Juodupėnai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Disambig.svg Kitos reikšmės – Juodupėnai (reikšmės).
Juodupėnai
Juodupenai 2005.jpg
Kryžkelės koplytėlė ir monumentalus kryžius
Juodupėnai
Juodupėnai
Koordinatės 56°05′24″š. pl. 21°31′05″r. ilg. / 56.090°š. pl. 21.518°r. ilg. / 56.090; 21.518 (Juodupėnai)Koordinatės: 56°05′24″š. pl. 21°31′05″r. ilg. / 56.090°š. pl. 21.518°r. ilg. / 56.090; 21.518 (Juodupėnai)
Apskritis Klaipėdos apskrities vėliava Klaipėdos apskritis
Savivaldybė Kretingos rajono savivaldybės vėliava Kretingos rajono savivaldybė
Seniūnija Imbarės seniūnija
Gyventojų (2021) 259
Commons-logo.svg Vikiteka Juodupėnai
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Júodupėnai
Kilmininkas: Júodupėnų
Naudininkas: Júodupėnams
Galininkas: Júodupėnus
Įnagininkas: Júodupėnais
Vietininkas: Júodupėnuose

Juodupėnai – kaimas Kretingos rajono savivaldybėje, į vakarus nuo kelio  169  Skuodas–Plungė , 4 km į šiaurės vakarus nuo Salantų, Erlos kairiajame krante. Seniūnaitijos centras. Yra Juodupėnų bendruomenės centro „Juodupėnai“ namai, Salantų pirminės sveikatos priežiūros centro medicinos punktas, Salantų kultūros centro filialas, Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekos filialas, Juodupėnų tvenkinys, paplūdimys, poilsio namai „Juodupio vila“, kaimo turizmo sodybos „Amber house LT“ ir „Žalioji sodyba“, parduotuvė „Aibė“. Kaimo teritorija apima 850,78 ha dydžio plotą,[2] kuriame 2015 m. registruotos 105 sodybos.[3]

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaimo pavadinimas kilo iš upėvardžio Juodupis.

Vietovardis rašytiniuose šaltiniuose rašomas lenk. Iudupiany, Judupiany, rus. Юдопяны, Юодупенай, vok. Judopjany, liet. Juodupėnai. Vietos gyventojai tarmiškai kaimą vadina žem. Joudopienā.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Salantu regioninis parkas.png

Kaimas įsikūręs lygumoje, abipus kelių  2318  Leliūnai–Juodupėnai–Erlėnai  ir Juodupėnai–Narmantai. Jis ribojasi su Erlėnais, Alku, Kirkšiais, Leliūnais, Jakštaičiais ir Palšiai. Pietvakarinė dalis – apie 150,6 ha žemės, seniau priklausė išnykusiam Urbaičių kaimui.

Per kaimą teka Erlos intakas Juodupis, kurio baseinas patenka į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninį parką. Užtvenkus upelį, jo slėnyje 1979 m. įrengtas Juodupėnų tvenkinys, tarp kurio ir gyvenvietės įrengtas paplūdimys.

Kaime auga nedideli Klecės, Kalno, Jokiškės, o paribyje su Palšiais ir Bajoraliais plyti Juodupėnų miškai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmąkart paminėtas 1568 m. Ldk Žygimanto Augusto Telšių valsčiaus vakarinės dalies valdų žemėlapyje.[4] Tuo metu Juodupėnams priklausė apie 2 317 ha miško ir dirbamos žemės, kuri ribojosi su Erlėnų, Pesčių, Peldiškių, Šaučikių, Ermonaičių ir Viršutinės Šventosios kaimais.[5]

Juodupėnai (Юдопяны) 1866 m. Rusijos generalinio štabo išleistame Kretingos apylinkių žemėlapyje

XVI–XVIII a. Juodupėnai buvo bajorkaimis. Greta bajorų kūrėsi eiliniai žemdirbiai, kurie buvo Salantų, o nuo 1675 m. – Grūšlaukės, dvaro baudžiauninkai.[6]

Plečiantis dirbamos žemės plotams, Juodupėnų žemėje XVII–XVIII a. susiformavo Jakštaičių, Rokiškės, Urbaičių, Kirkšių kaimai. Erlos slėnyje stūksančiame Alkos kalne XVIII a. II pusėje atsirado dar viena nausėdija, iš pradžių vadinta Juodupėnų užusieniu, o XIX a. tapusi savarankišku Alko kaimu.

Senoji kryžkelės koplytėlė priešais parduotuvę. 1985 m.
Marijos skulptūra kryžkelės koplytėlėje. 1985 m.
Angelų skulptūros iš kryžkelės koplytėlės. 1985 m.

Dvasiniais gyventojų reikalais nuo XVII a. rūpinosi Salantų katalikų parapijos kunigai. 1750 m. bajorkaimyje buvo 6 katalikų kiemai, o XIX a. I pusėje kaime stovėjo 21 sodyba.[7] Iš 1845 m. gyvenusių katalikų 95 buvo vyrai ir 117 moterų. Viename kieme vidutiniškai glaudėsi 10 asmenų: ūkio šeimininkas su žmona, vaikais, įnamiais ir samdiniais (bernais, mergomis).[8]

Pavasarininkų kryžius, pastatytas 1939 m. kaimo kapinėse

Juodupėnai buvo gatvinis kaimas. Dauguma sodybų stovėjo abipus pagrindinės gatvės, jungusios kaimą su Pesčių palivarku. Kelios vienkieminės sodybos kūpsojo atokiau nuo gyvenvietės, plėšininėje ganyklų ir miško žemėje. Didžiausias ariamos žemės masyvas plytėjo tarp gyvenvietės ir Juodupio. Kitas, mažesnis masyvas buvo į rytus nuo gyvenvietės, prie Erlos. Vakarinėje dalyje buvo keli nedideli dirbami laukai, už kurių prasidėjo miškai. Į šiaurę nuo Juodupio plytėjo bendrosios ganyklos.

Žemdirbius paleidus iš baudžiavos ir įkūrus luominę valstiečių savivaldą, kaimas 1861 m. tapo Juodupėnų seniūnijos centru. 1866 m. jame buvo 22 kiemai,[9] o pravedus baudžiavos panaikinimo reformą 1870 m. buvo išmatuoti 2 028 rėžiai žemės, už kurią 323 valstiečiai mokėjo išperkamuosius žemės mokesčius Pesčių dvarininkui Juozapui Tiškevičiui.[10]

Po žemės reformos kaimas ūgtelėjo, 1895–1915 m. jame stovėjo 28 sodybos.[11] Naujakuriai kūrėsi į rytus nuo pagrindinės gatvės, palei kelią į Šaučikius ir Erlėnus.

Kaimo laukai, pievos ir miškai turėjo savo vardus. Paribyje su Jakštaičiais buvusios pievos vadintos Pakuitėmis. Tarp jų ir kapinių buvo Pakapis – derlingas ariamas laukas, o tarp kapinių ir Juodupio plytėjusi ariama žemė su ganyklomis vadinta Pajuodupiais. Prie šių šliejosi Plikrėžiai – smėlingoje žemėje esančios ganyklos. Šalia jų telkšojo Pručdaubio bala, iš kurios tryško šaltinis. Nuo jo palei Erlą tęsėsi Palonkis – dirbamas laukas.

Paribyje su Kirkšiais driekėsi Pakirkšinių ir Pabaltelės laukai. Pabaltelėje stūksojo vienkieminė sodyba, kuri ir jai priklausantis sklypas vadinti Baltele. Seniau čia, prie senojo kelio Salantai–Žudgalis–Juodupėnai, stovėjo smuklė, kurioje šeimininkavo žydas Baltelė.

Prie Baltelės glaudėsi Papušinio laukas, už kurio plytėjo Užupių ir Siauralio dirvos. Šalia Siauralio augo nedidelis Pajuodalksnio juodalksnynas. Šalia miško laukuose buvo išsimėtę kelios vienkieminės sodybos, vadintos Aprubininkais. Už jų nuo senų laikų plytėjo Ilgusis – pailgas, nuo miško link gyvenvietės nutįsęs, dirbamos žemės laukas.[12]

1922 m. Salantų valsčiaus valdyba įkūrė Juodupėnų pradžios mokyklą.[13]

Vilniaus koplytėlė. 1985 m.

1923 m. kaime buvo 29 ūkiai.[14] Tarpukariu veikė pavasarininkų kuopa, kuri kaime 1933 m. pastatė Vilniaus koplytėlę lenkų užgrobtai sostinei atminti, o kapinėse 1939 m. – betoninį monumentalų kryžių.[15]

Vykdant Lietuvos žemės reformą, kaimas buvo išskirstytas į vienkieminius sklypus. 1944 m. jame buvo 54 ūkiai.[16]

Antrojo pasaulinio karo metais Erlos slėnyje veikė vokiečių karinis oro uostas. 1944 m. spalį raudonarmiečiai netoliese numušė vokiečių lėktuvą, o su parašiutais nusileidusius lakūnus suėmė. Vesdami juos į Juodupėnuose įsikūrusį karinio dalinio štabą, vieną sunkiai sužeistą lakūną nušovė. Pakelės griovyje gulėti paliktą kūną po kelių dienų kaimo vyrai palaidojo pamiškėje.[17]

Pokariu apylinkėje veikė Kardo rinktinės partizanai, priklausę Mosėdžio ir Salantų kuopoms. Per susirėmimus su stribais ir sovietų saugumo kariuomenės kariais Juodupėnų miške žuvo partizanai Petras Daukantas, Antanas Šverys, broliai Vaurai.[18] Tame pačiame miške partizanų buvo nukauti stribas Antanas Beniušis, o 1948 m. liepos 12 d. – Juodupėnų apylinkės pirmininkas Kazimieras Stonkus.[19]

Juodupėnai 1944 m. Vokietijos karo kartografų išleistame Telšių apylinkių topografiniame žemėlapyje

Salantų partizanų kuopos vado Petro Gadeikio-Robinzono ryšininke tapo Juodupėnų mokyklos mokytoja Ona Petrutytė-Tamsioji Gėlė. 1947 m. saugumiečiai ją susekė, iki 1956 m. laikė Gorkio ir Karagandos sričių lageriuose ir tremtyje.[20]

1948-1951 m. į Sibirą sovietų valdžia išvežė mažiausiai 15 žmonių: mokytojos O. Petrutytės seserį Bronę su giminaite Ona Petrutyte, Jono Giedros ir Leono Zaboro šeimas, Nastę Kubiliūtę, Petronėlę Jasienę su dukra Adele. Dauguma jų 1957-1958 m. grįžo į Lietuvą, tik L. Zaboras mirė tremtyje.[21]

Prasidėjus sovietinei kolektyvizacijai, žemdirbiai 1949 m. buvo suvaryti į žemės ūkio artelę, Sovietų Sąjungos politinio veikėjo Sergejaus Kirovo garbei pavadintą Kirovo kolūkiu. Prie šio ūkio taip pat buvo prijungti Kirkšių, Narmantų, Jakštaičių ir Rokiškės kaimai. Juodupėnams tapus kolūkio administraciniu centru, kaime 1949 m. atidarytas pašto skyrius, 1951 m. – biblioteka,[22] 1959 m. – kultūros namai, 1960 m. – medicinos punktas, vartotojų kooperatyvo parduotuvė. Pradžios mokykla 1954 m. pertvarkyta į septynmetę, o 1962 m. – į aštuonmetę mokyklą, kuriai 1965 m. pastatytas naujas dviejų aukštų mūrinis pastatas.[23]

Stambinant ūkius, 1972 m. Kirovo kolūkis prijungtas prie Alkos kolūkio, o Juodupėnai tapo pagalbine kolūkine gyvenviete. Nežiūrint į tai, kaimas toliau augo, į jį kėlėsi melioracijos naikinamų Kirkšių, Urbaičių ir kitų kaimų gyventojai. Tuštėjant apylinkės kaimams sumažėjo mokyklinio amžiaus vaikų, todėl mokykla iš aštuonmetės 1978 m. buvo pertvarkyta į pradinę.

Prie Juodupėnų 1986 m. buvo prijungtos melioracijos sunaikinto Urbaičių kaimo žemės. 1989 m. juodupėniškiai atsiskyrė nuo Alkos kolūkio ir įkūrė Juodupėnų kolūkį. Jį 1992 m. pertvarkė į žemės ūkio bendrovę, kurią 1994 m. likvidavo.[24]

Vykstant valdinių įstaigų valdymo reformoms, 2005 m. buvo uždaryta pradinė mokykla, o 2009 m. – pašto skyrius. Išlikę medicinos punktas, biblioteka ir kultūros namai veikia buvusioje mokykloje. 2003 m. įkurtas kaimo bendruomenės centras „Juodupėnai“.[25]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1861–1880 m. Juodupėnų seniūnijos centras, Grūšlaukės valsčius, Telšių apskritis
1880–1915 m. Juodupėnų seniūnijos centras, Salantų valsčius, Telšių apskritis
1915–1940, 1941–1944 m. Juodupėnų seniūnijos centras, Salantų valsčius, Kretingos apskritis
1940–1941, 1944–1950 m. Juodupėnų apylinkės centras, Salantų valsčius, Kretingos apskritis
1950–1954 m. Juodupėnų apylinkės centras, Salantų rajonas
1954–1959 m. Bargalio apylinkė, Salantų rajonas
1959–1977 m. Grūšlaukės apylinkė, Kretingos rajonas
1977–1995 m. Imbarės apylinkė, Kretingos rajonas
1995–2009 m. Imbarės seniūnija, Kretingos rajono savivaldybė, Klaipėdos apskritis
nuo 2009 m. Juodupėnų seniūnaitijos centras, Imbarės seniūnija, Kretingos rajono savivaldybė, Klaipėdos apskritis

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1821 m. ir 2021 m.
1821 m.[26] 1843 m.[27] 1845 m.[28] 1866 m.[29] 1902 m.[30] 1923 m.sur.[31] 1959 m.sur.[32]
231 230 212 190 206 199 291
1970 m.sur.[33] 1979 m.sur.[34] 1985 m.[35] 1989 m.sur.[36] 2001 m.sur.[37] 2011 m.sur.[38] 2021 m.sur.[39]
284 383 326 301 342 303 259


Kultūros paveldas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Senosios kapinės, vad. Markapiais (XVI a. – XX a. pr.; regioninio reikšmingumo lygmens valstybės saugoma kultūros vertybė, unikalus kodas 24232).
  • Koplytėlė su ornamentuotu kryželiu, Marijos ir 4 angeliukų skulptūromis (1896 m. pastatė S. ir J. Vičiai, 1940 m. atnaujino Steponas Valužis, 1990 m. – Petras Stanius; skulptūras darė Juozapas Paulauskas, 1990 m. restauravo Petras Giedra;[40]regioninio reikšmingumo lygmens registrinis objektas, unikalus kodas 9490).[41]
  • Koplytėlė su altorėliu ir Nukryžiuotojo skulptūrine grupe (1933 m. pastatė Pranas Giedra, Jurgis Pilelis, Juozas Stanius; į koplytėlę įdėtas 1912 m. nežinomo liaudies meistro darbo altorėlis su skulptūromis; 1984 m. koplytėlę restauravo Juozas Venckus, altorėlį su skulptūrine grupe – Pranas Giedra;[42] registrinis objektas, unikalus kodas 9489).[43]
  • Pirmoji etnoarchitektūrinė sodyba (troba – 1850 m., klėtis – 1892 m., tvartas – 1910 m.; regioninio reikšmingumo lygmens valstybės saugomų kultūros vertybių kompleksas, unikalus kodas 29847).
  • Antroji etnoarchitektūrinė sodyba (troba – XX a. pr., klėtis – 1914 m., tvartas – 1914 m.; regioninio reikšmingumo lygmens valstybės saugomų kultūros vertybių kompleksas, unikalus kodas 29843).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. ↑ Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimas „dėl Kretingos rajono savivaldybės gyvenamosios vietovės pavadinimo pakeitimo, gyvenamųjų vietovių teritorijų ribų nustatymo ir pakeitimo”. – 2016-10-26. – Nr. 1062
  3. ↑ Kretingos rajono savivaldybė. Žemėlapis. – VĮ Lietuvos registrų centras. – Vilnius, 2021 Archyvuota kopija 2021-12-06 iš Wayback Machine projekto.
  4. ↑ Mappa wedle pomiaru Jokuba Łaszkowskiego Geometry Zygmunta Augusta Króla Polskiego w Roku 1568. Dnia 7. Aug: dokonaney, zrobiona wedle Jego Jnwentarza Opisania Dnia 10. Mar: Roku 1827. p. Antoniego Kiersznowskiego Kom: Są: Gł: P: Tel: – Lietuvos valstybės istorijos archyvas. – F. 1292, ap. 1. – B. 170
  5. ↑ Julius Kanarskas. Juodupiai. Kaimas prie Juodupio upelio. – Pajūrio naujienos. – 2022 m. kovo 25 d. – P. 10
  6. ↑ Paulius Vaniuchinas. Salantų dvaras inventorių duomenimis. – Salantai. Gimtojo miesto praeitis. Nuo Skilandžių iki Salantų…
  7. ↑ Kazys Misius. Iš Salantų bažnyčios ir parapijos istorijos. – Salantų bažnyčia: istorija, meno vertybės ir žmonės. – Žemaičių praeitis. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011. – T. 15. – P. 70, 72
    Michał Gadon. Opisanie powiatu Telszewskiego w gubernii Kowieńskiej w dawnem Xięstwie Żmujdzkiem położonego. – Wilno, 1846. – S. 154
  8. ↑ Вѣдомость жителямъ Ковенской губерніи Тельшевскаго уѣзда Салантовскаго прихода вѣроисповѣдaнія римско католическаго 1845 года, – Lietuvos valstybės istorijos archyvas. – F. 605, ap. 2, b. 723. – L. 63v-64v, 66v-68
  9. ↑ Kazys Misius. Iš Salantų bažnyčios ir parapijos istorijos. – Salantų bažnyčia: istorija, meno vertybės ir žmonės. – Žemaičių praeitis. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011. – T. 15. – P. 72
  10. ↑ Списокъ мировыхъ участковъ и волостей Ковенской губерніи: Составленъ в 1870 году. – Ковна, 1870. – C. 78
  11. ↑ Карта Ковенск. и Курляндск. губ. VII-10. Тельевск. и Гробинск. уѣзд. – Воeн. топогр. коллежскій совѣтникъ Поржезинскій, воeн. топогр. капитанъ Кузьминъ. – Съемка 1895 г.; Karte des westlichen Rußlands. Kreis Grobin, Gouvernement Kurland. Kreis Telsche, Gouvernement Kowno. J 17. Sałanty. – Kartographische Abteilung d. Königl. Preuss. Landes-Aufnahme. – Druck 1915
  12. ↑ Lietuvos žemės vardynas. Žemės vardai Juodupėnų kaimo Salantų valsčiaus Kretingos apskrities. – Surašė Elzė Grigalauskaitė, Jakštaičių pradžios mokykla. – Salantai, 1935 m. – Lietuvių kalbos instituto archyvas
  13. ↑ Juodupėnai. – Tarybų Lietuvos enciklopedija. – Vilnius, 1986. – T. 2. – P. 149
  14. ↑ Lietuvos apgyvendintos vietos. – Kaunas, 1925. – P. 119
  15. ↑ Viliojata Gembutienė. Juodupėnų ir aplinkinių kaimų mažoji architektūra. – Juodupėnai, 2007. – L. 8-10, 40-42
  16. ↑ Deutsche Heereskarte. 1 a Telsche. – Herausgegeben vom OKH/GenStdH. 1944
  17. ↑ Irena Šeškevičienė. Erlėniškė rūpinasi vokiečių kareivio kapu. – Pajūrio naujienos – 2016 m. spalio 28 d.
  18. ↑ Adolfo Kontrimo, g. 1917 m., gyv. Grūšlaukės k., Kretingos raj., paliudijimas. – 1992 m. vasario 12 d. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 15, b. 23. – L. 1v
  19. ↑ J. Žibas. Į ką tu šaudei? – Švyturys. – 1966 m. rugsėjo 15 d. – P. 2-3
  20. ↑ Lietuvos ypatingasis archyvas. – F. K-1. – Ap. 3, b. 1231. – L. 67; Lietuvos gyventojų genocidas, 1944-1947. – Vilnius, 2002. – P. 759
  21. ↑ 1941-1952 metų Lietuvos tremtiniai. – Vilnius, 1993. – Kn. 1. – P. 434, 436, 442, 465
  22. ↑ Biblioteka Archyvuota kopija 2008-06-28 iš Wayback Machine projekto.
  23. ↑ Juodupėnai. – Tarybų Lietuvos enciklopedija. – Vilnius, 1986. – T. 2. – P. 149; Juodupėnai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 24 psl.
  24. ↑ Aldona Beržanskienė. Erlėnų kaimas ateities kartoms. – Kretinga, 2014 m. – Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekos kraštotyros rankraštynas. – L. 21, 83
  25. ↑ Vitalija Valančiūtė. Juodupėniškiams rūpi kaimo istorija. – Švyturys. – 2008 m. gruodžio 17 d. – P. 6
  26. ↑ Kazys Misius. Iš Salantų bažnyčios ir parapijos istorijos. – Salantų bažnyčia: istorija, meno vertybės ir žmonės. – Žemaičių praeitis. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011. – T. 15. – P. 70
  27. ↑ Kazys Misius. Iš Salantų bažnyčios ir parapijos istorijos. – Salantų bažnyčia: istorija, meno vertybės ir žmonės. – Žemaičių praeitis. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011. – T. 15. – P. 70
  28. ↑ Вѣдомость жителямъ Ковенской губерніи Тельшевскаго уѣзда Салантовскаго прихода вѣроисповѣдaнія римско католическаго 1845 года, – Lietuvos valstybės istorijos archyvas. – F. 605, ap. 2. – B. 723. – L. 63v-64v, 66v-68
  29. ↑ Kazys Misius. Iš Salantų bažnyčios ir parapijos istorijos. – Salantų bažnyčia: istorija, meno vertybės ir žmonės. – Žemaičių praeitis. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011. – T. 15. – P. 70
  30. ↑ Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
  31. ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  32. ↑ Juodupėnai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 715 psl.
  33. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  34. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  35. ↑ Juodupėnai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 149
  36. ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  37. ↑ Klaipėdos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  38. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013.
  39. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
  40. ↑ Viliojata Gembutienė. Juodupėnų ir aplinkinių kaimų mažoji architektūra. – Juodupėnai, 2007 m. – Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekos kraštotyros rankraštynas. – L. 11
  41. ↑ Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1973. – P. 662
  42. ↑ Viliojata Gembutienė. Juodupėnų ir aplinkinių kaimų mažoji architektūra. – Juodupėnai, 2007 m. – Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekos kraštotyros rankraštynas. – L. 11
  43. ↑ Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1973. – P. 662

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aplinkinės gyvenvietės

Blank-50px.png Narmantai – 4 km
Jakštaičiai 		Palšiai – 2 km Šaučikiai – 3 km Blank-50px.png
Dirgalis – 5 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Erlėnai – 3 km
GRŪŠLAUKĖ – 7 km Kirkšiai
Leliūnai – 3 km 		Alkas
SALANTAI – 4 km
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Juodupėnai&oldid=6875691"