Krikščionių kryžius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Tradcinis lietuviškas kryžius su pagonišku Saulės motyvu

Kryžius (lot. crux, crucis (Femininum), abu iš cruciare, „kankinti“, sen. ind. krúñcati, „kryžiuojasi“) – religinis simbolis, simbolizuojantis kančią. Tai geometrinė figūra, susidedanti iš dviejų statmenai besikertančių linijų.

Nuo pat žmonijos atsiradimo kryžius buvo naudojamas kaip kulto priemonė, randamas įvairių kultūrų ir epochų archeologinių kasinėjimų metu. Manoma, kad naudotas jau akmens amžiuje. Senovėje kryžius buvo naudojamas kaip astrologijos ženklas, skiriantis keturius metų laikus ir/arba 12 zodiako ženklų.

Kryžius – kančios simbolis, senovėje romėnai pasmerkdavo žmonės kankinamai mirčiai prikalę (ar pririšę) prie kryžiaus (nukryžiavimas). Pvz., romėnams laimėjus visi Spartako sukilimo dalyviai buvo nukryžiuoti mirti kankinama mirtimi, kad kitiems tai būtų pavyzdys. Kryžiai su prikaltais žmonėmis sudarė liniją nuo sukilimo pradinio židinio iki Romos.

Katalikybėje ant kryžiaus vaizduojamas nukryžiuotas krikščionių mesijas Jėzus Kristus. Krikšionybėje kryžius simbolizuoja Kristaus kančios kelią (žr. Kryžiaus kelias). Protestantai priešingai nei katalikai nevaizduoja nukryžiuotojo ant kryžiaus.

Kaip simbolis paplitęs ne tik tarp tikinčiųjų: dažnai dovanojamas miniatiūrinis kryželis, daromas iš pačių įvairiausių medžiagų (metalo, plastiko, medžio ir kt.).

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje kryžiai statyti dar ikikrikšioniškais laikais ir yra senosios kultūros paveldas. Jie greičiausiai išsirutuliojo iš antkapinių paminklų, o po krikšto juose susipynė tiek krikščioniški, tiek baltų tikėjimo bruožai. XV a. Prūsijoje Sembos vyskupas draudė statyti kryžius, o XVIII a. žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius draudė kryžiuose statyti šventųjų statulėles. Kryžmiškas kryžius be jokių pagražinimų yra vėlyviausia lietuviško kryžiaus forma.[1]

Lietuvoje kryžius yra vienas labiausiai paplitusių tikėjimo simbolių. Kryžiai yra drožiami iš medžio, daromi akmeniniai, gipsiniai ir kt. Kryžiai yra tapę kartu ir tautinio pasipriešinimo tarybinei okupacijai simboliu (žr. Kryžių kalnas).

Dėl gilių Romos katalikybės tradicijų ir lietuvių liaudies tikėjimo susiformavo netgi atskiras tautodailės pošakis – kryždirbystė (greta dievdirbystės).

Aukščiausias Lietuvoje kryžius, pavadintas Prisikėlimo kryžiumi, 1990 m. pastatytas Kaltinėnuose. Aukščiausias gelžbetoninis kryžius stovi Kavarske, prie Ukmergės-Anykščių plento.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Paulius Galaunė. Lietuvių liaudies menas, Kaunas, 1930, 101–132 psl.