Lietuvos žydai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Laikraščio „Der Wilner Express“ 1936 m. laida
Buvusios Vilniaus žydų gimnazijos pastatas
Litvakų ir Lenkijos žydų gyvenamos teritorijos carinėje Rusijoje

Lietuvos žydai plačiąja prasme arba litvakai – teritorinis-lingvistinis žydų aškenazių pogrupis ir istoriškai su jais susijusi ortodoksinio judaizmo srovė.[1] Litvakai gyveno Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje (šiuolaikinėje Lietuvoje, Baltarusijoje, dalyje Ukrainos, Latvijos, Rusijos ir Lenkijos), jidiš kalba vadintoje „Líte“. Litvishe Yiddish ('Lietuvos Jidiš') buvo vienas iš pagrindinių jidiš kalbos dialektų Europoje. Juo buvo kalbama Lietuvoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Estijoje ir šiaurės rytų Lenkijos Suvalkų regione.

Po Abiejų Tautų Respublikos padalinimų litvakai pateko į Rusijos imperiją. Po Pirmojo pasaulinio karo litvakai atsidūrė naujai susikūrusiose nacionalinėse valstybėse - Lietuvoje, Lenkijoje, taip pat Sovietų Sąjungoje. Lietuvos žydų bendruomenė buvo beveik visiškai sunaikinta holokausto Lietuvoje ir Lenkijoje metu. Rugsėjo 23 d. minima Lietuvos žydų genocido diena.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos žydų istorija siekia ankstyvuosius viduramžius. Pirmieji žydai į būsimosios Lietuvos Didžios Kunigaikštystės teritoriją greičiausiai atvyko iš pietryčių.[2] Didesnis skaičius žydų aškenazių atvyko nuo XI a. pabaigos, bėgdami nuo žydų persekiojimo Kryžiaus karų laikotarpiu, vietinio masto žydų žudynių ir trėmimų iš vokiškai kalbančių teritorijų. Iš pradžių jie kėlėsi į slavų gyvenamus kraštus, o iš ten pasiekė ir Lietuvą.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XIV amžiuje žydai LDK buvo tvirtai įsikūrę ir amžiaus pabaigoje LDK buvo jau keletas bendruomenių, apie 6000 žydų. Tolerantiški religijos atžvilgiu Lietuvos ir Lenkijos valdovai skatino žydų persikėlimą, vertino jų žinias ir kontaktus reikalingus ekonominei šių šalių pažangai. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose jie minimi 1388 m., kai Vytautas Didysis suteikė Brastos žydams privilegiją.[3] Šią privilegiją Vytautas vėliau išplėtė ir kitoms bendruomenėms. Pagal 1388 m. Vytauto privilegiją žydai buvo laisvaisiais asmenimis, kriminalinėse bylose juos teisė tiesiogiai didžiojo kunigaikščio atstovai. Smulkių nusikaltimų atveju žydų atžvilgiu veikė vietinių pareigūnų jurisdikcija, jie buvo teisiami lygiomis teisėmis su bajorais ir kitais laisvaisiais piliečiais. Šios teisės padėjo žydų bendruomenei klestėti.

1495 metais Aleksandras išvarė žydus, bet leido sugrįžti 1503 metais.[4] 1566 m. Lietuvos statutas nustatė tam tikrus apribojimus žydams, įskaitant reikalavimą dėvėti specifinę aprangą, geltonas kepures vyrams ir geltonas skareles moterims. Lietuvos žydų bendruomenė išaugo nuo 120 000 1569 metais iki 250 000 1792 metais. XVII-XVIII a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tapo vienu Rytų žydų centrų, o Vilnius vadintas "Lietuvos Jeruzale" arba "Šiaurės Jeruzale".

Po Antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1793 metais, Lietuvos žydai tapo Rusijos imperijos pavaldiniais. Iki Antrojo pasaulinio karo istorinėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje gyveno daugiau nei milijonas žydų, tame tarpe Latvijoje - 94 000, Lietuvoje - 147 000, Lenkijoje - 505 000, Rusijoje - 4000, Baltarusijos TSR - 375 000, Ukrainos TSR - 32 000. Karo pradžioje apie 12 000 Lenkijos žydų nuo nacių pabėgo iš Lenkijos į Lietuvą.[5]

Vokiečių okupacijos metu daugiau nei 90 % litvakų vokiečių ir jų vietinių pagalbininkų buvo išžudyti. Žymiausios žudymo vietos buvo Panerių miškas (žr. Panerių žudynės) ir Devintas fortas.

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jidiš būdvardis ליטוויש Litvish reiškia „lietuviška(-as)“, daiktavardis apibūdinti Lietuvos žydą yra Litvak. Terminas Litvak kilęs iš lenkiško termino Litwak reiškiančio „žmogų iš Lietuvos“. Šis žodis iki XIX a. buvo nustotas naudoti ir buvo atgaivintas XIX a. devintajame dešimtmetyje su nauja siauresne prasme - apibūdinti „Lietuvos žydus“.

Lietuviškosios jašivos buvo pagrindiniu oponentu Hasidim judėjimui. Lietuvos žydai tapo Misnagdim arba Mitnagdim (ne hasidų) judaizmo judėjimo simboliu visame pasaulyje. Mitnagdim tapo simboliu, kuris yra naudojamas apibūdinti visus žydus, kurie seka lietuviškųjų ješivų tradicijas, nepaisant fakto ar jų protėviai kilę iš Lietuvos ar ne.

Ortodoksai aškenaziai, XIX a. gyvenę Palestinoje, buvo pasidalinę į dvi grupes Hasidim ir Perushim, pastarųjų dauguma buvo Lietuvos žydai, kuriems turėjo įtakos Vilniaus Gaonas.

Dėl šios priežasties šių dienų Izraelyje haredi vartoja terminus Litvak (daiktavardis), Litvisher (būdvardis), Litaim (habraiškai) apibūdinti visus haridi žydus, kurie nėra aškenaziai hasidai. Yeshivishe ir Misnagdim taip pat naudojamos tos pačiam grupės apibūdinimui. Žodžiai Litvishe ir Lita’im yra šiek tiek klaidinantys, kadangi yra ir žydai chasidai iš Didžiosios Lietuvos ir daugybė kitų Lietuvos žydų, kurie nėra Haredim. Dar viena priežastis šio termino išplėtimui yra faktas, kad daugybė prestižinių ir pirmaujančių ješivų yra garsių Lietuvos ješivų darbą tęsiančios palikuonės, nors dabartiniai šių ješivų nariai nebūtinai yra Lietuvos žydų palikuonys. Realybėje mitnagdei bendruomenių etninė sudėtis ir religinės tradicijos yra įvairialypės.

Išskirtiniai bruožai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kalba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Litvakai, būdami teritorine-lingvistine aškenazių žydų grupe kalbėjo šiaurės rytiniu arba lietuvišku (jidiš ‏ליטװיש, litviš) jidiš kalbos dialektu. Šis dialektas istoriškai buvo paplitęs didžiojoje dabartinės Baltarusijos, Lietuvo sir Latvijos dalyje, taip pat kai kuriuose šalimai esančiuose Rusijos ir Lenkijos rajonuose. Teritorija, kurioje buvo paplitęs šis dialektas, iš dalies sutapo su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienomis ir dėl to žydų šaltiniuose vadinama "Lietuva", o istorinė LDK sostinė ir regiono žydų kultūros centras Vilnius - "Lietuvos Jeruzale".

Religija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

"Litvakiškas" požiūris į judaizmą pasižymi labai giliu ir išsamiu Talmudo studijavimu. Lietuva tapo tradicinės opozicijos Hasidizmui centru. Nors Lietuvos tradicionalistų judėjimas buvo mažesnis už chasidų ir pastarųjų pramintas „misnagdais“ (oponentais), Lietuvos tradicionalistai tikėjo, kad jų išpažįstamas ir praktikuojamas judaizmas yra senesnis nei chasidų ir esąs pirminis bei autentiškasis judaizmas. Šių grupių opozicija išaugo tiek, kad „Lietuviškas“ ir „Mitnaged“ tapo sinonimais. Nepaisant to, ganėtinai didelė Lietuvos žydų dalis priklausė chasidų grupėms, tokioms kaip Chabad, Slonim (chasidų dinastija), Karlin (Pinskas) ir Kaidanavos. Su Švietimo plėtra, daugybė Lietuvos žydų tapo „Haskala“ – žydų švietimo judėjimo entuziastais Rytų Europoje. Šis judėjimas siekė geresnės integracijos į Europos visuomenę.

Garsiausia Lietuvos žydų studijų institucija buvo Voložino ješiva, kuri buvo pavyzdžiu daugeliui vėlesnių ješivų. Žymios dvidešimto amžiaus Lietuviškosios ješivos buvo Panevėžio, Telšių, Miro (dabartinėje Baltarusijos teritorijoje), Kelmės ir Slabodkos (Vilijampolė). Lietuvos ješivų judėjimo palikuonys Amerikoje įkūrė ješivas: Yeshiva Rabbi Chaim Berlin, Yeshivas Rabbeinu Yisrael Meir HaKohen („Chofetz Chaim“) ir Beth Medrash Govoha („Lakewood“). Daugybė ješivų Amerikoje buvo įkurtos „Lakewood“ įkūrėjo Rabbi Aharon Kotler studentų iniciatyva.

Didžiausią autoritetą teoretinėse Talmudo studijose turėjusios lietuviškos institucijos buvo Chaim Soloveitchik ir Brisker mokyklos. Miro ir Telšių ješivos turėjo konkuruojančius požiūrius. Lietuvos žydai praktikavo judaizmą, Halakha remdamiesi „Aruch HaShulchan“, tačiau šiomis dienomis "lietuviškosios" ješivos teikia pirmenybę Mishnah Berurah, kuri yra laikoma labiau prieinama ir analitiška.

Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Litvakai išsiskyrė ne tik skirtingais religinių mokyklų požiūriais, kalbos tarimu, bet ir virtuve. Galitzianer buvo žinomi dėl labai saldžių patiekalų, tuo tarpu Litvisher pasižymėjo labiau pikantiškais patiekalais tokiais kaip Gefilte žuvis.

Lietuvos žydai dabartinėje Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XXI a. Lietuvos Respublikos žydų bendruomenėje iškilo konfliktas tarp Chabad-Lubavitch narių ir nereligingų (labiau pasaulietinių) žydų bendruomenės lyderių. 2005 metais įvykusio konflikto metu vyriausiasis rabinas Sholom Ber Krinsky buvo fiziškai pašalintas iš sinagogos. Ponas Alperavičius paskelbė naują vyriausiąjį rabiną.[6]

Žymūs Lietuvos Respublikos žydai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Emanuelis Zingeris (Seimos narys)
  • Markas Zingeris (rašytojas)
  • Anatolijus Šenderovas (kompozitorius, Lietuvos Nacionalinės premijos ir Europos kompozitorių premijos laureatas)
  • Artūras Bumsteinas (kompozitorius ir garso meistras)
  • Arkadijus Vinokūras (aktorius, humoristas, publicistas)
  • Gercas Žakas (Lietuvos futbolo teisėjų federacijos viceprezidentas)
  • Gidonas Šapiro-Bilas (ŽAS grupės pop dainininkas)
  • Dovydas Bluvšteinas (muzikos prodiuseris)
  • Leonidas Donskis (filosofas, eseistas)
  • Icchokas Meras (rašytojas)
  • Benjaminas Gorbulskis, Chaim Baruch Utinsky (poetai)
  • Grigorijus Kanovičius (rašytojas)
  • Rafailas Karpis (operos dainininkas (tenoras))
  • David Geringas (pasaulinio garso violončelininkas ir dirigentas)
  • Liora Grodnikaitė (operos dainininkė (mecosopranas)
  • Arkadijus Gotesmanas (džiazo perkusininkas)
  • Ilja Bereznickas (animatorius, iliustratorius, scenarijų rašytojas ir karikatūristas)
  • Adomas Jacovskis, Marius Jacovskis, Aleksandra Jacovskytė (dailininkai)
  • Adasa Skliutauskaitė (dailininkė)

Organizacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos žydų bendruomenė – Buveinės adresas: Pylimo g. 4, 01117 Vilnius, Lietuva

Lietuvoje periodiškai vyksta Pasaulio litvakų kongresas.

Litvakų išeivija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Litvakų yra Izraelyje, JAV, Pietų Afrikos Respublikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir kitose šalyse.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „The Jewish Community of Lithuania“. European Jewish Congress. Tikrinta 2014-11-06.
  2. Herman Rosenthal: Origin of Lithuanian Jews Straipsnis „Lithuania“ iš Jewish Encyclopedia, Volume 8, New York/London 1904, P. 119 (anglų kalba). Tikrinta: 2010-01-28
  3. http://www.zydai.lt/lt/content/viewitem/238/
  4. Istorija (LDK)
  5. Levin, Dov (2010). "Lithuania. " YIVO Encyclopedia of Jews in Eastern Europe. Tikrinta 2015-04-14.
  6. International Religious Freedom Report

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]