Kryžiaus žygis prieš albigiečius

Kryžiaus žygis prieš albigiečius
Kryžiaus žygiai
Kryžiuočių įvykdytos albigiečių žudynės
Data 1209 m. liepa - 1229 m. balandžio 12 d. Vieta Langedokas, Prancūzija Rezultatas Kryžiuočių ir Inkvizicijos pergalė, katarų tikėjimas išnaikinamas
Priešininkai
Kryžiaus žygis: Kryžiuočių savanoriai Vyskupų inkvizicija Dominikonų ordinas Prancūzijos karalystė	Katarai Tulūzos grafystė Bezjė ir Albi viskontija Aragono karalystė Fua grafystė Anglijos karalystė Karkasono viskontija
Vadai
Simonas Monfortietis † Arno Amalrikas Amoris VI Monfortietis Filipas II Prancūzas Liudvikas VIII Prancūzas	Raimundas Rožė Trankavelis (POW) Raimundas VI Raimundas VII Rožeris Bernaras II iš Fua Peteris II Aragonietis †
Aukos
	Nuo 200 000 iki 1 000 000 katarų išžudyta
Kai kurie istorikai kryžiaus žygį prieš katarus laiko genocidu, įskaitant patį termino „genocidas“ autorių Rafaelį Lemkiną.

Kryžiaus žygis prieš albigiečius arba kryžiaus žygis prieš katarus (pranc. Croisade des albigeois) – popiežiaus Inocento III inicijuota ir 1209–1229 m. vykdyta karinė ir ideologinė kampanija, skirta išnaikinti katarizmą Langedoko regione (dabartinė pietinė Prancūzija). Kryžiaus žygį aktyviausiai rėmė Prancūzijos karūna, greitai jis įgavo politinį aspektą. Dėl to labai sumažėjo praktikuojančių katarų, o Tulūzos grafystė pasidavė Prancūzijos karūnai. Taip pat padarytas neigiamas poveikis Langedoko regioninės kultūros savitumui.

Katarams pradžią davė antimaterialistinis reformistinis bogomilų judėjimas, atsiradęs Balkanuose. Šių judėjimų esmė – grįžti prie krikščioniškos žinios apie tobulumą, skurdą ir evangelizavimą, atmetant fiziškumą. Reformos buvo reakcija į katalikų dvasininkų gyvenimo būdą, kuris dažnai būdavo suprantamas kaip perdėtai prabangus. Jų teologija, daugeliu atžvilgių gnostinė, buvo iš esmės dualistinė. Kai kurios jų praktikos, ypač tikėjimas prigimtiniu fizinio pasaulio blogiu, prieštaravo Kristaus kūniškumo doktrinoms ir katalikų sakramentams. Tai sukėlė kaltinimus erezija ir katalikų vadovybės pyktį. Katarai praminti albigiečiais pagal Albi miestą, kurio apylinkėse XII ir XIII a. gyveno daug katarizmo išpažinėjų.

Tarp 1022 ir 1163 m. katarus pasmerkė aštuoni vietiniai bažnyčių susirinkimai, iš kurių paskutinis, surengtas Tūro mieste, paskelbė, kad visi albigiečiai turi būti įkalinti ir konfiskuotas jų turtas. Trečiasis Laterano susirinkimas 1179 m. pasmerkimą dar kartą pakartojo. Inocento III mėginimai užgniaužti katarizmą nebuvo sėkmingi. Po legato Pjero de Kastelno nužudymo 1208 m., žmogžudyste apkaltinus Tulūzos grafą Raimundą VI, Inocentas III prieš katarus paskelbė kryžiaus žygį. Jis pasiūlė katarų eretikų žemes kiekvienam prancūzų didikui, ginklu prisidėsiančiam prie žygio.

1209–1215 m. kryžiuočių žygiai buvo sėkmingi – jie užėmė katarų žemes ir sistemingai sutriuškino judėjimą. Tačiau 1215–1225 m. katarai surengė sukilimus ir atgavo didelę dalį žemių. Atnaujinus kryžiaus žygį teritorijos dar kartą atkovotos, o 1244 m. katarizmas buvo išstumtas į pogrindį. Šis kryžiaus žygis turėjo įtakos Dominikonų ordino ir Viduramžių inkvizicijos įsteigimui ir institucionalizavimui. Dominikonai skelbė Bažnyčios žinią ir skleidė ją, skelbdami Bažnyčios mokymą miestuose ir kaimuose, kad sustabdytų tariamų erezijų plitimą, o inkvizicija tardė žmones, kurie buvo apkaltinti erezijų platinimu. Dėl šių pastangų visi katarų judėjimo pėdsakai buvo išnaikinti iki XIV a. vid. Kai kurie istorikai kryžiaus žygį prieš katarus laiko genocidu.

Ištakos

Politinis ir kultūrinis kontekstas

Katarų teologija didžiausio pasisekimo sulaukė Langedoke. Šis pavadinimas galiausiai buvo suteiktas visam regionui, vėliau įjungtam į Prancūziją. Kitas regiono pavadinimas – „Oksitanija“. Langedoke politinė kontrolė ir žemės nuosavybė buvo padalinta daugeliui vietos valdovų ir jų paveldėtojų. Prieš kryžiaus žygį šios vietovės buvo gan taikingos, kovos vykdavo retai. Į šiaurę esantys regionai buvo suskirstyti į atskirus politinius dalinius, tačiau visi save pripažino Prancūzijos karalystės dalimi. Nors kalbėjo skirtingomis tarmėmis, juos visus buvo galima priskirti prancūzų kalbai. Tuo tarpu Langedoko regionai savęs prancūzais nelaikė. Jų kalba, oksitanų, buvo artimesnė katalonų kalbai ir su prancūzų kalba nebuvo abipusiai suprantamos. Tulūzos grafystė, dominuojantis politinis vienetas regione, priklausė Anževinų imperijai, valdžiusiai Akvitanijos kunigaikštystę vakaruose. Daugelyje vietovių į pietus ir rytus nuo Tulūzos Aragono karūna ir Katalonijos kunigaikštystė buvo įtakingesnės nei Prancūzijos karalystė ar net šiaurinis Langedokas.

Iki XIII a. pr. miestų galia Langedoke sparčiai augo. Tulūza buvo pagrindinis miestas regione. Iki 1209 m. joje gyveno 30 000–35 000 gyventojų ir dydžiu, turtais ir įtaka lenkė bet kurį kitą miestą Langedoke. Jis taip pat turėjo aukštą politinės autonomijos lygį. Tulūzos grafas gyveno mieste esančioje Narbonė pilyje, tačiau pačiam miestui turėjo mažai galios. Maži miesteliai buvo statomi atsižvelgiant į gynybą, paprastai su storomis gynybinėmis sienomis ir ant aukštų kalnų, dažnai šalia uolų. Todėl savivaldybė buvo vadinama castrum, t. y., „įtvirtinta vieta“. Urbanizuotas Langedokas išsiskyrė iš šiaurės, kur dominavo kaimai, ir leido lengviau maišytis skirtingoms žmonių grupėms, skatino santykinės religinės tolerancijos nuotaikas. Langedoko žydai patyrė nedidelę diskriminaciją, kaip ir religiniai disidentai, atsiradę šiose vietovėse XII a. Nors musulmonai nebuvo priimami taip tolerantiškai, buvo gerbiama islamo literatūra ir mokslai.

Istorikas Džozefas Strajeris yra taip apibendrinęs tuomečius kultūrinius skirtumus tarp šiaurės ir pietų:

Dabartinės Prancūzijos šiaurė ir pietūs dvyliktame amžiuje buvo dvi skirtingos šalys, tokios pat skirtingos kaip šiandien Prancūzija ir Ispanija. Vienos šalies gyventojai nemėgo ir nepasitikėjo kitos šalies gyventojais. Šiauriečiai manė, kad pietiečiai yra nedrausmingi, sugadinti prabangos, šiek tiek švelnūs, per daug besidomintys malonumais, per daug paveikti paniekos vertų žmonių, tokių kaip verslininkai, advokatai ir žydai. Pietiečiai manė, kad šiauriečiai yra šiurkštūs, arogantiški, nemandagūs, nekultūringi ir agresyvūs. Atmosfera buvo tokia, kad tarp abiejų šalių kilus karui, jis tikrai būtų ilgas ir įnirtingas. Dž. Strajeris

Judėjimo plitimas

Langedoko žemėlapis Albigenų kryžiaus žygio išvakarėse

Katarai buvo viena iš viduramžių Europoje plačiai paplitusių dvasinių reformų judėjimų srovių, prasidėjusių apie 653 m., kai Konstantinas-Silvanas atnešė į Armėniją Evangelijų kopiją. Vėlesniais šimtmečiais susibūrė nemažai Katalikų bažnyčios autoritetą atmetančių grupių, susibūrusių aplink charizmatiškus pamokslininkus. Šios grupės savo įsitikinimus ir praktiką grindė savarankiškomis evangelijų interpretacijomis, o ne Bažnyčios dogmomis ir siekė grįžti prie ankstyvosios bažnyčios ir apaštalų tikėjimo. Jie teigė, kad jų mokymas buvo įsišaknijęs Šventajame Rašte ir yra apaštališkosios tradicijos dalis. Tokios sektos kaip paulikioniai Armėnijoje, bogomilai Bulgarijoje ir Balkanuose, arnoldininkai šiaurinėje Italijoje, pjerobiujiečiai pietinėje Prancūzijoje, henrikonai Šveicarijoje ir Prancūzijoje bei valdensai Pjemonto srityje prie Prancūzijos ir Italijos sienos patyrė žiaurius persekiojimus ir represijas. Paulikionius buvo įsakyta sudeginti kaip eretikus, bogomilai buvo išvaryti iš Serbijos, vėliau buvo persekiojami inkvizicijos, prieš juos paskelbtas kryžiaus žygis. O pjerobriujiečių vadą Pjerą iš Briui 1131 m. įtūžusi minia įstūmė į laužą.

Nemažai žymių XII a. pamokslininkų tvirtino, kad užmegzti ryšį su Dievu reikia asmeniškai, nepriklausomai nuo įsigalėjusios dvasininkijos. Henrikas Luzanietis kritikavo kunigystę ir ragino pasauliečius reformuoti Bažnyčią ir buvo subūręs daug sekėjų. Henrikas pamoksluose smerkė dvasininkų korupciją ir hierarchiją. Nėra jokių įrodymų, kad jis pritarė katarų mokymams apie dualizmą. Jis buvo suimtas apie 1146 m. ir apie jo tolesnį likimą nieko nežinoma Arnoldas iš Brešos, arnoldistų lyderis, buvo pakartas 1155 m., o jo kūnas sudegintas ir įmestas į Tibro upę, anot vieno metraštininko, „iš baimės, kad žmonės nesurinktų jo kūno dalių ir nepagerbtų kaip kankinio pelenų“. Valdensai, Petro Valdo pasekėjai, buvo deginami ir žudomi.

Nors katalikams nepritariančios grupės turėjo tam tikrų bendrų bruožų su katarais, pavyzdžiui, antiklerikalizmas ir sakramentų atmetimas, jos, išskyrus paulikionius ir bogomilus, nepritarė katarų dualistinei kosmologijai, konkrečiai neminėjo dualizmo kaip principo. Katarai galėjo kilti tiesiogiai iš bogomilų, nes kai kurie mokslininkai tiki, kad abi grupes kilusios iš nenutrūkstamos manichėjų tradicijos, nors toks požiūris nėra visuotinai priimtas. Po Pirmojo kryžiaus žygio lotynų naujakuriai Konstantinopolyje įkūrė dualistinę bendruomenę. Teoriškai įmanoma, kad ši grupė vakariečiams galėjo pateikti graikiškų bogomilų tekstų vertimus į lotynų kalbą, kurie apėmė consolamentum ritualą, taip padedant pamatus pirmajam organizuotam dualistiniam judėjimui Vakarų Europoje.

Iki XII a. naujai urbanizuotų vietovių miestuose ir miestieliuose pradėjo rastis organizuotos katalikams nepritariančios grupės, tokios kaip valdensai ir katarai. Katarai išaugo ir ėmė atstovauti populiarų masinį judėjimą Vakarų Viduržemio jūros Prancūzijoje, vienoje iš labiausiai urbanizuotų to meto Europos vietovių, , tikėjimas plito ir kitose vietovėse. Viena iš tokių buvo Lombardija, kuri XII a. aštuntajame dešimtmetyje jau turėjo katarų bendruomenę. Kai kurie katarų judėjimą laikė reakcija prieš korumpuotą ir juslinį dvasininkų gyvenimo būdą. Tai taip pat buvo vertinama kaip nepasitenkinimo popiežiaus valdžia apraiška. Katarų judėjimas retkarčiais susimaišydavo su valdensizmu. Tačiau nors valdensai pritarė katarams šiems priešinantis katalikiškajai hierarchijai ir pabrėžiant skurdą bei paprastumą, skirtingai nei katarai, valdensai pritarė didžiajai daliai katalikiško mokymo. Abu judėjimai galiausiai buvo imti smarkiai persekioti, tačiau pagrindinės Bažnyčios jėgos buvo nukreiptos prieš katarizmą, kuris buvo ir radikalesnis, ir gausesnis lyginant šias dvi sektas. 1163 m. Kelne keturi vyrai katarai ir mergina, atvykę į miestą iš Flandrijos, buvo sudeginti po to, kai atsisakė atgailauti. Sudeginimai už ereziją tuo metu buvo labai nedažni ir buvo labiau paplitę tarp pasaulietinės valdžios (bajorų) bei politiškai motyvuoti, tokiems aktams prieštaravo vadovaujantys katalikų dvasininkai. Tačiau po šio įvykiai religinių oponentų deginimai padažnėjo. Buvo palaikomas ryšys tarp senesnių dualistinių bendruomenių Bizantijos imperijoje rytuose ir naujųjų Vakarų Europoje. Pirmųjų pasiuntiniai stiprino pastarųjų dualistinius įsitikinimus.

Šiame XV a. tapytame Pedro Berugetės paveiksle vaizduojama šv. Dominyko ir albigiečių istorija, kurioje kiekvieno tekstai buvo įmesti į ugnį, tačiau tik šv. Dominyko tekstai pasirodę stebuklingai atsparūs liepsnoms.

Katarizmas toliau plito, bet didžiausio pasisekimo sulaukė Langedoke. Tuo tarpu Anglijoje judėjimas neįsitvirtino, o Prancūzijos ir Vokietijos karalystėse bendruomenės paprastai gyvuodavo neilgai. Būtent Langedoke judėjimas išliko ilgiausiai. Katarai buvo žinomi kaip albigiečiai dėl jų ryšio su Albi miestu ir dėl to, kad 1176 m. Bažnyčios taryba, paskelbusi katarų doktriną erezija, posėdžiavo netoli Albio. Pasmerkimas buvo pakartotas per 1179 m. Trečiąjį Laterano susirinkimą.

Yra keletas priežasčių, dėl ko katarų judėjimas sulaukė daugiau populariumo Langedoke, palyginti su kitomis vietovėmis. Dažniausias paaiškinimas – įsigalėjusi korupcija ir prasta dvasininkų kokybė, kuri, anot pasakojimų, pasireiškė per meilę pinigams ir seksualinius nuotykius. Daugelis Langedoko kunigų, ypač kaimo parapijose, dažnai buvo menkai išsilavinę ir praktiškai neraštingi, paskirti į savo postus pasauliečių. Kita vertus, tai veikiausiai nebuvo pagrindinė priežastis, nes panašių istorijų užfiksuota ir kitose Europos vietose, kur panašių judėjimų neatsirado. Tačiau yra įrodymų, kad Langedoko vyskupų korupcijos mastas buvo didesnis nei kitose Europos vietovėse. Popiežius Inocentas III buvo parašęs laišką, kuriame apkaltino Narbonos arkivyskupą, kad šis per 10 vyskupo pareigų metų niekada nesilankė savo vyskupijoje ir kad reikalavo iš kažko piniginio užmokesčio mainais į jo konsekravimą vyskupu. Galiausiai Inocentas nušalino nuo pareigų keturis Langedoko vyskupus – Narbonos arkivyskupą ir Tulūzos, Bezjė ir Vivjė vyskupus. Prasta vyskupų kokybė Langedoke susidarė dėl politinės centralizacijos stokos regione ir popiežiaus, teikiančio didesnę reikšmę paskyrimams politiškai jautresniuose regionuose. Chaotiška padėtis vyskupystėje prisidėjo prie to, kad Bažnyčia nesugebėjo užgniaužti eretiniais laikytų judėjimų. Tarp liaudies katarų buvo mažuma, tačiau jie pelnė daugelio vietinių katalikų prielankumą. Tuos, kurie tapdavo katarais, dažnai priimdavo jų šeimos. Keletas katarų buvo išrinkti Tulūzos miesto valdančiosios tarybos nariais. Langedoko regionas mažiau dalyvavo karinėse religinėse kampanijose, lyginant su kitomis Europos vietomis. Pirmasis kryžiaus žygis sukėlė tam tikrą paramą rajone, nes Tulūzos grafas Raimundas IV buvo vienas pagrindinių jo vadų. Nepaisant to, kryžiaus žygių populiarumas Langedoke tiek ilgai netvėrė kaip Prancūzijoje. Strajeris spėja, kad regione vyravo bendra laisvumo atmosfera, kuri leido augti nekonformistiniams religiniams judėjimams nesusiduriant su rimtais iššūkiais.

Preliudija kryžiaus žygiui

1198 m. pradėdamas eiti popiežiaus pareigas, popiežius Inocentas III nusprendė susidoroti su katarais ir išsiuntė vienuolių delegaciją į Langedoko provinciją padėčiai ištirti. Buvo manoma, kad Langedoko katarai nerodė tinkamos pagarbos Prancūzijos karaliaus ar vietinės Katalikų bažnyčios valdžiai, o jų lyderius saugojo įtakingi didikai, akivaizdžiai suinteresuoti nepriklausomybe nuo karaliaus. Bent jau iš dalies dėl šios priežasties daugelis galingų bajorų priėmė katarizmą, nors mažai stengėsi laikytis jo skelbiamų griežtų gyvenimo būdo apribojimų. Iš nevilties Inocentas kreipėsi į Pilypą II iš Prancūzijos, ragindamas jį arba priversti Tulūzos grafą Raimundą VI susidoroti su erezija, arba nušalinti jį karinėmis priemonėmis. Iki 1204 m. jis pasiūlė suteikti einantiems į karinę kampaniją prieš katarus tokius pat atlaidus, kurie buvo suteikti kryžiuočiams, keliaujantiems į Šventąją Žemę (ketvirtasis kryžiaus žygis, tuo metu savo vėlyvoje stadijoje, nerodė jokių ženklų teigiama kryptimi). Tačiau Pilypas buvo įsivėlęs į konfliktą su Anglijos karaliumi Jonu ir nenorėjo įsitraukti į atskirą konfliktą Langedoke. Todėl planą teko įšaldyti.

Vienas galingiausių didikų Raimundas VI atvirai nepriėmė katarų tikėjimo, tačiau jam pritarė ir buvo priešiškai nusiteikęs Prancūzijos karaliaus atžvilgiu. Jis delegacijai padėti atsisakė. Už tai 1207 m. gegužę jį ekskomunikavo, o jo žemėms buvo įvestas interdiktas. Inocentas bandė susitvarkyti su situacija diplomatiniu keliu, atsiųsdamas daugybę pamokslininkų, tarp kurių daug cistersiečių ordino vienuolių, katarams atversti. Jiems vadovavo vyresnysis popiežiaus legatas Pjeras de Kastelno. Nors pamokslininkai sugebėjo dalį žmonių atversti į katalikų tikėjimą, tačiau didesnioji dalis jo atsižadėjo. Pats Pjeras buvo labai nemėgiamas ir kartą turėjo bėgti iš regiono, bijodamas dėl savo gyvybės. 1208 m. sausio 13 d. Raimundas susitiko su Pjeru, tikėdamasis gauti nuodėmių išrišimą, tačiau jų pokalbis buvo nekonstruktyvus. Galop Raimundas jį išvarė ir prigrasino. Kitą rytą Pjerą nužudė vienas iš Raimundo riterių. Inocentas III apkaltino Raimundą davus įsakymą jam įvykdyti egzekuciją. Viljamas iš Tudelos dėl žmogžudystės kaltino „piktavalį ginklanešį, besitikėjusį laimėti grafo prielankumą“.

Popiežius Inocentas Raimundą anatemizavo ir atleido visus jo pavaldinius nuo priesaikos jam paklusti. Tačiau netrukus Raimundas pabandė susitaikyti su Bažnyčia, siųsdamas legatus į Romą. Jie apsikeitė dovanomis, susitaikė ir ekskomunika buvo panaikinta. 1209 m. Avinjono susirinkime Raimundas vėl buvo ekskomunikuotas dėl bažnytinio susitaikymo sąlygų neatlikimo. Po to Inocentas III paragino surengti kryžiaus žygį prieš albigiečius, motyvuodamas tuo, kad Europa be erezijos galėtų geriau apginti savo sienas nuo besiveržiančių musulmonų. Kryžiaus žygio laikotarpis sutapo su penktuoju ir šeštuoju kryžiaus žygiais Šventojoje Žemėje.

Karinės kampanijos

Pradinė sėkmė 1209–1215 m.

1209 m. vid. žygiui į pietus buvo surinkta apie 10 000 kryžiuočių Lione. Daugelis kryžiuočių išbuvo ne ilgiau kaip 40 dienų, kol buvo pakeisti. Daugelis atvyko iš Šiaurės Prancūzijos, o kai kurie buvo savanoriai iš Anglijos. Taip pat buvo savanorių iš Austrijos. Buvo neaišku, kas vadovaus kryžiaus žygiui. 1209 m. pradžioje Pilypas II sužinojo apie antiprancūzišką sąjungą tarp karaliaus Jono ir Šventosios Romos imperatoriaus Otono IV, kurie abu buvo skirtingų Langedoko dalių valdovai. Tai paskatino jį pasitraukti iš kryžiaus žygio. Jis atsisakė asmeniškai dalyvauti kampanijoje, bet pažadėjo išsiųsti karių kontingentą, užtikrindamas, kad turės įtakos bet kokiems politiniams susitarimams, kurie kils konflikto metu. Kampanijai vadovavo popiežiaus legatas Arno Amalrikas, cistersiečių vienuolyno Sito abatijos abatas.

Kryžiuočiams susirinkus, Raimundas mėgino susitarti su savo sūnėnu ir vasalu Raimundu Rožeriu Trankaveliu, viskontu Bezjė ir Karkasone, dėl vieningos gynybos, bet Raimundas Rožeris atsakė neigiamai. Raimundas nusprendė prisitaikyti prie kryžiuočių. Jam aršiai priešinosi Amalrikas, tačiau Raimundo prašymu Inocentas paskyrė naują legatą Milo, kuriam slapta įsakė paklusti Amalrikui. 1209 m. birželio 18 d. Raimundas paskelbė, kad atgailauja. Jis buvo nuplaktas Milo ir paskelbtas atkūręs visišką komuniją su Bažnyčia. Kitą dieną jis paėmė kryžių, patvirtindamas savo ištikimybę kryžiaus žygiui ir pažadėdamas prie jo prisidėti. Raimundui atkūrus vienybę su Bažnyčia, jos žemių užpulti nebebuvo galima. Todėl kryžiuočiai atkreipė dėmesį į Raimundui Rožeriui priklausančias žemes Albyje ir Karkasone, apgyvendintas katarų. Birželio 24 d. jie išžygiavo iš Liono, o liepos 20 d. atvyko į katalikišką Monpeljė miestą. Raimundas Rožeris formaliai nebuvo kataras, bet toleravo sektos egzistavimą. Jo valdose buvo daug katarų ir jo paties sesuo tapo viena iš perfekčių. Nepaisant to, Raimundas Rožeris bandė derėtis su kryžiuočiais. Jis pasiskelbė ištikimu Bažnyčios nariu ir atsisakė atsakomybės už erezijos plitimą jo žemėse motyvuodamas savo jaunu amžiumi. Jam tuo metu buvo 24-eri. Kryžiuočiai atmetė jo prašymą dėl taikos. Pirmiausia jie žygiavo į Bezjė, miestą su didžiule katarų bendruomene. Raimundas Rožeris iš pradžių žadėjo miestą ginti, tačiau išgirdęs apie kryžiuočių armijos artėjimą, minties atsisakė ir nuskubėjo atgal į Karkasoną parengti miesto gynybos. Maždaug tuo pačiu metu kita kryžiuočių armija, kuriai vadovavo Bordo arkivyskupas, užėmė Kaseneilį ir ant laužo sudegino kelias erezija apkaltintas aukas.

Žudynės Bezjė mieste

Kryžiuočiai užėmė mažą Serviano kaimą ir patraukė į Bezjė, kur atvyko 1209 m. liepos 21 d. Vadovaujant Amalrikui, jie pradėjo miesto apgultį, ragindami katalikus išeiti ir reikalaudami, kad katarai pasiduotų. Nė viena grupė nepadarė, kaip liepta. Miestas krito kitą dieną. Visi gyventojai buvo išžudyti, o miestas sudegintas iki pamatų. Pasakojama, kad Amalrikas, paklaustas, kaip atskirti katarus nuo katalikų, atsakė: „Nužudyk juos visus! Dievas atsirinks savuosius“. Strajeris abejoja, ar Amalrikas iš tikrųjų tai galėjo pasakyti, bet teigia, kad pareiškimas atspindi kryžiuočių taktiką nužudyti beveik kiekvieną vyrą, moterį ir vaiką mieste.

Amalrikas ir Milo laiške popiežiui tvirtino, kad kryžiuočiai „paleido ant kardo beveik 20 000 žmonių“. Strajerio teigimu, tokie skaičiavimai yra padidinti, tačiau pažymėjo, kad savo laiške „legatas nesigailėjo dėl žudynių, nejautė užuojautos net katedros dvasininkams, kurie buvo nužudyti priešais savo pačių altorių“. Žinia apie nelaimę greitai pasklido, o vėliau daugelis gyvenviečių, kurių ryškus pavyzdys buvo Narbonas, pasidavė be kovos. Kiti buvo evakuoti. Žygiuodami link Karkasono kryžiuočiai pasipriešinimo nesulaukė.

Karkasono žlugimas

Karkasono miestas su matoma Odės upe.

Katarai išvaromi iš Karkasono 1209 m.

Po žudynių Bezjė mieste kitas pagrindinis taikinys buvo Karkasonas, miestas, garsėjęs daugybe katarų tikinčiųjų. Karkasonas turėjo gerus įtvirtinimus, bet pažeidžiamas, nes buvo perpildytas pabėgėlių. Kryžiuočiai 45 mylių atstumą, skiriantį Bezjė ir Karkasoną, įveikė per šešias dienas ir atvyko į miestą 1209 m. rugpjūčio 1 d. Apgultis truko neilgai. Iki rugpjūčio 7 dienos jie nutraukė miestui vandens tiekimą. Raimundas Rožeris siekė derybų, bet buvo paimtas į nelaisvę paliaubų metu, o Karkasonas pasidavė rugpjūčio 15 d. Žmonės išžudyti nebuvo, bet buvo priversti bėgti iš miesto. Pasak Pjero iš Vodesernė, vienuolio ir daugelio įvykių liudininko per kryžiaus žygį, gyventojai paliko miestą nuogi, o pasak amžininko Gilomo de Puilauranso – apsirengę. Raimundas Rožeris mirė praėjus keliems mėnesiams. Nors tariamai jo mirtį sukėlė dizenterija, yra įtarimų, kad jis buvo nužudytas.

Simonas de Monfortas, žymus prancūzų didikas, tuomet buvo paskirtas kryžiuočių armijos vadu ir jam buvo suteikta Karkasono, Albio ir Bezjė teritorijų kontrolė. Po Karkasono žlugimo kiti miestai pasidavė be kovos. Albi, Kastlnodaris, Kastras, Fanžo, Limu, Lomberas ir Monrealis – visi krito tų pačių metų rudenį.

Lastūras ir Kabarė pilis

Kitas mūšis buvo sutelktas aplink Lastūrą ir šalia esančią Kabarė pilį. 1209 m. gruodį Pjeras Rožeris de Kabarė puolimą atrėmė. Kovos iš esmės nutrūko žiemą. Dėl atšiaurių oro sąlygų ir nedidelio karių skaičiaus Simonas nutraukė didelius puolimus ir susitelkė į jau iškovotos teritorijos gynybą. Tačiau galiausiai atvyko kryžiuočių pastiprinimas. 1210 m. kovą po trumpos apgulties buvo užimtas Bramas. Birželio mėnesį buvo apgultas gerai įtvirtintas Minervės miestas. Miestas neturėjo didelės strateginės reikšmės. Simono apsisprendimą pulti tikriausiai įtakojo gausus ten susirinkusių katarų perfektų skaičius. Negalėdamas užimti miesto dėl geografinių priežasčių Simonas pradėjo smarkų miesto bombardavimą, birželio pabaigoje sugriovė pagrindinį šulinį ir liepos 22 d. miestas, stokojantis vandens, pasidavė. Simonas norėjo su gyventojais elgtis atlaidžiai, bet Arno Amalrikas spaudė jį nubausti katarus. Kryžiuočiai leido miestą gynusiems kareiviams ir jame esantiems katalikams kartu su ne perfektais katarais palikti miestą nesuimtiems. Katarų perfektams buvo suteikta galimybė atsiversti į katalikybę. Simonas ir daugelis jo kareivių labai stengėsi atversti katarų perfektus, tačiau pastangos beveik nedavė vaisių. Galiausiai savo tikėjimo išsižadėjo tik trys moterys. Likę 140 atsisakiusiųjų išsižadėti savo tikėjimo buvo sudeginti ant laužo. Kai kurie į liepsnas žengė nelaukdami budelių verdikto.

Rugpjūčio mėn. kryžiaus žygis persikėlė į Termzo tvirtovę. Nepaisant Pjero Rožerio de Kabarė antpuolių, apgultis buvo tvirta. Termzo gyventojai kentėjo nuo vandens stygiaus ir Ramonas (Raimundas) de Termzas sutiko su laikinomis paliaubomis. Tačiau prasidėjus stipriai liūčiai Raimundas pasiduoti atsisakė. Galiausiai gynėjams nepavyko nutraukti apgulties, o lapkričio 22 d. katarams pavyko apleisti miestą ir pabėgti.

Iki to laiko, kai 1211 m. buvo atnaujintos karinės kampanijos, Arno Amori ir Simono de Monforto veiksmai atstūmė kelis svarbius žemvaldžius, įskaitant Raimundą iš Tulūzos, kuris vėl buvo ekskomunikuotas. Kovo mėnesį kryžiuočiai grįžo į Lastūrą ir Pjeras Rožeris de Kabarė netrukus sutiko pasiduoti. 1211 m. balandžio mėn. Simonas de Monfortas apgulė Lavorą. Tęsiant apgultį į Lavorą buvo išsiųsti nauji kariai iš visos Europos. Pakeliui, einant per Ovezinės kryžkelę, Mongės kaime, juos užpuolė iš Tulūzos išsiųstos kariuomenės, kuriai vadovavo Fua grafas Raimundas Rožeris ir jo sūnus Rožeris Bernaras. Daug piliečių, katalikų ir katarų, įskaitant vietos valstiečius, prisijungė prie jų mūšyje. Mūšyje kryžiuočiai buvo sutriuškinti – žuvo visi šeši tūkstančiai, išskyrus vieną.

Tačiau gegužę buvo atgauta Emeri de Monrealio pilies kontrolė. Jis ir jo vyresnieji riteriai buvo pakarti, o keli šimtai katarų – sudeginti. Kasė birželio pradžioje krito be didesnio pasipriešinimo. Po to Simonas nužygiavo link Monferando, kur Raimondas iš Tulūzos buvo pavedęs savo broliui Baldvinui perimti vadovavimą. Po trumpos apgulties Baldvinas pasirašė susitarimą apleisti įtvirtinimą mainais už priesaiką išeiti laisvam ir daugiau nebekariauti prieš kryžiuočius. Baldvinas trumpam grįžo pas Raimundą, bet vėliau perėjo pas kryžiuočius ir nuo to tada liko jiems ištikimas. Užėmę Monferandą kryžiuočiai patraukė Tulūzos kryptimi. Miestas buvo apgultas, bet vieną kartą užpuolikams pritrūko atsargų bei vyrų ir Simonas de Monfortas pasitraukė prieš mėnesio pabaigą. Įsidrąsinęs Raimundas iš Tūlūzos vadovavo pajėgoms, kurios rugsėjį atakavo Monfortą iš Katelnodario. Atvyko kryžiuočių pastiprinimas ir per plauką atrėmė oksitaniečių pajėgų, vadovaujamų Raimundo Rožerio, kontrataką. Monfortas ištrūko iš apgulties, o Raimundas buvo priverstas pasitraukti. Visą pirmąją 1212 m. pusę Simonas stengėsi apsupti Tulūzą. Jam pasisekė suderinant greitą kariuomenės judėjimą su politika, paremta privertimu miestus pasiduoti mainais į tai, kad jie nebus nusiaubti. Tulūzos apsupimas apribojo Raimundo komunikaciją su sąjungininkais Akvitanijoje ir Pirėnų kalnuose. Jis susidūrė su pajamų stygiumi ir vis mažiau lojaliais vasalais.

Tulūza

Norėdami atremti kryžiuočius, katarai kreipėsi pagalbos į Aragono karalių Petrą II. Petrą II Aragono karaliumi karūnavo Inocentas III 1204 m. Jis kovojo su maurais Ispanijoje ir dalyvavo Las Navas de Tolosos mūšyje, o jo sesuo Eleonora buvo ištekėjusi už Raimundo VI ir užsitikrinusi aljansą. Petras sugebėjo panaudoti savo pergalių pietuose prieš maurus prestižą ir į Romą išsiųstą delegaciją, kad įtikintų Inocentą III liepti sustabdyti kryžiaus žygį. Inocentas pasitikėjo Petru ir tikėjosi užbaigti kryžiaus žygį prieš albigiečius tam, kad pradėtų naują kryžiaus žygį Artimuosiuose Rytuose ir išlaikytų spaudimą maurams. Kadangi katarai patyrė daug pralaimėjimų, o vyskupai, jo manymu, buvo pernelyg atlaidūs erezijai, buvo nušalinti, jis pamanė, kad atėjo laikas Langedoke įvesti taiką. 1213 m. sausio 15 d. Inocentas parašė Arno Amori, popiežiaus legatui ir naujai paskirtam Narbonos vyskupui, taip pat Monfortui. Jis išreiškė nepritarimą Simonui už tariamus išpuolius prieš krikščionis ir įsakė atsitraukti iš žemių, kurias šis buvo užgrobęs. Be to, Inocentas panaikino daugumą kryžiuočių atlaidų ir pareikalavo, kad Simonas ir jo legatai surengtų tarybą, klausytų Petro ir praneštų jam apie jų nuotaikas. Petras kreipėsi į dvasininkus Lavoro taryboje, kad būtų atkurtos Raimundo žemės, teigdamas, kad yra pasirengęs atgailauti. Jei tai būtų nepriimtina, žemes galėjo saugoti jo sūnus, kol jis eis į kryžiaus žygį. Taryba atmetė jo rekomendacijas, atsisakydama atleisti Raimundą ir teigdama, kad žemės, kurios anot Petro turėtų būti grąžintos, vis dar yra paveiktos erezijos.

Petras atmetė tarybos nuosprendį. Susirūpinęs tuo, kad Simonas pernelyg sustiprėjo, jis nusprendė padėti Tulūzai. Aragono karūna, vadovaujama Petro II, susijungė su Tulūzos grafyste ir įvairiais kitais politiniais subjektais, kad pasipriešintų Simonui. Šie veiksmai privertė sunerimti Inocentą, kuris, išgirdęs Simono argumentus, pasmerkė Petrą ir įsakė atnaujinti kryžiaus žygį. Gegužės 21 d. popiežius išsiuntė Petrui laišką, kuriame griežtai smerkė jį už tariamą melagingos informacijos pateikimą ir įspėjo nesipriešinti kryžiuočiams, priešingu atveju grasindamas ekskomunika. Kryžiaus žygis pradinio pagreičio neįgavo. 1213 m. balandžio mėn. Inocentas išleido popiežiaus bulę Quia maior, kurioje buvo raginama surengti penktąjį kryžiaus žygį. Atlaidai buvo žadami tik tiems kryžiuočiams, dalyvavusiems Albigensijos kryžiaus žygyje, kurie kilę iš Langedoko.

Rugsėjo 12 d. Petro koalicijos pajėgos susirėmė su Simono kariuomene Miurė mūšyje. Kryžiuočių buvo gerokai mažiau. Abi kariuomenės buvo išdėstytos trimis eilėmis. Pirmoji kryžiuočių eilė buvo sumušta, bet Simonas sugebėjo aplenkti koalicijos kavaleriją. Mūšyje buvo nužudytas Petras II. Koalicijos pajėgos, išgirdusios apie jo mirtį, pakriko ir pabėgo. Tai leido Simono kariuomenei užimti šiaurinę Tulūzos dalį.

Taip buvo suduotas rimtas smūgis pasipriešinimui, o 1214 m. padėtis katarams ir jų rėmėjams pablogėjo. Kryžiuočiams tęsiant savo žygį, Raimundas ir jo sūnus Raimundas VII iš Tulūzos buvo priversti bėgti į Angliją. Anglijos karalius Jonas kryžiaus žygį vertino įtariai dėl Simono ištikimybės Prancūzijos karūnai. Jis aplankė Langedoką ir, nors paprastai tiesioginės konfrontacijos tarp anglų kariuomenės ir kryžiuočių būdavo išvengiama, karaliaus Jono karių kontingentas padėjo apginti Marmandą nuo kryžiuočių 1214 m. Tačiau tais pačiais metais Filipas iškovojo didelę pergalę prieš anglų ir vokiečių aljansą Buvino mūšyje, taip padėdamas sustiprinti kryžiaus žygio prieš katarus sėkmę. Lapkričio mėnesį Simonas de Monfortas įžengė į Perigordą ir nesunkiai užėmė Domės ir Monforto pilis. Jis taip pat užėmė Kastlnodą ir sunaikino Beinako įtvirtinimus. 1215 m. Kastlnodą atsiėmė Monfortas ir kryžiuočiai įžengė į Tulūzą. Miestas turėjo sumokėti 30 000 markių žalos atlyginimą. Tulūza buvo padovanota Monfortui. Ketvirtoji Laterano taryba 1215 m. sustiprino kryžiuočių kontrolę šioje srityje, oficialiai paskelbdama Simoną Tulūzos grafu. Jame buvo paskelbta, kad visos žemės, kurias anksčiau užkariavo Raimundas VI per kryžiaus žygį, bus perduotos Simono IV de Monforto kontrolei, o žemes, kurios dar nebuvo užkariautos, Bažnyčia saugos tol, kol Raimundas VII sulauks pakankamo amžiaus, kad galėtų jas valdyti. Taryba taip pat dar kartą paragino surengti naują kryžiaus žygį į Artimuosius Rytus, o tai gerokai sumažino potencialių kryžiaus kovos prieš katarus kovotojų skaičių. Dėl tos priežasties Simonas vis labiau turėjo kliautis samdiniais.

Sukilimai ir reikšmingi pokyčiai nuo 1216 iki 1225 m.

Raimundas VI kartu su Raimundu VII grįžo į žemes 1216 m. balandžio mėn. ir netrukus iš valdžia nepatenkintų miestų pritraukė daug pajėgų. Bokerė buvo apgulta gegužę. Po trijų mėnesių gyventojams pritrūko atsargų, ir jie susitarė su Raimundu atiduoti pilį mainais į leidimą išvykti su ginklais. Monforto pastangos miestą gelbėti buvo nesėkmingos. Inocentas III staiga mirė 1216 m. liepos mėn., tai kryžiaus žygiui įnešė laikinos sumaišties. Kryžiaus žygio vykdymas perduotas atsargesniam Pilypui II iš Prancūzijos, vengusiam aktyviai vykdyti kampaniją. Tuo metu jis vis dar buvo smarkiai įsitraukęs į konfliktą su Anglijos karaliumi Jonu.

Tuo metu Monfortas turėjo numalšinti sukilimą Tulūzoje, kol paskui patraukė į vakarus, kad užimtų Bigorą, tačiau 1216 m. gruodžio mėn. Lurde jo pajėgos buvo atremtos. 1217 m. rugsėjo 12 d. Raimundas be kovos atkovojo Tulūzą, kol Monfortas buvo užsiėmęs Fua regione. Monfortas skubėjo atgal, bet jo jėgų neužteko miestui atkovoti ir kampaniją teko stabdyti. Atsiliepdamas į naujo popiežiaus Honorijaus III raginimą atnaujinti kryžiaus žygį, Monfortas 1218 m. pavasarį apgultį atnaujino. Birželio 25 d. arba 29 d., Monfortas žuvo nuo smūgio akmeniu, paleistu iš akmensvaidžio apgultam miestui ginantis. Tulūza atsilaikė, o kryžiuočiai buvo išvaryti. Liaudies pasakojimuose sakoma, kad miesto artileriją valdė Tulūzos moterys ir merginos. Rugpjūčio mėn., reaguodamas į pastarojo meto kryžiaus žygio nesėkmes, Honorijus III atstatė visiškus atlaidus kovojantiems kryžiaus žygyje su katarais.

Kryžiaus žygis tęsėsi su nauja jėga. Pilypas atsisakė vadovauti asmeniškai, bet sutiko paskirti savo sūnų, taip pat aktyviai kariauti nenorintį princą Liudviką, vadovauti kampanijai. 1219 m. gegužę jo kariuomenė žygiavo į pietus. Birželio mėnesį kariuomenė, vadovaujama žuvusio Simono sūnaus Amori iš Monforto, prie kurios prisijungė Liudvikas, apgulė Marmandą. Miesto gynyba žlugo 1219 m. birželį. Visi jo gyventojai, išskyrus karo vadą ir jo riterius, buvo išžudyti. Užėmęs Marmandą, Liudvikas bandė susigrąžinti Tulūzą. Po šešių savaičių apgulties kariuomenė atsimetė nuo kampanijos vykdymo ir išvyko namo. Honorijus III pavadino pastangas „apgailėtinu atsitraukimu“. Be Liudviko kariuomenės pagalbos Amori negalėjo išlaikyti savo užgrobtų žemių, kai tuo tarpu katarai galėjo atkovoti didelę savo žemių dalį. Raimundo VII vadovaujamos kariuomenės pajėgos atkovojo Kastlnodari. Amori vėl apgulė miestą nuo 1220 m. liepos iki 1221 m. kovo, tačiau šis atlaikė aštuonis mėnesius trukusį puolimą. 1221 m. Raimundo ir jo sūnaus sėkmė tęsėsi: pavyko susigrąžinti Monrealį ir Fanžo, o daugelis katalikų buvo priversti bėgti. Iki 1222 m. Raimundas VII susigrąžino visas prarastas žemes. Tais pačiais metais mirė Raimundas VI, jį pakeitė Raimundas VII. 1223 m. liepos 14 d. mirė Pilypas II, o karaliumi jį pakeitė Liudvikas VIII. 1224 m. Amori de Monfortas atsitraukė iš Karkasono. Raimundas VII grįžo iš tremties šios teritorijos susigrąžinti. Tais pačiais metais Amori perleido savo likusias žemes Liudvikui VIII.

Prancūzijos karaliaus intervencija

1225 m. lapkritį Buržo taryba susirinko spręsti katarų erezijų klausimo. Taryboje Raimundas VII, kaip ir jo tėvas, buvo ekskomunikuotas. Taryba subūrė tūkstantį bažnytininkų, kad leistų apmokestinti jų metines pajamas, „albigiečių dešimtinę“, kryžiaus žygiui paremti, nors nuolatinės reformos, skirtos pastoviai finansuoti popiežystę, žlugo.

Liudvikas VIII vadovavo naujajam kryžiaus žygiui. Jis paėmė kryžių 1226 m. sausio mėn. Jo kariuomenė susirinko prie Buržo gegužę. Nors tikslus karių skaičius nežinomas, neabejotinai buvo suburtos didžiausios pajėgos, kada nors pasiųstos prieš katarus. Liudvikas su kariuomene išvyko birželį. Kryžiuočiai vėl užėmė Bezjė, Karkasoną, Boserą ir Marselį, šį kartą be pasipriešinimo. Tačiau Avinjonas, oficialiai valdomas Vokietijos imperatoriaus, priešinosi ir atsisakė atverti savo vartus prancūzų kariuomenei. Nenorėdamas šturmuoti gerai sutvirtintų miesto sienų, Liudvikas įsikūrė netoliese. Puolimas iš priekio rugpjūtį buvo ryžtingai atremtas. Galiausiai, rugsėjo pradžioje miestelis pasidavė, sutikdamas sumokėti 6000 markių ir sugriauti savo sienas. Miestas buvo užimtas rugsėjo 9 d., jame išvengta žudynių ar plėšimų. Lapkritį mirė Liudvikas VIII ir jį pakeitė vaikas karalius Liudvikas IX. Tačiau Kastilijos karalienė-regentė Blanša leido tęsti kryžiaus žygį vadovaujant Umbertui V de Božio. Labesedas krito 1227 m., o Varejė – 1228 m. Tuo metu kryžiuočiai dar kartą apgulė Tulūzą. Tai darydami jie sistemingai griovė aplinkinį kraštovaizdį: naikino vynuogynus, degino laukus ir fermas, skerdė gyvulius. Galiausiai miestas buvo užimtas. Raimundas neturėjo pakankamų pajėgų įsikišti.

Galiausiai karalienė Blanša pasiūlė Raimundui VII sudaryti sutartį, pripažįstančią jį Tulūzos valdovu mainais už jo kovą su katarais, grąžinant visą bažnyčios turtą, perleidžiant jo pilis ir sunaikinant Tulūzos gynybą. Be to, Raimundas turėjo ištekinti savo dukterį Joaną su Liudviko broliu Alfonsu iš Puatjė, o pora ir jų įpėdiniai po Raimundo mirties gautų Tulūzą, o palikimas atiteko karaliui. Raimundas sutiko ir 1229 m. balandžio 12 d. Mo pasirašė Paryžiaus sutartį.

Istorikas Danielis Paueras pažymi, kad dėl to, jog Petro Serniečio veikalas Historia Albigensis, kuriuo daugelis kryžiaus žygio istorikų išsamiai remiasi, buvo išleista tik 1218 m., jame trūksta pirminės šaltinių medžiagos apie įvykius po tų metų. Todėl yra sunkiau atskirti įvairių įvykių pobūdį vėlesniu laikotarpiu.

Inkvizicija

1234 m. , kariniam kampanijos prieš katarus etapui iš esmės pasibaigus, popiežius Grigalius IX įsteigė inkviziciją aktyviai kovai su eretiškais judėjimais, įskaitant katarus. Inkvizicija veikė pietuose Tulūzoje, Albyje, Karkasone ir kituose miestuose XIII–XIV a. Jai pavyko galutinai sunaikinti katarizmą, o rėmėjus nustumti į pogrindį. Bausmės katarams buvo labai įvairios. Dažniausiai jie buvo priversti nešioti geltonus kryžius ant drabužių kaip išorinės atgailos ženklą. Kiti vykdė privalomas piligrimines keliones, kuriose dažnai turėdavo kovoti su musulmonais. Apsilankymas vietinėje bažnyčioje apsinuoginusiam kartą per mėnesį, kad būtų nuplaktas, taip pat buvo įprasta bausmė, įskaitant grįžusius piligrimus. Nenorintys atgailauti arba į katarizmą grįžusieji būdavo kalinami, iš jų konfiskuojamas turtas. Kategoriškai atsisakiusieji atgailos būdavo sudeginami gyvi. Didžioji dauguma kaltinamųjų išvengė mirties ir atsipirko švelnesnėmis bausmėmis.

Geltonas kryžius, kurį turėjo dėvėti atgailaujantys buvusieji katarai.

Dominikonų ordino broliai, pavadinti savo įkūrėjo šventojo Dominyko vardu, keliaudavo į miestus ir kaimus, skelbdami Bažnyčios mokymą ir agituodami prieš ereziją. Kai kuriais atvejais jie dalyvavo katarų persekiojime.

1242–1243 m. Raimundas VII, sudaręs aljansą su Anglijos karaliumi Henriku III, pradėjo nesėkmingą maištą prieš Prancūziją. 1242 m. gegužės mėn. Avinjone-Loragė buvo nužudyti du inkvizitoriai. Nuo 1243 m. gegužės iki 1244 m. kovo katarų tvirtovę Monsegiure apgulė Karkasono senešalo ir Narbonos arkivyskupo Pjero Amielio kariuomenė. 1244 m. kovo 16 d., keršijant už ankstesnį inkvizitorių nužudymą buvo įvykdytos didžiulės žudynės, per kurias pilies papėdėje prie prat dels cremats („sudegusiųjų laukas“) didžiuliame lauže buvo sudeginti daugiau nei 200 katarų perfektų. Tarp nužudytų – Bertranas Marti, ilgametis Tulūzos katarų vyskupas. Tačiau ir po to katarizmas visiškai neišnyko, likę jo šalininkai jį praktikavo paslapčia. Inkvizicija toliau ieškojo ir bandė bausti katarizmo išpažinėjus. Nors prie katarų prisijungė tik nedidelis skaičius iškilių vyrų, grupelė paprasto luomo pasekėjų išliko ir kurį laiką sėkmingai slapstėsi. Inkvizitoriai kartais katarams surasti naudodavo kankinimus, bet vis tiek sugebėjo sugauti tik palyginti nedidelį jų skaičių.

Raimundas mirė 1249 m., o po Alfonso mirties 1271 m. Tulūzos grafystė buvo prijungta prie Prancūzijos karalystės. Inkviziciją ėmė finansuoti Prancūzijos karūna. Paskutiniame XIII a. dešimtmetyje karalius Pilypas IV, konfliktavęs su popiežiumi Bonifacu VIII, apribojo finansavimą ir griežtai suvaržė Inkvizicijos veiklą. Tačiau 1303 m. apsilankęs Pietų Prancūzijoje, jis sunerimo dėl regiono, ypač Karkasono, gyventojų antimonarchinių nuotaikų ir nusprendė panaikinti inkvizicijai taikomus apribojimus.

Popiežius Klemensas V Inkviziciją reformavo ir padarė efektyvesne. Dominikonas Bernaras Gi, Tulūzos inkvizitorius 1308–1323 m., parašė vadovą, kuriame aptarė nekatalikiškų sektų papročius ir metodus, kuriuos inkvizitoriai turi naudoti kovojant su erezija. Didelėje vadovo dalyje aprašomi žinomi katarų papročiai, juos supriešinant su katalikiškais. Gi taip pat aprašė būdus, kurie turi būti naudojami apklausiant kaltinamuosius katarus. Jis nusprendė, kad bet kurio asmens, kuris mirė nepripažinęs žinomos erezijos, palaikai bus atkasami ir sudeginami, o bet kurio asmens, kuris buvo eretikas, tačiau nėra aišku, ar prisipažino ar ne, kūnas bus atkastas, bet nesudegintas. Gi ėmusis iniciatyvos prasidėjo paskutinė katarizmo naikinimo fazė. Iki 1350 m. visi šio judėjimo likučiai buvo išnaikinti.

Palikimas

Įtaka

Anot mokslininko Edvardo Piterso, smurtas šio kryžiaus žygio metu neatitiko Inocento reformų ir planų, kurie akcentavo išpažintį, dvasininkų ir pasauliečių reformą bei pastoracinius mokymus priešintis erezijai. Piterso teigimu, smurtas kilęs dėl to, kad kryžiaus žygį kontroliavo minios, smulkūs žemvaldžiai ir vietiniai vyskupai, nepalaikę Inocento idėjų. Nevaldomas vietinių minių ir erezijų medžiotojų entuziazmas, pasaulietinių teismų smurtas ir žudynės kryžiaus žygio metu paskatino popiežiaus norą užtikrinti didesnę erezijos persekiojimo kontrolę. Šis noras paskatino organizuotų teisinių procedūrų, skirtų susidorojimu su eretikais, sukūrimą.

Dėl kryžiaus žygio prieš albigiečius į penktąjį ir šeštąjį kryžiaus žygius buvo surinkta tik nedaug rekrūtų iš Prancūzijos. Strajerio teigimu, kryžiaus žygis prieš albigiečius padidino Prancūzijos monarchijos galią ir padarė popiežių nuo jos labiau priklausomą, kas galiausiai atvedė į Avinjono popiežystę.

Daugybė dainų apie kryžiaus žygį prieš katarus išliko iš trubadūrų poezijos, ypač tų, kurie taip pat buvo riteriai. Pavyzdžiui, trubadūras Remonas de Miravalis buvo parašęs dainą, kurioje maldavęs Petrą II atgauti savo pilį, kurią užgrobė Simonas, o trubadūrų Tomjė ir Palezi dainoje smerkiamas elgesys su Raimondu VI, šis raginamas priešintis. Epinė poema Canso de la Crozada („Kryžiaus žygio daina“) buvo parašyta XIII a. pr. ir pasakoja kryžiaus žygį prieš albigiečius. Kryžiaus žygis ir jo tiesioginiai padariniai paskatino galutinį trubadūrų tradicijos nuosmukį. Daugelis Oksitanijos dvarų buvo trubadūrų globėjai, o jų sunaikinimas lėmė laipsnišką trubadūrų emigraciją iš Pietų Prancūzijos į karališkuosius rūmus Italijoje, Ispanijoje ir Vengrijoje.

Istorinis vertinimas

Popiežius Inocentas III ekskomunikuoja albigiečius (kairėje). Kryžiuočių vykdomos albigiečių žudynės (dešinėje).

Rafaelis Lemkinas, XX a. pirmas pavartojęs terminą „ genocidas“, kryžiaus žygį prieš albigiečius pavadino „vienu akivaizdžiausių genocido atvejų religijos istorijoje“. Markas Gregoris Pegas pridėjo: „Albigiečių kryžiaus žygis atvedė į Vakarus genocidą, susiejant dieviškąjį išgelbėjimą su masinėmis žudynėmis, paverčiant skerdynes meilės poelgiu, kaip Jo auka ant kryžiaus“. Robertas E. Lerneris su tokiu požiūriu nesutiko, teigdamas, kad Pegas albigiečių kryžiaus žygį priskyrė genocidui, nors jis „buvo paskelbtas prieš netikinčiuosius, ne prieš „gentį“ ar žmones, o tie, kurie prisijungė prie kryžiaus žygio, neketino sunaikinti pietinės Prancūzijos gyventojų.“

Kurtas Jonasohnas ir Karin Solveig Bjornson kryžiaus žygį prieš katarus apibūdina kaip „pirmą ideologinį genocidą“. Kurtas Jonasohnas ir Frankas Čalkas (Monrealio genocido ir žmogaus teisių tyrimų instituto įkūrėjai) yra įtraukę išsamų kryžiaus žygio prieš albigiečius atvejo tyrimą į savo genocido studijų vadovėlį The History and Sociology of Genocide: Analyzes and Case Studies.

Kiti paraleliai vykę kryžiaus žygiai

Kryžiaus žygis prieš albigiečius sutapo su penktuoju kryžiaus žygiu, prasidėjusiu 1217 m. Šiaurės Europoje vokiečių ir danų buvo vykdomi kryžiaus žygiai prieš lyvius, latgalius, sėlius ir estus. 1217 m. popiežiaus Honorijaus III bule paskatinti kryžiaus žygiai prieš prūsus. 1210 m. pradėti rengti kryžiaus žygiai į kuršių, nuo 1219 m. – žiemgalių žemes.

Šaltiniai

• Aubrey, Elizabeth (1997). „The Dialectic between Occitania and France in the Thirteenth Century“. Early Music History. 16: 1–53. doi:10.1017/S0261127900001686. JSTOR 853799. S2CID 193213329.
• Aubrey, Elizabeth (2000) [1996]. The Music of the Troubadours. Bloomington: Indiana University Press. ISBN 978-0-253-21389-1.
• Barber, Malcolm (2014) [2000]. The Cathars: Christian Dualists in the Middle Ages. New York: Routledge. ISBN 978-0-582-256613.
• Broadbent, E. H. (1931). The Pilgrim Church. London: Pickering & Inglis. ISBN 0-7208-0677-1.
• Chalk, Frank Robert; Jonassohn, Kurt (1990). The History and Sociology of Genocide: Analyses and Case Studies. New Haven, Connecticut: Yale University Press. ISBN 978-0-300-04446-1.
• Costen, Michael D. (1997). The Cathars and the Albigensian Crusade. Manchester and New York: Manchester University Press. ISBN 0-7190-4331-X.
• Cross, Frank Leslie; Livingstone, Elizabeth A. (2005). Oxford Dictionary of the Catholic Church. Oxford, UK: Oxford University Press. ISBN 978-0-19-280290-3.
• Ellwood, R.S.; Alles, G.D. (2007). „Waldensians“. The Encyclopedia of World Religions. New York: Facts on File. ISBN 978-1-4381-1038-7.
• Falk, Avner (2010). Franks and Saracens: Reality and Fantasy in the Crusades. London: Karnac Books, Ltd. ISBN 978-1-85575-733-2.
• Gaster, Moses (1911). „Bogomils“ . In Chisholm, Hugh (red.). Encyclopædia Britannica (anglų). 4 (11-as leid.). Cambridge University Press. pp. 119–120.
• Graham-Leigh, Elaine (2005). The Southern French Nobility and the Albigensian Crusade. Suffolk, UK: Boydell & Brewer. ISBN 1-84383-129-5.
• Jonassohn, Kurt; Björnson, Karin Solveig (1998). Genocide and Gross Human Rights Violations: In Comparative Perspective. Piscataway, New Jersey: Transaction Publishers. ISBN 978-1-4128-2445-3.
• Kay, Richard (2002). The Council of Bourges, 1225: A Documentary History. Brookfield, VT: Ashgate Publishing Company.
• Le Roy Ladurie, Emmanuel (1978) [1975]. Bray, Barbara (red.). Montaillou: Cathars and Catholics in a French village: 1294–1324. London: Scolar Press. ISBN 0859674037.
• Lemkin, Raphael (2012). Jacobs, Steven Leonard (red.). Lemkin on Genocide. Lanham, Maryland: Rowman & Littlefield. ISBN 978-0-7391-4526-5.
• Lerner, Robert E. (2010). „A Most Holy War: The Albigensian Crusade and the Battle for Christendom (review)“. Common Knowledge. 16 (2): 292. doi:10.1215/0961754X-2009-101.
• Lock, Peter (2006). The Routledge Companion to the Crusades. New York: Routledge. ISBN 0-415-24732-2.
• Madden, Thomas F. (2005). The New Concise History of the Crusades. Lanham, MD: Rowman & Littlefield. ISBN 978-07425-3822-1.
• Marvin, Laurence W. (2008). The Occitan War: A Military and Political History of the Albigensian Crusade, 1209–1218. Cambridge: Cambridge University Press. ISBN 978-0521123655.
• Marvin, Laurence W. (2009). „A Most Holy War: The Albigensian Crusade and the Battle for Christendom (review)“. The Catholic Historical Review. 95 (4): 801–802. doi:10.1353/cat.0.0546. S2CID 159618901.
• Meyer, Paul (1879). La Chanson de la Croisade Contre les Albigeois Commencée par Guillaume de Tudèle et Continuée par un Poète Anonyme Éditée et Traduite Pour la Societe de L'Histoire de France. Tome Second.
• Moore, R. I. (2012). The War on Heresy: Faith and Power in Medieval Europe. New York: Belknap Press. ISBN 978-06740-6582-6.
• Mosheim, Johann Lorenz (1867). Murdock, James (red.). Mosheim's Institutes of Ecclesiastical History, Ancient and Modern. London: William Tegg.
• Nicholson, Helen J. (2004). The Crusades. Westport, Connecticut: Greenwood Press. ISBN 087220619X.
• Paterson, Linda; Barbieri, Luca; Harvey, Ruth; Radaelli, Anna (2018). Singing the Crusades: French and Occitan Lyric Responses to the Crusading Movements, 1137–1336. appendix by Marjolaine Raguin. Suffolk, UK: Boydell & Brewer. doi:10.2307/j.ctt22zmbj4. ISBN 978-1-84384-482-2.
• Pegg, Mark Gregory (2008). A Most Holy War: The Albigensian Crusade and the Battle for Christendom. Oxford: Oxford University Press. ISBN 978-019988371-4.
• Peters, Edward, red. (1980). „The Cathars“. Heresy and Authority in Medieval Europe. Philadelphia: University of Pennsylvania Press. ISBN 978-08122-1103-0.
• Peters, Edward (1988). Inquisition. New York & London: Free Press Collier Macmillan. ISBN 978-00292-4980-2.
• Power, Daniel (1 October 2009). „Who Went on the Albigensian Crusade?“. The English Historical Review. 128 (534): 1047–1085. doi:10.1093/ehr/cet252. Nuoroda tikrinta 8 September 2017.
• Murray, Alexander (1998). Suicide in the Middle Ages: The Violent against Themselves. Oxford: Oxford University Press. ISBN 978-01982-0539-5.
• Oldenbourg, Zoe (1961). Massacre at Montsegur: A History of the Albigensian Crusade. New York: Pantheon Books. ISBN 1-84212-428-5.
• Robertson, John M. (1902). A Short History of Christianity. London: Watts & Co.
• Routledge, Michael (1995). „Songs“. In Riley-Smith, Jonathan (red.). The Oxford Illustrated History of The Crusades. Oxford, UK: Oxford University Press. pp. 326–364. ISBN 978-0-19-285428-5.
• Sismondi, J.C.L. Simonde de (1973) [1826]. History of the Crusades Against the Albigenses in the Thirteenth Century. New York: AMS Press.
• Steel, Matthew (2014). „Troubadours and Trouvères“. Oxford Bibliographies: Medieval Studies. Oxford: Oxford University Press. doi:10.1093/OBO/9780195396584-0148. (reikalinga prenumerata)
• Strayer, Joseph R. (1971). The Albigensian Crusades. New York: The Dial Press. ISBN 0-472-09476-9.
• Sumption, Jonathan (1978). The Albigensian Crusade. London: Faber. ISBN 0-571-11064-9.
• Tatz, Colin Martin; Higgins, Winton (2016). The Magnitude of Genocide. ABC-CLIO. ISBN 978-1-4408-3161-4.
• Taylor, Colin (2018). Lauragais: Steeped in History, Soaked in Blood. Harborough, UK: Troubador Publishing. ISBN 978-1789015836.
• Tyerman, Christopher (2006). God's War: A New History of the Crusades. Cambridge, MA: Harvard University Press. ISBN 978-0674023871.
• Velikonja, Mitja (2003). Religious Separation and Political Intolerance in Bosnia-Herzegovina. Vertė Rangichi Nginja. College Station: Texas A&M University Press. ISBN 978-15854-4226-3.
• Wolff, Robert Lee; Hazard, Harry W., eds. (1969). „Chap. VIII: The Albigensian Crusade“. The Later Crusades, 1189–1311. II (Second leid.). University of Wisconsin Press. ISBN 978-0-299-04844-0.
• Gui, Bernard (2006). Shirley, Janet (red.). The Inquisitor's Guide: A Medieval Manual on Heretics. Welwyn Garden City, UK.: Raventhall Books. ISBN 1905043090.
• Gijomas Piuilorenietis (2003). Sibly, W.A.; Sibly, M.D. (eds.). The Chronicle of William of Puylaurens: The Albigensian Crusade and its Aftermath. Suffolk, UK: Boydell & Brewer. ISBN 0-85115-925-7.
• Petras Sernietis (1998) [1212–1218]. Sibly, W.A.; Sibly, M.D. (eds.). The History of the Albigensian Crusade: Peter of les Vaux-de-Cernay's Historia Albigensis. Suffolk, UK: Boydell & Brewer. ISBN 0-85115-807-2.
• Viljamas Tudelietis; Anonymous (2004) [1213]. The Song of the Cathar Wars: A History of the Albigensian Crusade. Vertė Shirley, Janet. Burlington, VT: Ashgate Publishing Company. ISBN 978-1351881715.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.