apie savo žaidimo stilių yra pasakęs:

“Taip, galbūt aš gintis mėgstu labiau negu atakuoti, bet kas yra įrodęs, kad gynyba – mažiau pavojingas ir rizikingas už ataką užsiėmimas. Argi mažai partijų pateko į pasaulio šachmatų lobyną dėka virtuoziškos gynybos? Aš šachmatuose už viską daugiau vertinu logiką. Esu giliai įsitikinęs, šachmatuose nieko nėra atsitiktinio. Tai mano kredo. Aš tikiu logišku, arba „teisingu“ žaidimu.“

Dar apie savo stilių jis sakė: „Tai varžovo galimybių ribojimas, žaidimo visoje lentoje strategija, varžovo karaliaus apsupimas ir žiedo aplink jį gniuždymas.“[8]

Pats Petrosianas sakė, kad jam svarbiausia yra šachmatų kūryba ir tik antroje vietoje – praktiškoji žaidimo pusė ar pasiektas sportinis rezultatas. Kaip tik kūrybinė pusė padarė šachmatus žaidimu, kuriuo žaidžia visas pasaulis, neišnyko per šimtmečius. „Kai kūrybinė pusė bus tvarkoje – ateis ir sportinės pergalės“,- sakė Petrosianas.[7]

Indėlis į debiutų teoriją

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Petrosianas buvo Senosios indiškosios gynybos žinovas, jis ją dažnai naudodavo. Jo žaistas indiškosios gynybos variantas dabar vadinamas Petrosiano sistema. [47], Naujoje indiškojoje Petrosianas tam, kad neleistų juodiesiems žaisti… Rb4 pasiūlė variantą 1.d4 Žf6 2.c4 e6 3.Žf3 b6 4.a3[48][49][50], kurį vėliau naudojo Garis Kasparovas. Dar ir šiandien šis Petrosiano variantas populiarus meistrų partijose. Petrosiano sistemą galima rasti ir Griunfeldo gynyboje: 1.d4 Žf6 2.c4 g6 3.Žc3 d5 4.Žf3 Rg7 5.Rg5,[51] , Prancūziškoj gynyboje po 1.e4 e6 2.d4 d5 3.Žc3 Rb4 4.e5 Vd7.[52]

G. Kasparovas: „Dėl reto mąstymo aiškumo Petrosianui būdingas gilus šachmatų ne tik globalinių šachmatų problemų suvokimas, tai seka iš strateginių bei taktinių žaidimo plonybių supratimo“. [7]

Tuoj po pralaimėto mačo M. Botvinikas pasakė:

„Naujasis pasaulio čempionas žaidžia nuostabiu stiliumi: pirma rūpinasi savo saugumu, trukdydamas varžovui atakuoti. Tai jis daro meniškai, be jokios įtampos. Aš nesugebėjau prie tokio Petrosiano žaidimo prisitaikyti ir man taip pat nepavyko jo ištraukti iš įprastų jam debiutinių schemų ir pozicijų.“[8]

Buvusio pasaulio čempiono Kramniko žodžiais: "Petrosianas buvo pirmasis gynėjas iš didžiosios raidės. Jis parodė gynybą kaip šachmatų žaidimo elementą, demonstravo kaip bet kokioje padėtyje galima gintis, kad šachmatų žaidime, be kitų, yra ir gynybos resursų."[47]

Didmeistris S. Floras sakė:

„Nėra ko slėpti: dažnai kalbama, kad Petrosianas žaidžiąs „nuobodžiai“. Bet kodėl tada stipriausi pasaulio šachmatininkai – kandidatų į pretendentus turnyro dalyviai, nesugebėjo jo už tai nubausti, o dabar ir M. Botvinikas pabrėžė didžiulę Petrosiano pergalę. Tai reiškia, kad ne taip „nuobodžiai“ jis žaidžia.“[8]

Svetozaras Gligoričius sakė, kad Petrosianas „daro labai didelį įspūdį savo nepalyginamu gebėjimu numatyti pavojus ant lentos ir taip išvengti pralaimėjimų. Jo objektyvus požiūris neleisdavo pervertinti savųjų galimybių.“[14]

Petrosianas užsiiminėjo žurnalistine veikla: nuo 1963 m. iki 1966 m. dirbo šachmatų mėnesinio leidinio „Šachmatnaja Moskva“ redaktoriumi. Jis kartu su Aleksandru Rošaliu atgaivino šachmatų savaitraštį „64“,[53] kuris 1941 m. buvo sustabdytas. Nuo 1968 m. iki 1977 m. dirbo leidinio „64“ vyriausiuoju redaktoriumi. Po pralaimėjimo ketvirtfinalio mače Korčnojui 1977 m., buvo atleistas iš savaitraščio vyriausiojo redaktoriaus pareigų. Petrosianas siekė, kad šachmatų savaitraštis „64“ būtų platinamas ne tik Maskvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje.[2]

Petrosianas buvo Jerevane įgijęs pedagogo specialybę. 1968 m. Jerevano universitete apgynė filosofijos daktaro disertaciją tema „Šachmatų logika. Kai kurios loginio mastymo šachmatuose problemos.“[8]


Sporto pozicijos
Prieš tai:
Michailas Botvinikas
Pasaulio šachmatų čempionas
19631969
Po to:
Borisas Spaskis
  1. Petrosian Tigran (Tigranas Petrosianas). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVIII (Perk-Pra). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010. 113 psl.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 2,7 2,8 Vasiliev, Viktor (1974). Tigran Petrosian: His Life and Games. B. T. Batsford. ISBN 4-87187-813-9.
  3. 3,0 3,1 Kasparov, Garry (2004). My Great Predecessors, part III. Everyman Chess. ISBN 978-1-85744-371-4
  4. Edmonds, David and Eidinow, John (2004). Bobby Fischer Goes to War. HarperCollins. ISBN 978-0-06-051024-4
  5. 5,0 5,1 5,2 5,3 Saidy, Anthony (1972). The Battle of Chess ideas. B. T. Batsford. ISBN 978-0890580189.
  6. 6,0 6,1 6,2 Sunnucks, Anne, ed. (1970). „PETROSIAN, Tigran“. The Encyclopedia of Chess. St. Martin’s Press.
  7. 7,0 7,1 7,2 7,3 T. Петросян. Шахматные лекции. Москва: Физкультура и спорт, 1989.
  8. 8,0 8,1 8,2 8,3 8,4 „Tigranas Vartanovičius Petrosianas. Pasaulio šachmatų čempionas“ (rusų). Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 11 d..
  9. 9,0 9,1 9,2 9,3 9,4 T. Петросян. Стратегия надежности. Москва: Физкультура и спорт, 1985
  10. Chelminski, Rudolph (1969). „Close-up: Tigran Petrosian“. Time Magazine (Time Inc) 66 (4): 41–46. http://books.google.com/?id=mE8EAAAAMBAJ&lpg=PA41&dq=life%20magazine%20petrosian%201969&pg=PA41#v=onepage&q=life%20magazine%20petrosian%201969. Nuoroda tikrinta 2010-06-24.
  11. 11,0 11,1 11,2 Clarke, P. H. (1964). Tigran Petrosian – Master of Defence: Petrosian’s Best Games 1946–63. B. T. Batsford. ISBN 0-7134-6900-5.
  12. 12,0 12,1 12,2 Winter, Edward G., ed. (1981). World Chess Champions. ISBN 0-08-024094-1.
  13. „1955 m. SSRS čempionatas“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2020 m. liepos 19 d..
  14. 14,0 14,1 14,2 14,3 14,4 Schonberg, Harold C. (1973). Grandmasters of Chess. J. B. Lippincott. ISBN 0-397-01004-4
  15. „1963 m. M. Botviniko - Petrosiano mačas“. Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 13 d..
  16. „1963 m. 1-oji Piatigorskio taurė“. Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 13 d..
  17. „1964 m. turnyras Buenos Airėse“. Nuoroda tikrinta 2020 m. liepos 19 d..
  18. „1965 m. turnyras Zagrebe“. Nuoroda tikrinta 2020 m. liepos 19 d..
  19. „1965 m. turnyras Jerevane“. Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 13 d..
  20. „1966 m. pasaulio čempionato mačas tarp T. Petrosiano ir B. Spaskio“. Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 13 d..
  21. „1967 m. turnyras Venecijoje“. Nuoroda tikrinta 2020 m. liepos 19 d..
  22. „1967 m. turnyras Maskvoje“. Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 13 d..
  23. „1968 m. turnyras Bamberge“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2020 m. liepos 19 d..
  24. „1969 m. Petrosiano Spaskio mačas“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2020 m. liepos 19 d..
  25. „1971 m. Kandidatų mačų ketvirtfinalis. Petrosianas - Hiubneris“. Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 12 d..
  26. „1971 m. Kandidatų mačų pusfinalis. Petrosianas - Korčnojus“. Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 12 d..
  27. „1971 m. Kandidatų mačų finalas. Petrosianas - Korčnojus“. Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 12 d..
  28. „1974 m. Kandidatų mačų ketvirtfinalis. Petrosianas - Portišas“. Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 12 d..
  29. „1974 m. Kandidatų mačų pusfinalis. Petrosianas - Portišas“. Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 12 d..
  30. „1976 m. Bylio tarpzoninis turnyras“. Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 12 d..
  31. „1979 m. Rio de Žaneiro tarpzoninis turnyras“. Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 12 d..
  32. „1977 m. Kandidatų mačų ketvirtfinalis. Korčnojus - Petrosianas“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2020 m. liepos 19 d..
  33. „1980 m. Kandidatų mačų ketvirtfinalis. Korčnojus - Petrosianas“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 11 d..
  34. „1969 m. SSRS šachmatų čempionatas“. Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 12 d..
  35. „1975 m. SSRS šachmatų čempionatas“. Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 12 d..
  36. „1972 m. San Antonijo turnyras“. Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 12 d..
  37. „1976 m. Lon Paino turnyras“. Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 12 d..
  38. „1979 m. Kereso atminimo turnyras Taline“. Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 12 d..
  39. „1980 m. turnyras Bare“. Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 12 d..
  40. „1981 m. turnyras Tilburge“. Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 12 d..
  41. „Vyrų šachmatų olimpiados. Individuali statistika 1927-2014“. Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 13 d..
  42. „Tigranas Petrosianas. Vyrų šachmatų olimpiados“. Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 13 d..
  43. „Tigranas Petrosianas. Europos komandiniai vyrų šachmatų čempionatai“. Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 13 d..
  44. „Tigranas Vartanovičius Petrosianas“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2020 m. liepos 19 d..
  45. „Petrosianas - Taimanovas. SSRS, 1955“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 11 d..
  46. „Reševskis - Petrosianas. Ciurikas 1953“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 10 d..
  47. 47,0 47,1 „Senoji indiškoji. Petrosiano sistema“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2020-07-19. Nuoroda tikrinta 2020 m. liepos 19 d..{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
  48. „Naujoji indiškoji ginyba. Petrosiano variantas“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 10 d..
  49. „Naujoji indiškoji ginyba. Petrosiano sistema“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 10 d..
  50. „Tigranas Petrosianas ir naujoji indiškoji ginyba“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 10 d..
  51. „Griunfeldo ginyba: Trijų žirgų variantas, Petrosiano sistema“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 10 d..
  52. „ECO C16: Prancūziška ginyba, Vinaveris, Petrosiano variantas“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 10 d..
  53. „Šahmatų periodinių leidinių sąrašas“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2016-12-20. Nuoroda tikrinta 2020 m. spalio 12 d..{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)