Lietuvos žydai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Laikraščio „Der Wilner Express“ 1936 m. laida
Buvusios Vilniaus žydų gimnazijos pastatas
Litvakų ir Lenkijos žydų gyvenamos teritorijos carinėje Rusijoje

Lietuvos žydai arba litvakai – Lietuvoje ar jos žemėse gyvenę žydai ir jų palikuonys, kurių šaknys siekia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją (šių laikų Lietuvą, Baltarusiją, Ukrainą, Latviją ir šiaurės rytų Suvalkijos regioną Lenkijoje, Rusiją). Šis terminas dažnai naudojamas apibūdinti visus ortodoksus žydus, kurie sekė „lietuviškąjį“ (aškenazių ir ne hasidų) gyvenimo ir mokymosi būdą, nepaisant jų etninės kilmės.[1] Teritorija, kurioje gyveno Lietuvos žydai, Jidiš kalba vadinama „Líte“.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje gyveno apie 160 000 žydų, kurie sudarė 7 % visų gyventojų.[2] Lenkijos okupuotame Vilniuje tarpukaryje gyveno beveik 100 000 žydų, kurie sudarė 45 % miesto gyventojų.[3] Vien tik Vilniuje buvo apie 110 sinagogų ir 10 jašivų.[4]

Lietuvos žydų bendruomenė buvo beveik visiškai sunaikinta holokausto metu (žr. Holokaustas Lietuvoje). Rugsėjo 23 d. minima Lietuvos žydų genocido diena.

Etimologija[taisyti | redaguoti kodą]

Jidiš būdvardis ליטוויש Litvish reiškia „lietuviška(-as)“, daiktavardis apibūdinti Lietuvos žydą yra Litvak. Terminas Litvak kilęs iš lenkiško termino Litwak reiškiančio „žmogų iš Lietuvos“. Šis žodis iki XIX a. buvo nustotas naudoti ir buvo atgaivintas XIX a. devintajame dešimtmetyje su nauja siauresne prasme - apibūdinti „Lietuvos žydus“.

Litvishe Yiddish ('Lietuvos Jidiš') buvo vienas iš pagrindinių jidiš kalbos dialektų Europoje. Juo buvo kalbama Lietuvoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Estijoje ir šiaurės rytų Lenkijos Suvalkų regione.

Lietuviškosios jašivos buvo pagrindiniu oponentu Hasidim judėjimui. Lietuvos žydai tapo Misnagdim arba Mitnagdim (ne hasidų) judaizmo judėjimo simboliu visame pasaulyje. Mitnagdim tapo simboliu, kuris yra naudojamas apibūdinti visus žydus, kurie seka lietuviškųjų ješivų tradicijas, nepaisant fakto ar jų protėviai kilę iš Lietuvos ar ne. Šių dienų Izraelyje Lita’im ('Lietuviai') yra terminas, dažnai naudojamas apibūdinti visus Haredi žydus, kurie nėra Hasidim, Hardalim arba Sephardi Haredim. Yeshivishe ir Misnagdim taip pat naudojamos tos pačiam grupės apibūdinimui. Žodžiai Litvishe ir Lita’im yra šiek tiek klaidinantys, kadangi egzistuoja Hasidų žydai iš Didžiosios Lietuvos ir daugybė kitų Lietuvos žydų, kurie nėra Haredim.

Tautybė, religiniai papročiai ir paveldas[taisyti | redaguoti kodą]

"Litvakiškas" požiūris į judaizmą pasižymi labai giliu ir išsamiu Talmudo studijavimu. Lietuva tapo tradicinės opozicijos Hasidizmui centru. Nors Lietuvos tradicionalistų judėjimas buvo mažesnis už chasidų ir pastarųjų pramintas „misnagdais“ (oponentais), Lietuvos tradicionalistai tikėjo, kad jų išpažįstamas ir praktikuojamas judaizmas yra senesnis nei Hasidim ir esąs pirminis bei autentiškasis judaizmas. Šių grupių opozicija išugo tiek, kad „Lietuviškas“ ir „Mitnaged“ tapo sinonimais. Nepaisant to, ganėtinai didelė Lietuvos žydų dalis priklausė chasidų grupėms, tokioms kaip Chabad, Slonim (chasidų dinastija), Karlin (Pinskas) ir Kaidanavos. Su Švietimo plėtra, daugybė Lietuvos žydų tapo „Haskala“ – žydų švietimo judėjimo entuziastais Rytų Europoje. Šis judėjimas siekė geresnės integracijos į Europos visuomenę.

Garsiausia Lietuvos žydų studijų institucija buvo Voložino ješiva, kuri buvo pavyzdžiu daugeliui vėlesnių ješivų. Žymios dvidešimto amžiaus Lietuviškosios ješivos buvo Panevėžio, Telšių, Miro (dabartinėje Baltarusijos teritorijoje), Kelmės ir Slabodkos (Vilijampolė). Lietuvos ješivų judėjimo palikuonys Amerikoje įkūrė ješivas: Yeshiva Rabbi Chaim Berlin, Yeshivas Rabbeinu Yisrael Meir HaKohen („Chofetz Chaim“) ir Beth Medrash Govoha („Lakewood“). Daugybė ješivų Amerikoje buvo įkurtos „Lakewood“ įkūrėjo Rabbi Aharon Kotler studentų iniciatyva.

Pirmaujančios Lietuviškos institucijos Teoretinėse Talmudo studijose didžiausią autoritetą turėjo Lietuvos Chaim Soloveitchik ir Brisker mokyklos. Miro ir Telšių ješivos turėjo konkuruojančius požiūrius. Lietuvos žydai praktikavo judaizmą, Halakha remdamiesi „Aruch HaShulchan“, tačiau šiomis dienomis "lietuviškosios" ješivos teikia pirmenybę Mishnah Berurah, kuri yra laikoma labiau prieinama ir analitiška.

Ortodoksai aškenaziai, XIX a. gyvenę Palestinoje, buvo pasidalinę į dvi grupes Hasidim ir Perushim, pastarųjų dauguma buvo Lietuvos žydai, kuriems turėjo įtakos Vilniaus Gaonas. Dėl šios priežasties šių dienų Izraelyje haredi vartoja terminus Litvak (daiktavardis), Litvisher (būdvardis), Litaim (habraiškai) apibūdinti visus haridi žydus, kurie nėra aškenaziai hasidai. Dar viena priežastis šio termino išplėtimui yra faktas, kad daugybė prestižinių ir pirmaujančių ješivų yra garsių Lietuvos ješivų darbą tęsiančios palikuonės, nors dabartiniai šių ješivų nariai nebūtinai yra Lietuvos žydų palikuonys. Realybėje mitnagdei bendruomenių etninė sudėtis ir religinės tradicijos yra įvairialypės.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

XIV amžiuje žydai LDK tvirtai įsikūrė ir amžiaus pabaigoje LDK buvo jau keletas bendruomenių, apie 6000 žydų. 1388 m. Vytautas Didysis suteikė Bresto žydams privilegiją, vėliau išplėtė ir kitoms bendruomenėms. Pagal 1388 m. Vytauto privilegiją žydai buvo laisvaisiais asmenimis, kriminalinėse bylose juos teisė tiesiogiai didžiojo kunigaikščio atstovai. Smulkių nusikaltimų atveju žydų atžvilgiu veikė vietinių pareigūnų jurisdikcija, jie buvo teisiami lygiomis teisėmis su bajorais ir kitais laisvaisiais piliečiais. Šios teisės padėjo žydų bendruomenei klestėti.

1495 metais Aleksandras išvarė žydus, bet leido sugrįžti 1503 metais.[5] 1566 m. Lietuvos statutas nustatė tam tikrus apribojimus žydams, įskaitant reikalavimą dėvėti specifinę aprangą, geltonas kepures vyrams ir geltonas skareles moterims.

Chmelnickio sukilimas sunaikino egzistuojančias Lietuvos žydų institucijas. Lietuvos žydų bendruomenė išaugo nuo 120 000 1569 metais iki 250 000 1792 metais. Po Antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1793 metais, Lietuvos žydai tapo Rusijos imperijos pavaldiniais.

Lietuvos žydai antrojo pasaulinio karo metu[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvos Respublikoje prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo apie 160 000 žydų, t.y. 7 % visų Lietuvos gyventojų.[6] Karo pradžioje apie 12 000 Lenkijos žydų nuo nacių pabėgo iš Lenkijos į Lietuvą.[7] 1941 metais Lietuvos žydų jau buvo apie 250 000, t.y. 10 % visos Lietuvos gyventojų.[8]

1941 m. birželio mėn. vokiečių invazijos metu nacistai ir lietuviai, kurie talkino naciams, nužudė 206 800 žydų.[reikalingas šaltinis] Žymiausios žudymo vietos buvo Panerių miškas (žr. Panerių žudynės) ir Devintas fortas.

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Litvakus galima lengvai atpažinti pagal hebrajų ir jidiš kalbų tarimą. Būtent šis specifinis tarimas yra dažnai naudojamas nustatant Lita teritorijos, kurioje gyvena litvakai ribas. Litvakams būdingas bruožas yra savitas balsių tarimas, holam tariamas [ej], Sephari žydai taria [oː], Vokietijos [au] ir Lenkijos [oj].

Grupės skyrėsi ne tik skirtingais religinių mokyklų požiūriais, kalbų tarimu, bet ir virtuvės papročiais. Galitzianer buvo žinomi dėl labai saldžių patiekalų, tuo tarpu Litvisher pasižymėjo labiau pikantiškais patiekalais tokiais kaip Gefilte žuvis.[9]

Lietuvos žydai dabartinėje Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvos žydų palikuonių domėjimasis buvusia žydų bendruomene paskatino turizmą ir mokslinius tyrinėjimus, siekiant išsaugoti ir įamžinti žydų istorinį paveldą ir holokausto aukų atminimą. Taip pat daugiau Lietuvos žydų domisi ir nori išmokti jidiš kalbą.[10]

XXI amžius pasižymėjo konfliktais tarp Chabad-Lubavitch narių ir nereligingų (labiau pasaulietinių) žydų bendruomenės lyderių. 2005 metais įvykusio konflikto metu vyriausiasis rabinas Sholom Ber Krinsky buvo fiziškai pašalintas iš sinagogos. Ponas Alperavičius paskelbė naują vyriausiąjį rabiną.[11]

Žymūs dabarties Lietuvos žydai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Emanuelis Zingeris (Seimos narys)
  • Markas Zingeris (rašytojas)
  • Anatolijus Šenderovas (kompozitorius, Lietuvos Nacionalinės premijos ir Europos kompozitorių premijos laureatas)
  • Artūras Bumsteinas (kompozitorius ir garso meistras)
  • Arkadijus Vinokūras (aktorius, humoristas, publicistas)
  • Gercas Žakas (Lietuvos futbolo teisėjų federacijos viceprezidentas)
  • Gidonas Šapiro-Bilas (ŽAS grupės pop dainininkas)
  • Dovydas Bluvšteinas (muzikos prodiuseris)
  • Leonidas Donskis (filosofas, eseistas)
  • Icchokas Meras (rašytojas)
  • Benjaminas Gorbulskis, Chaim Baruch Utinsky (poetai)
  • Grigorijus Kanovičius (rašytojas)
  • Rafailas Karpis (operos dainininkas (tenoras))
  • David Geringas (pasaulinio garso violončelininkas ir dirigentas)
  • Liora Grodnikaitė (operos dainininkė (mecosopranas)
  • Arkadijus Gotesmanas (džiazo perkusininkas)
  • Ilja Bereznickas (animatorius, iliustratorius, scenarijų rašytojas ir karikatūristas)
  • Adomas Jacovskis, Marius Jacovskis, Aleksandra Jacovskytė (dailininkai)
  • Adasa Skliutauskaitė (dailininkė)

Organizacijos[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvos žydų bendruomenė – Buveinės adresas: Pylimo g. 4, 01117 Vilnius, Lietuva

Lietuvoje periodiškai vyksta Pasaulio litvakų kongresas.

Litvakų išeivija[taisyti | redaguoti kodą]

Litvakų yra Izraelyje, JAV, Pietų Afrikos Respublikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir kitose šalyse.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. „The Jewish Community of Lithuania“. European Jewish Congress. Tikrinta 2014-11-06.
  2. "Lithuania. " United States Holocaust Memorial Museum. Tikrinta 2016-04-19.
  3. The Virtual Jewish History Tour – Vilnius
  4. Vilnius, Jerusalem of Lithuania
  5. Istorija (LDK)
  6. „Lithuania“ (atnaujinta 2014-06-20). United States Holocaust Memorial Museum. Tikrinta 2015-04-14.
  7. Levin, Dov (2010). "Lithuania. " YIVO Encyclopedia of Jews in Eastern Europe. Tikrinta 2015-04-14.
  8. „Lithuania“ (atnaujinta 2014-06-20). United States Holocaust Memorial Museum. Tikrinta 2015-04-14.
  9. This is no fish tale: Gefilte tastes tell story of ancestry
  10. Lithuanian Jews revive Yiddish
  11. International Religious Freedom Report

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]