Albrechtas Brandenburgietis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Albertas Brandenburgietis Hohencolernas
vok. Albrecht von Brandenburg-Ansbach
lot. Albertus Brandenburgensis
Markgraf Albrecht von Preußen.jpg
Hohencolernai
Albrechto Brandenburgiečio herbas
Albrechto Brandenburgiečio herbas
Gimė: 1490 m. gegužės 17 d.
Ansbachas, Vokietija
Mirė: 1568 m. kovo 20 d. (77 metai)
Tepliuva, Prūsija, palaidotas Karaliaučiaus katedroje
Tėvas: Frydrichas V Brandenburgietis
Motina: Sofija Kazimieraitė
Sutuoktinis(-ė): Darata, Danijos karalaitė
Ona Marija iš Braunšveigo
Vaikai:

Ona Sofija
Albrechtas Frydrichas Prūsas

Religija: liuteronybė
Commons-logo.svg Vikiteka: Albrechtas BrandenburgietisVikiteka
Janas Mateika. Prūsijos ištikimybės priesaika Krokuvoje 1525 m. balandžio 10 d.
Albrechto Brandenburgiečio skulptūra Marienburge. Skulptorius Rudolfas Zimeringas

Albrechtas Brandenburgietis (Albertas Brandenburgietis Hohencolernas, vok. Albrecht von Brandenburg-Ansbach, lot. Albertus Brandenburgensis, 1490 m. gegužės 17 d. Ansbachas, Vokietija1568 m. kovo 20 d. Tepliuva, Prūsija, palaidotas Karaliaučiaus katedroje) – paskutinysis Vokiečių ordino didysis magistras, pirmasis Prūsijos kunigaikštystės kunigaikštis.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Šeima[taisyti | redaguoti kodą]

Kilęs iš Hohencolernų dinastijos. Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero jogailaičio dukters Sofijos (14641512 m.) ir Ansbacho bei Bairoito markgrafo Frydricho V (14601536 m.) sūnus, Žygimanto Senojo sūnėnas. Aštuntas vaikas 15 vaikų šeimoje.

1526 m. vedė, pirmoji žmona – Danijos karaliaus duktė Darata, su ja gimė duktė Ona Sofija (1527-1591 m.), hercogo Johano Albrechto I Meklenburgiečio žmona. 1547 m. žmonai mirus, 1550 m. vedė antrą kartą. Antroji žmona Ona Marija iš Braunšveigo, jų sūnus Albrechtas Frydrichas Prūsas (1553-1618 m.) – Prūsijos sosto paveldėtojas, hercogas.

Mokėsi Kelno arkivyskupo Henriko IV dvare, 1510 m. kanauninkas.

Didysis magistras[taisyti | redaguoti kodą]

1511 m. Vokiečių ordino riteriai jį išrinko Ordino didžiuoju magistru. 1514 m. su Lietuvos Didžiaja kunigaikštyste sudarė amžinosios taikos sutartį, kuri buvo pratęsta 1529 m.

1519 m. pradėjo paskutinįjį Ordino karą su Lenkija, tačiau riteriai neberodė didelio noro kariauti. Vokiečių ordinui 1521 m. pralaimėjus karą Albrechtas tapo Lenkijos karaliaus vasalu.

Prūsijos kunigaikštis[taisyti | redaguoti kodą]

1522 m. susipažino su Martynu Liuteriu ir susidomėjo reformacija. 1523 m. vasario 28 d. atviru laišku kreipėsi į Vokiečių ordino riterius, įtikinėdamas, kad Ordinas ir kaip dvasinė, ir kaip pasaulietinė institucija išsigimė, kad daugelis ordino brolių, nors ir priėmę celibato įžadus, paleistuvauja, todėl būtų geriau, jeigu jie galėtų gyventi normalų šeimyninį gyvenimą. Beje, ir pats 33 metų amžiaus didysis magistras tuo metu buvo įsimylėjęs, netrukus jam gimė duktė Ona Sofija. Albrechto laiškas susilaukė didžiulio susidomėjimo ne tik tarp ordino brolių, bet ir kitose šalyse, pirmiausia kaimyninėje Lenkijoje.

1525 m. balandžio 10 d. Krokuvoje buvo pasirašyta sutartis, kuria Lenkija pripažino jai pavaldžios pasaulietinės Prūsijos kunigaikštystės įkūrimą, jos sosto paveldimumą, o pats Ordino didysis magistras prisiekė vasalo ištikimybe savo dėdei Žygimantui Senajam. 1525 m. su daugeliu Vokiečių ordino riterių priėmė evangelikų liuteronų tikėjimą, pasidalijo Katalikų bažnyčios ir dvasininkų turtus, Vokiečių ordino valstybę paskelbė pasaulietine Prūsijos kunigaikštyste, o pats tapo hercogu. 15251568 m. Prūsijos kunigaikštystės kunigaikštis. Prūsija tapo pirmąja Europos protestantiškąja šalimi.

Albrechtas ir kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Albrechtas buvo įžvalgus valdovas. 1529 m. Karaliaučiaus pilyje įsteigė biblioteką, kuri netrukus tapo vienu svarbiausių Prūsijos kultūros židiniu. Įvedė privalomąjį knygos egzempliorių – kiekvienas knygų leidėjas ar prekiautojas privalėjo po vieną knygos egzempliorių neatlygintinai perduoti bibliotekai. Taip buvo sukauptas neįkainojamas knygų fondas, kuris iki Albrechto Brandenburgiečio gyvenimo pabaigos turėjo daugiau, kaip 9000 knygų. Rėmė ir pirmąją Prūsijoje H. Veinreicho spaustuvę.

Siekdamas platinti liuteronybę, Albrechtas pradėjo plačią liaudies švietimo programą – statė mokyklas, savo lėšomis leido mokyklinius vadovėlius, į šalį kvietė žymesnius reformacijos šalininkus, mokslininkus, mokytojus. Įsteigė pirmąją Karaliaučiaus gimnaziją.

1544 m. Karaliaučiaus universiteto (lot. Collegium Albertinum) įkūrimo iniciatorius. Tačiau 1548 m. jo pakviestas vienas iš liuteronybės pradininkų Andreas Ozianderis universitete subūrė religinę opoziciją Albrechtui, kuri tęsėsi net ir po Ozianderio mirties 1552 m.

Albrechtas prie savo dvaro įsteigė chorą, instrumentinį ansamblį, į kurį pakvietė žymiausius to meto Europos muzikantus. Jo iniciatyva buvo išleisti Prūsijos dainų dainynai. Netgi pats Albrechtas yra parašęs choralą „Tebūnie taip, kaip nori Dievas“.

Albrechtas ir Lietuva[taisyti | redaguoti kodą]

Jo pakviesti iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės į Karaliaučių pasitraukė Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis ir kiti protestantai, vėliau tapę Mažosios Lietuvos kultūros veikėjais. Rūpinosi lietuvių ir prūsų evangelikų liuteronų kunigų rengimu, skyrė jiems 7 stipendijas.

Albrechto rūpesčiu ir lėšomis Martynas Mažvydas parengė ir Karaliaučiuje 1547 m. išleido pirmąją lietuvišką knyga „Katekizmas“, jo iniciatyva ir lėšomis išleisti 3 katekizmai prūsų kalba. Pirmojo katekizmo išleisti 2 skirtingi variantai, 1545 m. ir 1561 m. Dėl reformacijos Prūsijos viešajame gyvenime imta plačiau vartoti prūsų, lietuvių, lenkų kalbas. Albrechtas skyrė lėšų lietuviškoms parapijoms ir pradžios mokykloms Mažojoje Lietuvoje steigti, religinei literatūrai leisti. Rėmė reformaciją Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ir Lenkijoje, čia stiprino savo įtaką.

Siekė tapti pusbrolio, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto regentu ar Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didžiuoju kunigaikščiu. Tuo tikslu 1546 m. pavasarį Albrechtas buvo atvykęs į Vilnių.[1]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Algirdas Matulevičius. Albrechtas Brandenburgietis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 289 psl.
Prieš tai:
Frydrichas Vetinas
Teuton flag.svg
Vokiečių ordino magistras
15111525
Po to:
Valteris fon Kronbergas
Prieš tai:
nebuvo
POL Prusy książęce COA.svg
Prūsijos hercogas
15251568
Po to:
Albrechtas Frydrichas Prūsas