Jūriniai paukščiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Keliaujančiojo albatroso (Diomedea exulans) išskleisti sparnai gali siekti 3,4 m.
Tamsioji žuvėdra (Onychoprion fuscata) tik kartais nusileisdama ant vandens ore gali išbūti 3-10 metų.

Jūriniai paukščiaipaukščiai, adaptavęsi gyventi jūrose. Nors visi jūriniai paukščiai stipriai skiriasi savo fiziologija, elgsenos ypatumais, jie turi nemažai bendrų bruožų, kurie leidžia teigti, kad jie evoliucionavo konvergentiškai. Skirtingų grupių jūrinių paukščių ekologinės problemos yra panašios ir jie visi užimą panašias ekologines nišas. Seniausi šios grupės atstovai atsirado dar kreidos periode, o šiuolaikinių šeimų bruožus įgavo paleogeno epochoje.

Jūriniai paukščiai, skirtingai nei kiti paukščiai, dažniausiai gyvena ilgiau, dauginasi vyresniame amžiuje, veda mažiau jauniklių ir skiria jų auginimui daugiau laiko. Daugelis jų peri kolonijomis, kuriose būna nuo kelių dešimčių iki kelių milijonų paukščių. Daugelis kasmet migruoja dideliais atstumais, kirsdami pusiaują, o kai kurie net apkeliauja aplink pasaulį. Maitinasi tiek nuo vandens paviršiaus, tiek po vandeniu, kartais medžioja vieni kitus. Kai kurios rūšys visą gyvenimą praleidžia virš vandens, toli nuo sausumos krantų; kitos gyvena tik jūros ar vandenynų pakrantėse; o trečios dalį metų praleidžia sausumoje toli nuo jūros.

Žmogaus santykiai su šiais paukščiais turi ilgalaikę istoriją: jie tarnavo kaip maisto šaltinis, padėdavo orientuotis atviruose vandenyse žvejams ir jūreiviams. Tačiau dėl nekontroliuojamos žmogaus veiklos, nemažai jūrinių paukščių rūšių šiuo metu atsidūrė ties išnykimo riba. Pastaraisiais dešimtmečiais buvo sukurti specialūs metodai šio biologinio palikimo išsaugojimui.

Identifikacija[taisyti | redaguoti kodą]

Tikslių kriterijų, leidžiančių priskirti jūriniams paukščiams kokią nors taksonominę grupę, šeimą ar rūšį, šiuolaikinėje klasifikacijoje nėra, o egzistuojantys tebėra ginčytini. Tačiau egzistuoja tam tikras konsensusas dėl to, kad visi pingvinai, vamzdžianosiai, irklakojai (išskyrus žalčiakaklius) ir kai kurie sėjikiniai (tokie kaip plėšikiniai, kiriniai, žuvėdriniai, alkiniai ir Rhynchopidae) yra jūriniai paukščiai. Neretai prie jūrinių priskiriami ir plaukikai, nors paprastai jie laikomi pelkių paukščiais, tačiau dvi iš trijų genties rūšių po devynis mėnesius per metus praleidžia jūrų platybėse ieškodamos maisto ir net kirsdamos pusiaują.

Narai ir kragai, sukantys lizdus ežeruose, o žiemoti skrendantys į jūras, jūriniais paukščiais paprastai nelaikomi. Jie priskiriami vandens paukščiams. Nors visas antinių Merginae pošeimis žiemoja jūrose, šie paukščiai taip pat tradiciškai nelaikomi jūriniais. Daugelis pelkių paukščių ir garnių taip pat nemažai laiko praleidžia atviruose vandenyse ar laikosi jūrų pakrantėse, bet nėra priskiriami jūriniams paukščiams.

Evoliucija[taisyti | redaguoti kodą]

Hesperornis, priskiriamo kreidos periodui, kaukolė.

Dėka palankių litologinių sąlygų (jūrose kietosios dalelės lengvai nusėda ant dugno) buvo rasta nemažai priešistorinių paukščių liekanų[1]. Ankstyviausi radiniai priskiriami kreidos periodui – JAV Kanzaso valstijoje buvo aptikti beveik pilni Hesperornithiformes būrio atstovo Hesperornis regalis skeletai, kuris kiek panašus į šiuolaikinius narus[2][3]. Laikoma, kad Hesperornis buvo akla evioliucijos šaka, iš kurios neišsivystė joks šiais laikais gyvenantis paukštis. Tačiau ir šiuolaikinių jūrinių paukščių protėviai aptinkami kreidos periode. Viena iš tokių iškastinių rūšių yra Tytthostonyx glauconiticus, priskiriamas vamzdžianosiams. Vėliau, paleogeno epochoje jūrinėse platumose dominavo ankstyvieji Petreliniai ir gigantiškieji pingvinai bei dviejų šiandien išmirusių šeimų atstovai – Pelagornithidae, kurių sparnų mostas siekė 5 metrus, ir Plotopteride (grupė stambių jūrinių paukščių panašių į pingvinus)[4]. Šiuolaikinės gentys suklestėjo miocene, o tikrųjų audronašų gentis atsirado dar anksčiau, oligocene[1]. Didžiausia jūrinių paukščių įvairovė buvo vėlyvojo mioceno ir plioceno metu. Pastarosios epochos metu išmirusus didelei daliai jūros gyvūnų stipriai pakito mitybos grandinė (mitybos ryšių sistema – vienų organizmų mitimas kitais). Tuo metu pagausėjo ir jūrinių žinduolių. Abu šie faktoriai lėmė jūrinių paukščių įvairovės sumažėjimą[5].

Bendroji charakteristika[taisyti | redaguoti kodą]

Adaptacija prie jūrinės aplinkos[taisyti | redaguoti kodą]

Kormoraninių, tarp jų ir Didžiojo kormorano, plunksnos dalinai peršlampa, todėl jie gali efektyviau nardyti.

Jūriniai paukščiai yra morfologiškai prisitaikę prie išgyvenimo jūrinėje aplinkoje. Pagal sparno sandarą galima nustatyti kokią ekologinę nišą užimė konkreti rūšis ar šeima evoliucijos eigoje; be to, pagal sparno formą ir tenkančią jam apkrovą galima nustatyti paukščio mitybinį elgesį. Pavyzdžiui, ilgi sparnai su maža apkrova būdingi pelaginėms rūšims (gyvenančioms vandenyno platybių pelaginėse zonose, kur saulės šviesa nepasiekia jūros dugno), o trumpi sparnai būdingi nardanytiems paukščiams[6]. Tokie paukščiai kaip keliaujantysis albatrosas, įveikiantis milžiniškus atstumus ieškodamas maisto, praktiškai prarado sugebėjimą aktyviai skristi ir yra visiškai priklausomas nuo sklandymo (kai energija gaunama judant tarp skirtingų oro sluoksnių, kuriuose skiriasi vėjo greitis[7]. Beveik visų jūrinių paukščių kojos plėvėtos, padedančios judant vandenyje, o neretai ir nardant. Vamzdžianosių, skirtingai nei daugelio kitų paukščių, puikiai išvystyti jutimo organai, kas leidžia jiems aptikti maistą didžiuliuose atviro vandenyno plotuose[8] ir net nurodyti žuvų sankaupų vietas.

Druskinės liaukos, esančios nosies srityje, pašalina druskų perteklių, gaunamą su maistu ir vandeniu, ir palaiko normalų kraujo ir ląstelių skysčio osmosinį slėgį[9].

Daugelio jūrinių paukščių plunksnų danga pasižymi vandenį atstumiančiomis savybėmis. Išimtį sudaro kormoraniniai ir kai kurios žuvėdros. Nors tokiomis savybėmis neretai pasižymi ir kai kurie sausumos paukščiai, jūrinių paukščių plunksnų danga yra žymiai tankesnė. Gausi danga puikiai apsaugo nuo peršlapimo, storas pūko sluoksnis šildo kūną. Tuo tarpu kormoraninių, kurie yra puikūs nardytojai, plunksnų danga yra unikali, kuri nors ir peršlampa, tačiau lyginant su kitais paukščiais turi kur kas mažesnius oro sluoksnius tarp plunksnų[10]. Tokia danga padidina santykinį kūno svorį ir leidžia ilgiau išbūti po vandeniu bei tuo pačiu išsaugo šilumą. Lyginant su kitais paukščiais, jūrinių rūšių plunksnų danga nėra tokia spalvingai ir dažniausiai būna balta, juoda ir pilka ar šių spalvų deriniai[6]. Tik kai kurios troponės rūšys bei pingvinai būna spalvingesni, likusių spalvoti būna tik kojos ir snapas. Manoma, kad plunksnų dangos spalva dažniausiai atlieka kamufliažines funkcijas – tiek gynybines (sunkiau pastebėti atviroje jūroje[6]) tiek agresyvias (baltų paukščių būrį sunkiau pastebėti jų aukoms).

Mityba[taisyti | redaguoti kodą]

Evoliucijos eigoje paukščiai išmoko rasti maisto jūrose ir vandenynuose, kas atsiliepė jų fiziologijai ir elgsenai. Skirtingos šeimos ir net būriai, naudodami vienodus maisto gavimo būdus ir panašiai adaptavęsi sprendžiant bendras problemas, įgavo konvergentišką panašumą, kuris atsirado dėka konvergentinės evoliucijos. Tokio supanašėjimo pavyzdys – alkos ir pingvinai, priklausantys skirtingiems būriams. Mokslininkai išskiria keturis skirtingus maisto gavimo būdus: maisto rinkimas nuo vandens paviršiaus, nardymas iš oro, povandeninė medžioklė persekiojant ir aukštesniųjų stuburinių gyvūnų medžioklė.

Maisto rinkimas nuo paviršiaus[taisyti | redaguoti kodą]

Oceanites oceanicus maisto ieško vandens paviršiuje.

Daugelis jūrinių paukščių maistą renka vandens paviršiuje su jūrinių srovių pagalba, kurios vėžiagyvius, žuvis, kalmarus ir kitus vandenyno gyventojus iškelia į nedidelį gylį ir paukščiui užtenka tik panerti galvą į vandenį.

Medžioklė paviršiuje būna dviejų tipų: medžioklė skrendant (pavyzdžiui, taip maistą renka fregatos ir audrašaukliai) ir medžioklė plaukiojant (taip maistą renka fulmarai ir kirai). Griobio čiupimas skrendant reikalauja didelio judesių tikslumo, kai auką bandomą sugrienti praskrendant (fregatos) ar pakimbant virš jos ore (kai kurie audrašaukliai)[11]. Kai kurie iš jų dažniausiai iš vis nenusileidžia ant vandens, o ant jo patekę, labai sunkiai pakyla[12]. Žirkliasnapinių (Rhynchopidae) šeimos atstovai gaudydami grobį taip pat nenusileidžia ant vandens. Jie skrenda palei pat vandens paviršių įkišę į vandenį savo snapo apatinę dalį, posnapį. Kai tik į posnapį atsitrenkia kažkas kieto, snapas iškart užčiaupiamas. Toks medžioklės būdas atsiliepė šių paukščių morfologijai – posnapis yra ilgesnis už antsnapį.

Unikali snapo struktūra būdinga ir paukščiams, besimaitinantiems plaukiojant. Prionų snapas yra plokščias ir turi specialias plokšteles – filtrus, kurių pagalba sijoja planktoną[13]. Daugelio albatrosų ir vamzdžianosių snapas gale yra užlenktas, todėl jiems lengviau sučiupti greitai judančią auką. Kirinių, kurių mitybos racionas gana platus, snapo forma yra panaši į daugelio paukščių snapą.

Povandeninė medžioklė[taisyti | redaguoti kodą]

Humbolto pingvinas puikiai plaukioja po vandeniu.

Povandeninė medžioklė yra gerokai sudėtingesnė (evoliucine ir fiziologine prasme), tačiau leidžia padidinti mitybos bazę apribotoje teritorijoje. Po vandeniu galima irtis sparnais (alkiniai, pingvinai, nardantieji audrašaukliai) ir kojomis (kormoraniniai, kraginiai, narai). Paprastai tie, kurie naudoja sparnus, yra greitesni už tuos, kurie naudoja kojas[1]. Abiem atvejais tai lemia tam tikrus apribojimus kitokiomis sąlygomis: kragai ir narai sausuma juda labai sunkiai; pingvinai nemoka skraidyti, o alkos, nors ir moka, bet yra labai nemanevringos ir nevikrios. Pavyzdžiui, alkai energijos skrydžiui reikia 64 procentais daugiau, nei tokio pat dydžio vamzdžianosiui[14]. Daugelio vamzdžianosių sparnai yra ilgesni nei tipiškų nardytojų, tačiau apkrova tenkanti sparnams didesnė nei toliaskraidžių, todėl jie gali ir gana giliai nardyti, ir pakankamai toli skraidyti. Šio būrio atstovas trumpauodegė audronaša (Puffinus tenuirostris) sugeba panerti net į 70 metrų gylį[15]. Kai kurie albatrosai taip pat gali nardyti, pavyzdžiui, Phoebetria genties atstovai sugeba panerti į 12 metrų gylį[16]. Tarp visų sparnais po vandeniu besiiriančių paukščių geriausiai skraido albatrosai, tačiau kaip nardytojai – jie patys prasčiausi. Povandeniniai medžiotojai dominuoja poliariniuose ir priešpoliariniuose vandenyse, o šiltesiame klimate toks medžioklės būdas energetiškai neefektyvus.

Nardymas[taisyti | redaguoti kodą]

Padūkėliai, fajetonai, kai kurie žuvėdriniai ir rudasis pelikanas medžioja nerdami į vandenį iš oro. Archimedo jėgai nugalėti panaudojama skrydžio metu sukaupta energija[17]. Dėl to, nardytojai eikvoja energijos mažiau, nei povandeniniai medžiotojai ir gali rinkti maistą didesnėse teritorijose. Tai sąlygoja jų gausesnį paplitimą, ypač atogrąžose. Nardymas laikomas efektyviausiu renkant maistą tarp jūrinių paukščių. Kai kurie paukščiai, kurie nėra specializuoti tokiam maisto gaudymui, taip pat gali nardyti (pavyzdžiui, kiriniai), tačiau tai daro ne taip efektyviai ir iš mažesnio aukščio. Rudieji pelikainai nardymo išmoksta tik per kelis metus, suaugę paukščiai nardo iš 20 metrų aukščio[18]. Manoma, kad nardytojams reikia pakankamai švaraus ir skaidraus vandens, kad galėtų efektyviai susekti grobį iš oro[19], tačiau dėl jų dominavimo tropikuose toks ryšys neatrodo įtikinamas[20]. Kai kurie narai priklauso nuo delfinų ir tunų, kurie žuvų būrius sugena į vandens paviršių[21].

Kleptoparazitai, maitėdos ir plėšrūnai[taisyti | redaguoti kodą]

Ši maitinimosi strategija jau priklauso aukštesniam mitybinės grandinės lygmeniui. Kleptoparazitais vaidinami tie paukščiai (ir ne tik paukščiai), kurie maitinasi atimdami maistą iš kitų gyvūnų. Toks elgesys būdingiausias fregatoms ir plėšikams, nors ir kirai, žuvėdros bei kiti paukščiai esant galimybei naudoja tokią taktiką[22]. Kleptoparatizmas nėra esminė paukščių elgesio forma, o tik papildoma taktika ieškant maisto greta medžioklės[1]. Tyrimas, kurio metu ornitologai stebėjo kaip didžioji fregata (Fregata minor) vagia maistą iš kaukėtojo padūkėlio (Sula dactylatra), parodė, kad fregatos kleptoparatizmo būdu sugeba užsitikrinti sau iki 40 procentų reikiamo maisto, tačiau dažniausiai tokiu būdu gaunamo maisto dalis siekia tik apie 5 procentus[23]. Daugelis kirų ir kitų jūrinių paukščių rūšių esant galimybei minta ir dvėseliena – kitais mirusiais paukščiais ar žinduoliais. Kai kurie albatrosai taip pat nevengia dvėselienos – surytų kalmarų analizė parodė, kad kai kurie iš jų buvo per dideli, kad būtų pagauti gyvi. Be to, albatrosų skrandžiuose buvo aptikta gyvūnų rūšių, kurių jie negalėtų pagauti dėl to, kad skiriasi jų paplitimo arealai[24]. Kai kurie jūriniai paukščiai, tokie kaip kirai, plėšikai ir kai kurie vamzdžianosiai didžiulėse perinčių paukščių kolonijose vagia kiaušinius, medžioja kitų paukščių jauniklius ir net smulkesnių rūšių suaugėlius[25].

Gyvenimo ciklas[taisyti | redaguoti kodą]

Jūrinių paukščių gyvenimo ciklas nuo gyvenančių žemynuose skiriasi stipriai. Remiantis r-K atrankos teorija (mokslinė teorija aiškinanti dvi populiacijų vystymosi strategijas: r - strategijos atveju siekiama maksimaliai sunaudoti resursus ir energiją greitam populiacijos augimui, o K-strategijos atveju populiacija stengiasi išlaikyti pusiausvyrą tarp esamų resursų ir savo skaitligumo[26][27]) jūriniai paukščiai laikosi K-strategijos, gyvena gana ilgai (vidutiniškai 12-60 metų), daugintis pradeda palyginus vėlai (kai kurie tik nuo 10 metų) ir jauniklių auginimui eikvoja daug jėgų[1][28]. Daugelis rūšių kiaušinius deda tiktai vieną kartą per metus, nebent pirma dėtis būtų žuvusi (yra ir išimčių - Ptychoramphus aleuticus)[29], be to, didžioji dalis deda tik po vieną kiaušinšį (pavyzdžiui, vamzdžianosiai ir padūkėliniai)[13].

Dauginimasis ir kolonijos[taisyti | redaguoti kodą]

95 procentai jūrinių paukščių peri kolonijomis, kurios būna didžiausios tarp paukščių kolonijų. Milijoninės kolonijos pasitaiko tiek tropikuose (pavyzdžiui, Kalėdų saloje Ramiajame vandenyne), tiek ir už Poliarinio rato (pavyzdžiui, Antarktidoje). Kolonijose paukščiai telkiasi tik perėjimo metu, o kitu laiku į telkiasi tik ten, kur būna daug maisto.

Pačios kolonijos tarpusavyje stipriai skiriasi. Lizdų tankis jose būna labai įvairus – albatrosų kolonijose tankis mažas, o alkų jis labai didelis. Neretai vienoje kolonijoje peri kelios paukščių rūšys, kartais jos užima skirtingas ekologines nišas. Lizdus gali įrengti medžiuose (jei tokių yra), ant žemės (kartais lizdo nėra, kiaušiniai dedami tiesiog ant žemės), ant uolų, urvuose ar žemėje iškastuose urveliuose. Konkurencija dėl vietos gali būti didelė tiek tarp tos pačios rūšies paukščių, tiek tarp skirtingų rūšių individų. Pavyzdžiui, agresyvi tamsioji žuvėdra (Onychoprion fuscata) dažnai išstumia kitus paukščius iš jau užimtų patogių perėjimui vietų[30]. Atogrąžų zonoje gyvenantis bonino audrapaukštis (Pterodroma hypoleuca), stengdamasis sumažinti konkurenciją su pleištauodege audronaša (Puffinus pacificus), peri žiemą. Atėjus vasariniam audronašos perėjimo sezonui, jis sunaikina konkurentų jauniklius ir užimą jų urvelius[31].

Daugelis jūrinių paukščių yra prieraišūs vienai vietai – kasmet grįžta į tą patį urvelį, lizdą ar rajoną ir aktyviai jį gina nuo varžovų[1]. Tokia taktika gerina gimstamumą, mažina naujos perėjimo vietos paieškos laiką[32]. Jauni paukščiai, sulaukę lytinės brandos, savo pirmą lizdą stengiasi įrengti arčiau tos vietos, kur patys išsirito. Tokia tendencija, vadinama filopatija, išvystyta daugelyje rūšių. Pavyzdžiui, Tamsianugario albatroso (Phoebastria immutabilis) stebėjimai parodė, kad vidutiniškai atstumas tarp jauniklio lizdo ir jo pirmojo paties susukto lizdo yra 22 metrai[33]. Geltonsnapės audronašos (Colonestris diomedea) stebėjimai parodė, kad 9 iš 61 jaunų vyriškos lyties paukščių grįžo į savo koloniją perėti į tą patį urvą, kuriame ir išsirito, o du iš jų susiporavo su savo paties motina[34].

Paukščiai kolonijas įsirengia salose, uolose ar aukštikalnėse, kurių nepasiekia sausumos plėšrūs žinduoliai[35]. Jūriniams paukščiams, kurie sausumoje yra gana nerangūs, taip lengviau apsisaugoti. Dažniausiai kolonijomis peri tie paukščiai, kurie aktyviai negina savo maitinimosi teritorijų. Dar vienas kolonijų privalumas yra tas, kad lengviau gauti informacijos apie žuvų sankaupas stebint, iš kur grįžta su maistu tos pačios rūšies paukščiai. Tačiau kolonijose gali lengviau kilti masinės epidemijos, jos pritraukia plėšrūnų dėmesį[36].

Migracija[taisyti | redaguoti kodą]

Poliarinė žuvėdra peri arkties regionuose, o žiemoja Antakrtidoje.

Jūriniai paukščiai, kaip ir daugelis paukščių apskritai, kasmet sezoniškai migruoja. Toliausiai migruoja Poliarinė žuvėdra – vasarą peri arktinėje ir subarktinėje šiaurės pusrutulio zonoje, o perėjimui pasibaigus migruoja į pietus, kerta pusiaują ir žiemoja Antraktidoje. Kitos rūšys taip pat kerta pusiaują, tiek iš šiaurės į pietus, tiek atvirkščiai. Grakščiosios žuvėdros (Thalasseus elegans) populiacija, gyvenanti Kalifornijos pusiasalyje Meksikoje dauginimosi sezono pabaigoje skyla į dvi dalis: dalis populiacijos migruoja į šiaurę, į centrinės Kalifornijos JAV pakrentę, o kita dalis traukia į pietus – į Peru ir Čilę, kur maitinasi Humbolto srovėje[37]. Pilkoji audronaša (Puffinus griseus) per metus nukeliauja apie 64 tūkstančius kilometrų – lizdus suka Naujojoje Zelandijoje ir Čilėje, o vasarą praleidžia Ramiojo vandenyno šiaurėje Aliaskos, Japonijos ir šiaurinės Kalifornijos teritorijose[38].

Pelikanai skenda virš Havanos įlankos.

Kiti migruojantys paukščiai atlieka mežesnes keliones ir jų paplitimas vandenynuose priklauso nuo maisto šaltinių. Jei viename regione sąlygos prasimaitinimui blogos, paukščiai keliasi į regioną, kur sąlygos palankesnės, o jauni paukščiai kartais tai daro nuolat[39]. Tik išmokę skraidyti jaunikliai dažniausiai pasklinda plačiau nei suaugę paukščiai. Kai kurie paukščiai neturi pastovios žiemojimo vietos, o dreifuoja traukdamiesi į pietus nuo šalto oro[14]. Kai kurios rūšys (audrašaukliniai, kormoraniniai) apskritai nemigruoja, o pasilieka netoli kolonijų ištisus metus.

Sausumoje[taisyti | redaguoti kodą]

Daugelyje jūrinių paukščių šeimų yra rūšių, kurios dalį metų laiko praleidžia sausumoje (kai kurie net didžiąją dalį) toli nuo jūros. Daugelis tokių paukščių lizdus suka dešimt, šimtas ar keli šimtai kilometrų nuo pakrantės, tačiau kai kurie skrenda maitintis į jūrą ar vandenyną. Pagrodroma nivea lizdus suka Antarktidos gilumoje apie 500 km nuo jūros, kur tiesiog negali rasti sau maisto ir skraido jo ieškoti į vandenyną[40]. Kaliforninis kiras (Larus californicus) peri vidiniuose JAV ežeruose, o žiemą skrenda į pajūrį[41]. Kai kurios kormoranų, pelikanų, kirų ir žuvėdrinių rūšys niekada nebūna jūroje, o visą gyvinimą praleidžia ežeruose, upėse, pelkėse, o kai kurie kirai gyvena miestuose ir agrarinėse žemėse. Manoma, kad šios rūšys evoliucionavo iš jūrinių paukščių[6]. Kai kurių paukščių dalis migracijos vyksta virš sausumos.

Kai kurie jūriniai paukščiai į sausumą neretai užskrenda netyčia. Dažniausiai taip nutinka jauniems individams, tačiau stiprių audrų metu ir suaugusių paukščių būriai kartais ieško prieglobsčio sausumoje[42].

Santykiai su žmogumi[taisyti | redaguoti kodą]

Jūriniai paukščiai ir žvejyba[taisyti | redaguoti kodą]

Jūriniai paukščiai (pagrinde Fulmarus glacialis) maitinasi šalia žvejybinio laivo.

Nuo seno žvejai naudojo jūrinius paukščius kaip orentyrus ieškant žuvų sankaupų[21], seklumų, kur gausu žuvies ir potencialių prieplaukų prie kranto. Žinoma, kad senieji polineziečiai, ieškodami mažų salelių Ramiajame vandenyne, rėmėsi paukščių ir kranto ryšiu[1]. Toli nuo namų žvejai paukščius naudojo maistui ir jaukui. Paukščių išmatos, tarnaujančios kaip trąša jūrose, netiesiogiai teigiamai veikia žvejybą.

Jūriniai paukščiai trukdo vystyti akvakultūrą (dirbtinis vandens organizmų auginimas), nes dirbtinės žuvų sankaupos pritraukia paukščius, kurie atskrenda maitintis[43]. Žvejai, gaudantys žuvis su masalu, neretai stebėdavo masalo vagystes. Yra įrodymų, kad jūriniai paukščiai kai kuriais atvejais prisidėjo prie žuvų resursų išnaudojimo, nors jų poveikis nėra toks didelis kaip jūrinių žinduolių ar plėšrių žuvų (tokių kaip tunai)[1].

Iš kitos pusės, paukščiams žvejybos pramonė yra neretai naudinga, nes jie su suėda žvejų išmestą žuvį ir jų vidurius. Pavyzdžiui, tokiu būdu gaunamas maistas sudaro apie 30 procentų Šiaurės jūros paukščių raciono, o kai kurių populiacijų siekia iki 70 procentų[44]. Šiaurinio fulmaro (Fulmarus glacialis) paplitimas Didžiojoje Britanijoje aiškinamas kaip tik tuo, kad aplinkinėse jūrose stipriai išvystyta žvejybos pramonė[45]. Naudos iš žvejybos atliekų daugiausiai turi tie paukščiai, kurie maistą renka nuo vandens paviršiaus, o povandeniniams medžiotojams, tokiems kaip pingvinai, tai gali būti žalinga.

Kai kurioms paukščių rūšims, pavyzdžiui, ilgai gyvenantiems ir lėtai besidauginantiems albatrosams, žvejyba gali kelti didelę grėsmę ir ši problema susilaukia vis daugiau ekologų dėmesio. Be to, kad vykstant intensyviai žvejybai, jie netenka prasimaitinimo šaltinio, šie paukščiai neretai žūva susidūrę su žvejybos įnagiais: pavyzdžiui, apie 100 tūkstančių albatrosų žūva kasmet prariję kabliuką su jauku tunams gaudyti[46][47] ar įsipainioja žvejybos tinkluose[48]. Panašiai kiekvienais metais žūva daugybė paukščių ir tai ypač kenkia retoms rūšims (pavyzdžiui, kai kurių rūšių albatrosų pasaulyje likę tik apie 1000 individų).

Naudojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Didžioji alka, Heinricho Harderio (1858-1935) piešinys.

Medžioklė ir kiaušinių rinkimas stipriai sumažino daugelio jūrinių paukščių populiacijų gausumą, o kai kurie ir visai išnyko (Didžioji alka). Paukščių medžioklė jūrų pakrantėse vykdyta nuo seniausių laikų, seniausias išlikęs to liudijimas siekia 5000 metų prieš mūsų erą: pietų Čilėje vykdytų archeologinių pirmykščių žmonių gyvenviečių liekanų kasinėjimų metu buvo aptikta albatrosų, kormoranų, audrapaukščių liekanų[49]. Bioįvairovės mažėjimas vyksta daugelyje Žemės regionų: pavyzdžiui, 20 iš 29 paukščių rūšių, gyvenusių Velykų saloje ir aplink ją, jau išnyko. XIX a. jūrinių paukščių medžioklė dėl riebalų ir pluksnų buvo pasiekusi pramoninį lygį. Viena iš stambių pramonės šakų Naujojoje Zelandijoje ir Tasmanijoje tapo audrapaukščių jauniklių rinkimas[50]. Folklando salose kasmet buvo sunaikinama šimtai tūkstančių pingvinų dėl jų riebalų. Daugelį metų, tolimojo plaukiojimo jūreiviai maitinosi paukščių kiaušiniais. Kiaušiniais maitinosi ir pakrančių gyventojai, gyvenantys netoli nuo paukščių kolonijų: pavyzdžiui, kiaušinių medžiotojai iš San Francisko XIX amžiaus viduryje kasmet Faralonų salose surinkdavo apie pusę milijono kiaušinių – paukščių skaičius nuo to laiko iki šiol dar neatsistatė[51].

Paukščių medžioklė ir kiaušinių rinkimas tebevyksta ir šiandien, tačiau ne tokiu mastu ir ne nekontroliuojamai. Naujojoje Zelandijoje maorių genčiai leidžiama medžioti paukščius tradiciniais jų metodais, išlikusiais nuo senų laikų.

Kitos grėsmės[taisyti | redaguoti kodą]

Be tiesioginio jūrinių paukščių naikinimo, populiacijų skaitlingumui ir net išnykimui turi įtakos ir kiti žmogaus veiklos faktoriai. Vienu pavojingiausiu faktoriumi yra rūšių introdukavimas. Jūriniai paukščiai, gyvenantys mažose salose, prarado savo sugebėjimą apsiginti nuo plėšrūnų[35]. Todėl jiems kelia didžiulę grėsmę žmonių atvežti gyvūnai, kurie tokiose salose niekada negyveno: sulaukėjusios katės, daugelis graužikų. Ožkos, raguočiai, kiškiai ir kiti žolėdžiai ėda augaliją, kurioje slepiasi paukščių lizdai[52]. Paukščiams kenkia ir turistai, besilankantys kolonijose ir baidantys suaugusius paukščius, dėl ko neprižiūrimi jaunikliai tampa lengvu plėšrūnų grobiu.

Grėsmę kelia ir toksinai bei aplinkos tarša. Būdami plėšrūnais, jūriniai paukščiai anksčiau kentėjo dėl DDT naudojimo, kol šis nebuvo uždraustas. Nemažai žalos daro ir naftos produktų nutekėjimas į jūras iš laivų: nafta įsigeria į paukščių plunksnas ir šios ima praleisti vandenį[53]. Teršimas nafta daro didelę žalą populiacijoms, kurių paplitimo arealas yra mažas ar jos jau buvo pažeistos.

Apsauga[taisyti | redaguoti kodą]

Švyturys Bas-roko saloje, Škotija.

Pavojai, su kuriais susidūrė jūriniai paukščiai, neliko be mokslininkų ornitologų ir ekologinių organizacijų dėmesio. 1903 m. JAV prezidentas Teodoras Ruzveltas pasiūlė Pelikanų salą netoli Floridos pakrančių paskelbti nacionaliniu draustiniu siekiant išsaugoti ten gyvenančių paukščių kolonijas, tarp jų ir rudąjį pelikaną[54], o 1909 m. parėmė Faralonų salų prie Kalifornijos pakrantės apsaugos idėją. Šiandien, daugelis paukščių kolonijų, tokių kaip esančių Herono saloje, saugomos vietinių valstybių įstatymų.

Rengiami ir vykdomi specialūs paukščių populiacijų išsaugojimo projektai, kurių metu salose palaipsniui naikinamos introdukuotos rūšys, kurios išstumia vietinę fauną ir florą. Pavyzdžiui, Dangun Žengimo saloje buvo sugaudytos visos sulaukėjusios katės, o Aleutų salose išgyvendintos poliarinė lapės[55], Kempbelo salose išnaikintos žiurkės. Šių veiksmų dėka, daugelio paukščių populiacijos, kurios stipriai nyko ar net buvo išnykusios tose teritorijose, pagausino savo populiacijas. Nors Dangaus Žengimo saloje paukščiai pradėjo perėti tik prabėgus šimtui metų[56].

Paukščių mirtingumą dėl pramoninės žvejybos galima sumažinti naudojant pažangesnes žvejybos technologijas – su jaukais žvejojant naktį ir didesniame gylyje, naudojant specialius priedus paukščiams baidyti[57]. Tarptautinis draudimas naudoti žvejyboje drifterinius tinklus taip pat mažina paukščiams ir kitiems jūrų gyventojams daromą žalą.

Vienu iš Britanijos tūkstantmečio projektų tapo 2000 m. Bas - roko, Fidros ir kitose salose įsteigtos Škotijos jūrinių paukščių tyrimo centro stotys (angl. Scottish Seabird Centre). Šiose salose peri daugybė jūrinių paukščių rūšių. Centrų lankytojams siūloma pažiūrėti filmus apie paukščius, grėsmę jiems ir jų apsaugą. Lėšos, surinktos iš turistų, naudojamos aplinkosaugos darbams atlikti. Žinoma, kad karališkojo albatroso koloniją, esančią Tairono iškyšulyje, Naujojoje Zelandijoje, aplanko apie 40 tūkstančių žmonių kasmet[13].

Daugelis visuomeninių organizacijų, tokių kaip "BirdLife International" ir "Royal Society for the Protection of Birds", atkreipė visuomenės dėmesį į albatrosų ir kitų stambių jūrinių paukščių sunkią padėtį, į kurią jie pateko dėl besaikio žuvų gaudymo. Dėka šių organizacijų pastangų buvo pasirašytas tarptautinis susitarimas dėl albatrosų ir audrapaukščių apsaugos, kurį iki 2006 metų pasirašė 8 valstybės (Australija, Didžioji Britanija, Ispanija, Naujoji Zelandija, Peru, Prancūzija, Ekvadoras ir Pietų Afrikos Respublika[58].

Sistematika[taisyti | redaguoti kodą]

Paprastai šios paukščių taksonominės grupės laikomos jūriniais paukščiais:

  • Būrys Pingvinai (Sphenisciformes) – Antarktida ir Pietų pusrutulio jūros; 16 rūšių

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 1,7 Schreiber, Elizabeth A. & Burger, Joanne. (2001.) Biology of Marine Birds, Boca Raton:CRC Press, ISBN 0-8493-9882-7
  2. Johansson LC, Lindhe Norberg UM. (2001) «Lift - based paddling in diving grebe.» J Exp Biol. 204(10) :1687-96.[1]
  3. Gregory, J. (1952) «The Jaws of the Cretaceous Toothed Birds, Ichthyornis and Hesperornis» Condor 54(2): 73-88 [2]
  4. Goedert, J. (1989) «Giant Late Eocene Marine Birds (Pelecaniformes: Pelagornithidae) from Northwestern Oregon» Journal of Paleontology, 63(6) 939—944
  5. Olson, S. & Hasegawa, Y. (1979)"Fossil Counterparts of Giant Penguins from the North Pacific" Science 206(4419): 688—689.
  6. 6,0 6,1 6,2 6,3 Gaston, Anthony J. (2004). Seabirds: A Natural History New Haven:Yale University Press, ISBN 0-300-10406-5
  7. Pennycuick, C. J. (1982). «The flight of petrels and albatrosses (Procellariiformes), observed in South Georgia and its vicinity». Philosophical Transactions of the Royal Society of London B 300: 75-106.
  8. Lequette, B., Verheyden, C., Jowentin, P. (1989) «Olfaction in Subantarctic seabirds: Its phylogenetic and ecological significance» The Condor 91: 732—135. [3]
  9. Harrison, C. S. (1990) Seabirds of Hawaii, Natural History and Conservation Ithica:Cornell University Press, ISBN 0-8014-2449-6
  10. Grémillet, D, Chauvin, C, Wilson, R.P., Le Maho, Y. & Wanless, S. (2005) Unusual feather structure allows partial plumage wettability in diving great cormorants Phalacrocorax carbo." Journal of Avian Biology 36(1): 57-63.
  11. Withers, P.C (1979) «Aerodynamics and Hydrodynamics of the ‘Hovering’ Flight of Wilson’S Storm Petrel» Journal of Experimental Biology 80: 83-91[4]
  12. Metz, V. G., and E. A. Schreiber. 2002. Great Frigatebird (Fregata minor). In The Birds of North America, No. 681 (A. Poole and F. Gill, eds.). The Birds of North America, Inc., Philadelphia, PA.
  13. 13,0 13,1 13,2 Brooke, M. (2004). Albatrosses And Petrels Across The World Oxford University Press, Oxford, UK ISBN 0-19-850125-0
  14. 14,0 14,1 Gaston, Anthony J. & Jones, Ian L. (1998). The Auks Oxford:Oxford University Press, ISBN 0-19-854032-9
  15. Weimerskirch, H., Cherel, Y., (1998) Feeding ecology of short - tailed shearwaters: breeding in Tasmania and foraging in the Antarctic? Marine Ecology Progress Series 167: 261—274
  16. Prince, P.A., Huin, N., Weimerskirch, H., (1994) «Diving depths of albatrosses» Antarctic Science 6: (3) 353—354.
  17. Ropert-Coudert Y., Grémillet D., Ryan P., Kato A., Naito Y. & Le Maho Y. (2004) « Between air and water: the plunge dive of the Cape Gannet Morus capensis» Ibis 146(2): 281—290
  18. Elliot, A. (1992) «Family Pelecanidae (Pelicans)» in Handbook of Birds of the World Vol 1. Barcelona:Lynx Editions, ISBN 84-87334-10-5
  19. Ainley, D.G. (1977) «Feeding methods in seabirds: a comparison of polar and tropical nesting communities in the eastern Pacific Ocean». In: Llano, G.A. (Ed.). Adaptations within Antarctic ecosystems. Smithsonian Inst. Washington D.C. P 669—685.
  20. Haney, J.C. & Stone, A.E. (1988) «Seabird foraging tactics and water clarity: Are plunge divers really in the clear?» Marine Ecology Progress Series 49 1-9
  21. 21,0 21,1 Au, D.W.K. & Pitman, R.L. (1986) Seabird interactions with Dolphins and Tuna in the Eastern Tropical Pacific. Condor, 88: 304—317. [5]
  22. Schnell, G., Woods, B & Ploger B (1983) «Brown Pelican foraging success and kleptoparasitism by Laughing Gulls» Auk 100:636-644
  23. Vickery, J & Brooke, M. (1994) "The Kleptoparasitic Interactions between Great Frigatebirds and Masked Boobies on Henderson Island, South Pacific " Condor 96: 331—340
  24. Croxall, J.P. & Prince, P.A. (1994). «Dead or alive, night or day: how do albatrosses catch squid?» Antarctic Science 6: 155—162.
  25. Punta, G, Herrera, G. (1995) «Predation by Southern Giant Petrels Macronectes giganteus on adult Imperial Cormorants Phalacrocorax atriceps» Marine Ornithology 23 166—167 [6]
  26. MacArthur, R. and Wilson, E. O. (1967). The Theory of Island Biogeography, Princeton University Press (2001 reprint), ISBN 0-691-08836-5
  27. Плюснин Ю. М. Проблема биосоциальной эволюции: Теоретико-методологический анализ. Новосибирск. Наука. Сиб. отд-ние. 1990. ISВN 5-02-029596-5
  28. Robertson, C.J.R. (1993). «Survival and longevity of the Northern Royal Albatross Diomedea epomophora sanfordi at Taiaroa Head» 1937-93. Emu 93: 269—276.
  29. Manuwal, D. A. and A. C. Thoresen. 1993. Cassin’s Auklet (Ptychoramphus aleuticus). In The Birds of North America, No. 50 (A. Poole and F. Gill, Eds.). Philadelphia: The Academy of Natural Sciences; Washington, D.C.: The American Ornithologists’ Union.
  30. Schreiber, E. A., C. J. Feare, B. A. Harrington, B. G. Murray, Jr., W. B. Robertson, Jr., M. J. Robertson, and G. E. Woolfenden. 2002. Sooty Tern (Sterna fuscata). In The Birds of North America, No. 665 (A. Poole and F. Gill, eds.). The Birds of North America, Inc., Philadelphia, PA.
  31. Seto, N. W. H., and D. O’Daniel. (1999) Bonin Petrel (Pterodroma hypoleuca). In The Birds of North America, No. 385 (A. Poole and F. Gill, eds.). The Birds of North America, Inc., Philadelphia, PA.
  32. Bried, J.L., Pontier, D., Jouventin, P., (2003) «Mate fidelity in monogamous birds: a re - examination of the Procellariiformes» Animal Behaviour 65: 235—246 [7]
  33. Fisher, H.I., (1976) «Some dynamics of a breeding colony of Laysan Albatrosses. Wilson Bulletin 88: 121—142.
  34. Rabouam, C., Thibault, J.-C., Bretagnole, V., (1998) „Natal Philopatry and Close Inbreeding in Cory’s Shearwater (Calonectris diomedea)“ Auk 115(2): 483—486 [8]
  35. 35,0 35,1 Moors, P.J.; Atkinson, I.A.E. (1984). Predation on seabirds by introduced animals, and factors affecting its severity.. In Status and Conservation of the World’s Seabirds. Cambridge: ICBP. ISBN 0-946888-03-5.
  36. Keitt, B.S., Tershy, B.R. & Croll, D.A (2004). „Nocturnal behavior reduces predation pressure on Black - vented Shearwaters Puffinus opisthomelasMarine Ornithology 32 (3): 173—178.[9]
  37. Burness, G. P., K. Lefevre, and C. T. Collins. 1999. Elegant Tern (Sterna elegans). In The Birds of North America, No. 404 (A. Poole and F. Gill, eds.). The Birds of North America, Inc., Philadelphia, PA.
  38. Shaffer S.A., Tremblay Y., Weimerskirch H., Scott D., Thompson D.R., Sagar P.M., Moller H., Taylor G.A., Foley D.G., Block B.A., Costa D.P. (2006) „Migratory shearwaters integrate oceanic resources across the Pacific Ocean in an endless summer.“ Proc Natl Acad Sci. 103(34): 12799-12802
  39. Oro, D., Cam, E., Pradel, R. & Martinetz-Abrain, A. (2004) „Influence of food availability on demography and local population dynamics in a long - lived seabird“ Proc. R. Soc. London B. 271:387-396
  40. Croxall, J, Steele, W., McInnes, S, Prince, P. (1995)»Breeding Distribution of Snow Petrel Pagodroma nivea" Marine Ornithology 23 69-99 [10]
  41. Winkler, D. W. 1996. California Gull (Larus californicus). In The Birds of North America, No. 259 (A. Poole and F. Gill, eds.). The Academy of Natural Sciences, Philadelphia, PA, and The American Ornithologists' Union, Washington, D.C.
  42. Harris, M. & Wanless, S., (1996) «Differential responses of Guillemot Uria aalge and Shag Phalacrocorax aristotelis to a late winter wreck» Bird Study 43(2): 220—230
  43. Collis, K., Adamany, S. — Columbia River Inter-Tribal Fish Commission, Roby, D.D., Craig, D.P., Lyons, D.E., — Oregon Cooperative Fish and Wildlife Research Unit, (2000), «Avian Predation on Juvenile Salmonids in the Lower Columbia River», 1998 Annual Report to Bonneville Power Administration, Portland, OR,[11]
  44. Oro, D., Ruiz, X., Pedrocchi, V. & Gonzalez-Solis, J. (1997) «Diet and adult time budgets of Audouin’s Gull Larus audouinii in response to changes in commercial fisheries» Ibis 139: 631—637
  45. Thompson, P.M., (2004) «Identifying drivers of change; did fisheries play a role in the spread of North Atlantic fulmars?» in Management of marine ecosystems: monitoring change in upper trophic levels. Cambridge: Cambridge University Press [12]
  46. BirdLife International/RSPB (2005) Save the Albatross: The Problem Получено 17 марта 2006 г.
  47. Brothers NP. 1991. «Albatross mortality and associated bait loss in the Japanese longline fishery in the southern ocean.» Biological Conservation 55: 255—268.
  48. С. И. Корнев. «Проблемы сохранения морских млекопитающих и птиц при рыбном промысле в российских водах северной части Тихого океана» онлайн [13]
  49. Simeone, A. & Navarro, X. (2002) «Human exploitation of seabirds in coastal southern Chile during the mid-Holocene» Rev. chil. hist. nat 75(2): 423—431 [14]
  50. Anderson, A. (1996) «Origins of Procellariidae Hunting in the Southwest Pacific» International Journal of Osteoarcheology 6: 403—410
  51. White, Peter; (1995), The Farallon Islands, Sentinels of the Golden Gate, Scottwall Associates:San Francisco, ISBN 0-942087-10-0
  52. Carlile, N., Proiddel, D., Zino, F., Natividad, C. & Wingate, D.B. (2003) «A review of four successful recovery programmes for threatened sub - tropical petrels» Marine Ornithology 31: 185—192
  53. Dunnet, G., Crisp, D., Conan, G., Bourne, W. (1982) «Oil Pollution and Seabird Populations [and Discussion]» Philosophical Transactions of the Royal Society of London. B 297(1087): 413—427
  54. USFWS Pelican Island National Wildlife Refuge History of Pelican Island Retrieved September 2 2006
  55. Williams, J.C., Byrd G.V.& Konyukhov, N.B. (2003) «Whiskered Auklets Aethia pygmaea, foxes, humans and how to right a wrong.» Marine Ornithology 31: 175—180 [15]
  56. BirdLife International (2005) Stamps celebrate seabird return.
  57. Food and Agriculture Organisation (1999) "The incidental catch of seabirds by longline fisheries: worldwide review and technical guidelines for mitigation. FAO Fisheries Circular No.937. Food and Agriculture Organization of the United Nations, Rome. [16]
  58. Australian Antarctic Division Agreement on the Conservation of Albatrosses and Petrels Site Retrieved September 2 2006


Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Pavyzdinis straipsnis Straipsnis „Jūriniai paukščiai“ yra paskelbtas pavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Vikipedijos straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti.