ATR-Švedijos karas (1600–1629)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
ATR-Švedijos karas (1600-1629)
Priklauso: ATR-Švedijos karai
Sw BalticProv en.png
Pagrindinės kovos vyko Livonijoje
Data: 1600-1629 m.
Vieta: Livonija, Kuršžemės hercogystė, Prūsijos hercogystė
Rezultatas: Švedijos pergalė
Priežastis: siekis dominuoti Baltijos jūroje
Kariaujančios pusės
Lilla riksvapnet.svg Švedija Herb Rzeczypospolitej Obojga Narodow.svg ATR
Coat of Arms of Duchy of Courland.jpg Kuršžemės ir Žemgalos hercogystė
Vadovai
Karolis IX
Karolis Gylenhelmas
Joachimas Frydrichas Mansfeldas
Gustavas II Adolfas
Jurgis Farensbachas
Kristupas Radvila Perkūnas
Janas Zamoiskis
Jonas Karolis Chodkevičius
Jonas Stanislovas Sapiega
Kristupas Radvila

ATR-Švedijos karas (1600–1629) buvo antrasis karinis konfliktas tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos. Karas vyko keturiais etapais (1600-1611; 1617-1618; 1620-1625; 1626-1629) su paliaubomis tarp jų. Nuo 1618 m. karas tapo dalimi Trisdešimtmečio karo visoje Europoje, kuriame susidūrė katalikai ir protestantai.

Priešistorė[taisyti | redaguoti kodą]

Livonijos karas baigėsi 1583 metais. Po to kilęs Vazų dinastijos ginčas dėl teisės į Švedijos sostą tapo beveik tris dešimtmečius trukusio ginčo pagrindu. Konflikto priežastis buvo Zigmanto Vazos kova su dėde Karoliu Sudermanlandiečiu dėl Švedijos sosto.

Konflikto ištakos siekė karo prieš Zigmantą laikus Švedijoje, kai 1593 m. mirus tėvui Zigmantas Vaza karūnavosi Švedijos karaliumi ir tuo pačiu metu buvo Abiejų Tautų Respublikos karaliumi. Po 15971599 m. vykusio pilietinio karo Švedijoje Zigmantas Vaza prarado Švedijos sostą.

Pirmasis etapas (1600-1611)[taisyti | redaguoti kodą]

Iki karo pradžios 1600 m. Livonijoje kontroliuotos teritorijos
Pagrindinis straipsnis – Lenkijos-Švedijos karas (1600-1611).

Švedų puolimas (1600-1601)[taisyti | redaguoti kodą]

Dar 1599-ųjų lapkritį princas Karolis IX įsiveržė į Narvą, o iki 1600-ųjų kovo iš Estijos (kuri netrukus formaliai pripažino Karolio valdžią) išstūmė visas lenkų įgulas.

Vendeno vaivada Jurgis Farensbachas

1600 m. rugpjūčio 19 d. Taline (tuomet – Revelis) ir Narvoje išsilaipino apie 10 tūkst. švedų karių armija. Prisijungus estų didikams ir valstiečiams bendros pajėgos siekė 14 tūkst. karių, kuriems vadovavo Karolis IX. ATR pajėgoms Livonijoje vadovavo Vendeno vaivada Jurgis Farensbachas, turėjęs apie 2,4 tūkst. samdinių (įskaitant 800 husarų ir 1000 pėstininkų). Prisijungus Rygos miesto įgulai, Kurliandijos, bajorų šauktinių ir Lietuvos totoriams bendros pajėgos sudarė 4,5 tūkst. karių.

Apsijungusi Karolio armija išžygiavo 1600 m. rugsėjo 13 d. dviejomis kryptimis. Pirmoji iš Talino pasuko Piarnu link, o antroji iš Narvos į Tartu (tuomet – Dorpatas).

Su silpnomis pajėgomis Jurgis Farensbachas negalėjo atremti švedų puolimo, tačiau visgi sugebėjo laimėti keletą susirėmimų:

Švedai užėmė:

Švedų apgultas Tartu (Dorpatas) pasidavė tik 1601 m. sausio 6 d.

Nors ATR laimėjo 1601 m. sausio 7 d. Cėsių (Vendeno) mūšį, kuriame 700 ATR karių atrėmė apie 3000 švedų puolimą, tačiau atlyginimo negaunantys samdiniai plėšikaudami apylinkėse priešiškai nuteikinėjo vietos gyventojus, kurie pradėjo remti švedus. Šie netrukus po pralaimėto mūšio užėmė Valmierą (vok. Wolmar).

Tuo metu Zigmantas Vaza atsiųsdavo tik pažadų dėl Livonijos gynimo, bet neatsiuntė nei kariuomenės, nei pinigų.

1601 m. vasarį švedai pasiekė Dauguvos upę, o mėnesio pabaigoje pasirodė prie Rygos (kurios gynybai vadovavo pats Jurgis Farensbachas), o kovo 28 d. pradėjo Koknesės apgultį, kur miestas pasidavė balandžio 1 d. ir gynėsi tik pilyje likęs lenkų garnizonas.

Karolis Gylenhelmas

Kai kurie švedų išpuoliai vyko ir kitoje Dauguvos pusėje – Kurliandijoje, net Žemaitijoje. Koknesės pilies švedai nesugebėjo užimti, todėl Karolis paliko 2600 karių prie pilies ir su kita armijos dalimi atsitraukė 30 km į rytus prie Erlės, kur vadovavimą perleido savo nesantuokiniam sūnui Karoliui Gylenhelmui (šved. Carl Carlsson Gyllenhielm), o pats grįžo į Švediją telkti naujų pajėgų.

ATR atsakas[taisyti | redaguoti kodą]

1601 m. ankstyvą pavasarį Seimui patvirtinus naujus mokesčius, skirtus karui Livonijoje finansuoti, į čia išsiųstos karinės pajėgos, kurioms vadovauti pavesta garsiausiems ATR karvedžiams, pakeitė jėgų pusiausvyrą.

Nors ir neturėdamas pakankamai kariuomenės Jonas Karolis Chodkevičius 1605 m. nusprendė neprileisti Švedijos kariuomenės prie Rygos ir pastojo jai kelią ties Salaspiliu.

1605-1608 m. paliaubos[taisyti | redaguoti kodą]

Jonui Karoliui Chodkevičiui 1605 m. nugalėjus 2,5 karto didesnę Švedijos kariuomenę Salaspilio mūšyje (vok. Kirchholm) buvo sudarytos paliaubos, kurios vėliau pratęstos iki 1608 m. Pralaimėjęs Salaspilio mūšį Karolis naujo žygio neberengė.

Faktiškai laimėjimu nebuvo pasinaudota, nes krašte virė kova prieš karalių ir kilo Zebžydovskio rokošas.

Švedijos puolimas 1608 m.[taisyti | redaguoti kodą]

1608 m. Joachimas Frydrichas Mansfeldas (vok. Joachim Friedrich Graf von Mansfeld zu Vorderort) vėl užpuolė Livoniją, čia užėmė Daugavgrivą, Viljandį, Koknesę.

Grįžęs Chodkevičius išlaisvino Rygą ir užėmė Piarnu. Salio mūšyje sunaikinta švedų flotilė, o prie Gaujos upės sumušto Mansfeldo pajėgos:

1611-1617 m. paliaubos[taisyti | redaguoti kodą]

1611 m. balandį šalys pasirašė 9 mėnesių paliaubas. Spalį mirė Karolis IX, Švedijai nesiseka karas prieš Daniją, o Zigmantas Vaza įsivelia į karą Maskvoje. Todėl 1612 m. balandį paliaubos pratęsiamos dar 10 mėnesių, 1614 m. sausio 20 d. susitariama ugnį nutraukti iki 1616 m. rugsėjo 29 d.

Antrasis etapas (1617-1618)[taisyti | redaguoti kodą]

Karą 1617 m. atnaujino Gustavas II Adolfas (karaliumi tapęs 1611 m.), kai Švedija ir MDK sudarė Stolbovo taikos sutartį.

Kariniai veiksmai atnaujinti padedant išdavikui Volmarui Farensbachui:

  • 1617 m. birželį Švedija užima Piarnu, Vindau ir Dinamiunde.

Du paskutiniai miestai vėliau grąžinti pagal 1618 m. sutartį, kurioje numatytas dviejų metų terminas.

Trečiasis etapas (1620-1622)[taisyti | redaguoti kodą]

1620 m. lapkričio mėn. pasibaigus paliauboms Švedijos karalius Gustavas II Adolfas po kelių savaičių apgulties užėmė Rygą.

Paliaubų terminas baigėsi 1621 m. birželio 28 m. ir, nutraukęs derybas, rugpjūčio 21 d. Gustavas II Adolfas su 158 laivais ir apie 14 000 karių iš Švedijos atplaukęs prie Rygos ją apgulė. Rugsėjo 25 d. Rygos įgula (ATR daliniai) pasidavė.

Livonijos apsaugai ir gynybai vadovavo Lietuvos lauko etmonas Kristupas Radvila Jaunasis. Tuo metu Livonijos pilių įgulose ir lauko kariuomenėje tebuvo apie 2200 karių. LDK svarbiausios jėgos, kurioms vadovavo Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius, buvo sutelktos karui prieš Osmanų imperiją.

Spalio 15 d. Gustavui II Adolfui pasidavė Mintaujos įgula. Kristupas Radvila pasitraukė į Bauskę, bet 1622 m. liepos 5 d. jis apgulė Mintaują ir privertė švedų įgulą kapituliuoti. Iš Švedijos su sustiprinta kariuomene grįžęs Gustavas II Adolfas atvyko prie Mintaujos, kur jam kelią pastojo Kristupas Radvila. Po susirėmimo liepos 17 d. prasidėjo derybos dėl paliaubų. Kristupas Radvila pareikalavo grąžinti Rygą ir nenorėjo tituluoti Gustavo II Adolfo Švedijos karaliumi. Derybos nutrūko, liepos 26 d. buvo atnaujintos, bet nerezultatyvios. Rygos miestiečiams tarpininkaujant Kristupas Radvila ir Jokūbas De la Gardie rugpjūčio 10 (ar 20) d. pasirašė Mintaujos paliaubas iki 1623 m. gegužės 1 d.

ATR buvo užsiėmusi karais su Osmanų imperija ir pasirašė sau nenaudingas paliaubų sąlygas, kuriomis taika sudaryta iki 1625 m. kovo mėn.

Ketvirtasis etapas (1625-1629)[taisyti | redaguoti kodą]

LDK kariuomenei vadovavo ne patys aukščiausi kariniai pareigūnai.

Paliaubos ir taikos sutartis[taisyti | redaguoti kodą]

1629 m. spalio 26 d. sudarytos Altmarko paliaubos, kurių metu, 1632 m. mirė Zigmantas Vaza, karaliumi išrinktas jo sūnus Vladislovas Vaza. Pasibaigus paliauboms 1635 m., Vladislovas Vaza pareiškė pretenzijas į Švedijos sostą.

1635 m. baigiantis paliaubų terminui reikėjo ruoštis naujam karui arba rūpintis pratęsti paliaubas. Nors renkamas karaliumi Vladislovas buvo pasižadėjęs nebesirūpinti Švedijos sostu, tačiau iš tikrųjų nuo jo neatsisakė. 1632 m. rudenį ties Liucenu (Lützen) (Vokietijoje) žuvo Švedų karalius Gustavas II Adolfas (Gustav II Adolf). Vladislovas ketino vesti jo našlę žmoną (Maria Eleonora of Brandenburg), bet jo priešai Švedijoje sosto paveldėtoja paskelbė jaunutę Gustavo II Adolfo dukterį Kristiną (Christina of Sweden). Vladislovas pasiryžo vesti ją, tačiau Švedijos ponai ir tam pasipriešino. Tada jis nusprendė, paliauboms pasibaigus, pradėti karą su švedais. 1635 m. jis pats su lenkų kariuomene pradėjo pulti švedus Prūsijoje, o Lietuvos etmonas Kristupas Radvila taip pat sėkmingai puolė juos Livonijoje.

1635 m. rugsėjo 12 d. sudaryta Štumsko taikos sutartis, turėjusi galioti 26 metus, pagal jos sąlygas Kristupas Radvila Jaunasis turėjo grąžinti Švedija sėkmingai užimtą Cėsių sritį Livonijoje, Lietuvai liko tik žemės pietinėje Dauguvos upės pusėje.

Taikos sutarties buvo laikomasi iki 1654 m. pabaigos, kai Švedijos riksdagas nusprendė įsikišti į ATR-Maskvos karą ir pradėjo Švedų tvaną, kuris baigėsi tik 1660 m. pasirašius Olivos taikos sutartį.