Folkungai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Folkungų herbas
Paminklas Birgeriui Magnusonui Stokholme

Folkungai (šved. Folkungar) arba Bjelbo dinastija – Skandinavijos karalių dinastija, 12501364 m. valdžiusi Švediją, 13191387 m. Norvegiją, 13751387 m. Daniją.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pradininkas – jarlas Birgeris Magnusonas, vedęs paskutinio Erikų giminės karaliaus seserį ir 1250 vainikavęs sūnų Valdemarą Švedijos karaliumi, bet 1250–1266 m. iš tiesų valdė pats.

Folkungų laikais Švedijoje galutinai susiklostė feodaliniai santykiai. Valdant Magnusui Eriksonui 1319 m. sudaryta asmeninė unija su Norvegija, kurią Folkungai išlaikė, kai 1364 m. buvo nuversti Švedijoje. Paskutinis Folkungas Olafas IV Hokonsonas 1375 m. buvo išrinktas ir Danijos karaliumi. Dinastija pavadinta Folkungais XVI a. pirmojoje pusėje. XII a.- XIII a. taip vadintos karaliams priešiškos didikų giminės.[1]

Folkungai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Folkungai Valdymo metai
Švedijos karaliai 1250–1364 m.
Valdemaras Birgersonas 1250-1275 m.
Magnusas Birgersonas 1275-1290 m.
Birgeris Magnusonas 1290-1318 m.
Magnusas Eriksonas 1319-1364 m.
Norvegijos karaliai 1319–1387 m.
Magnusas Eriksonas 1319-1355 m.
Hokonas VI Magnusonas 1355-1380 m.
Olafas IV Hokonsonas 1380-1387 m., 1375–1387 ir Danijos karalius
Dinastija
Prieš tai:
Erikų giminė
Švedijos karaliai

1250-1364
Po to:
Meklenburgai
Prieš tai:
Gražiaplaukio dinastija
Norvegijos karaliai

1319-1387
Po to:
Margarita I
Prieš tai:
Valdemaras IV
Danijos karaliai

1375-1387
Po to:
Margarita I

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Folkungai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 172 psl.