Bernas (samdinys)
- Apie Šveicarijos sostinę žr. Bernas.
Bernas – praeityje, XIX–XX a. pirmoje pusėje, samdomus žemės ūkio darbus atlikęs darbininkas. Bernavo dažniausiai nevedęs jaunas vyras, kuris suderėdavo dirbti sunkiausius ir svarbiausius vyriškus žemės ūkio darbus dvare ar pas turtingą ūkininką. Bendrąja prasme, lietuviai bernu vadino jaunuolį, nevedusį vyrą, taip nusakydami jo amžiaus tarpsnį. Liaudies dainose, tautosakoje dažna mažybinė maloninė forma – bernelis, bernytis, bernužėlis.[1][2][3] Lietuvių senuosiuose raštuose ir žodynuose sutinkamas žodis bernas, reiškiantis tarną, padienininką.[4]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lietuvoje nuolatinių ir sezoninių žemės ūkio darbininkų samdomasis darbas įsigalėjo 1863–1864 m. panaikinus feodalines prievoles.[5]
Bernai buvo samdomi darbams nuo Kalėdų iki Kalėdų. Tuo tarpu Klaipėdos krašte buvo įsigalėjusi tradicija turėti berną nuo šv. Martyno iki šv. Martyno (šventojo diena – lapkričio 11). Bernas tarpkalėdžiu buvo paleidžiamas trumpų atostogų.[2] Be suderėto piniginio atlyginimo, bernui būdavo atlyginama ir derliumi iš jam skirtos „bandos“ – žemės sklypelio su ten pasėtais javais, linais ir kitais augalais. Samdinio derliaus nuo laukų nuimti padėdavo atėję tėvai. Kai samdinys būdavo pasamdytas iš toliau, jis sau nesėdavo, nes namiškiai negalėtų prisidėti, be to, neapsimokėtų derlių toli vežti. Tokiu atveju su šeimininkais atsiskaitydavo pinigais. Geras bernas galėjo tikėtis iš šeimininko rankpinigių, o samdos laikui pasibaigus iš šeimininkės – paviržio (duonos kepalo, lašinių bryzo, kumpio, sviesto gabalo). Ūkio nuolatiniai ir sezoniniai samdiniai sudarė šeimyną. Pirmieji bernų ir šeimininkų pagalbininkai buvo 14–16 m. paaugliai, vadinami pusberniais, o Žemaitijoje – mažaisiais vaikiais arba pusvaikiais.[6] Juos taip pat samdydavo vidutiniai ir dideli ūkiai. Pasiturintys ūkininkai turėdavo po keletą bernų. Vienas tarp jų buvo vadinamas pirmuoju, arba didžiuoju. Jis kas rytą žadino šeimyną, vadovavo kitiems samdiniams, mokėjo pataisyti inventorių, todėl gaudavo didesnį atlyginimą.[2] Šeimyną (berną, mergą, piemenį) samdydavo metų pradžioje, sausio mėnesį. Darbininkai keisdavosi dėl darbų sezoniškumo. Vieni išeidavo, kai visi kūlimo ir linų mynimo darbai būdavo užbaigti, kiti ateidavo kitų metų pradžioje.[7]
XX a. pirmaisiais dešimtmečiais sumažėjo nuolatinių samdinių, padaugėjo padienių darbininkų. 1937 m. Lietuvos ūkiuose buvo priskaičiuojama apie 32 000 bernų.[2] Pokario Lietuvos TSR samdomasis darbas valstiečių ūkiuose buvo varžomas. Samdiniai kaime išnyko vykdant kolektyvizaciją, pasiturinčius ūkius valdžiusių vadinamųjų buožių likvidavimo politiką.[5]
Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Bernas lkz.lt
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 Bernai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003
- ↑ Bernas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003
- ↑ Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė. Bernas etimologija.baltnexus.lt
- ↑ 5,0 5,1 Samdiniai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXI (Sam–Skl). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
- ↑ Pusberniai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIX (Pre-Reu). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011
- ↑ Elvyra Dulaitienė. Kupiškėnų senovė. Etnografija ir tautosaka. Samdiniai Tautosmenta.lt, p. 125, 126