Aukštesnieji vėžiagyviai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Malacostraca
Šoniplauka (Abludomelita obtusata)
Šoniplauka (Abludomelita obtusata)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Nariuotakojai
(Wikispecies-logo.svg Arthropoda)
Potipis: Vėžiagyviai
(Wikispecies-logo.svg Crustacea)
Klasė: Aukštesnieji vėžiagyviai
(Wikispecies-logo.svg Malacostraca)
Mokslinis pavadinimas
Malacostraca
Latreille, 1802

Aukštesnieji vėžiagyviai (lot. Malacostraca) – gausiausia vėžiagyvių klasė su šešiais būriais ir maždaug 25 000 žinomų rūšių. Daugiausiai gyvena jūrose, tačiau taip pat ir gėluose vandenyse bei sausumoje.

Fizinės charakteristikos[taisyti | redaguoti kodą]

Primityvūs požymiai: dvišakos galūnės, daug segmentų, pilvelis su galūnėmis, arterijų sistema. Specifiniai požymiai: pastovus 19 segmentų skaičius, sudėtinga virškinimo sistema su kramtomuoju ir filtraciniu skrandžiais, patelių lytinė anga atsiveria 6 segmente, o patinų – 8 krūtinės segmente, neturi furkos, iš kiaušinių išsirita sudėtingesnės sandaros lervos, galva neretai suaugusi su krūtine ir padengta bendru šarvu sudaro galvakrūtinę. Galva iš šešių segmentų, krūtinė – iš aštuonių. Turi penkias poras kojų, kurių pirmoji dažnai būna virtusi žnyplėmis. Pilvelis sudarytas iš šešių segmentų, dažnai naudojamas plaukimui. Turi centrinę nervų sistemą. Būdingos pilvelio galūnės ir anteninės liaukos. Dažniausiai 7 (kartais 8) pilvelio segmentai. Daugiausiai gyvena jūrose, tačiau taip pat ir gėluose vandenyse bei sausumoje. Šiai didelei ir įvairiai vėžiagyvių grupei, kurią sudaro 13 būrių ir 349 šeimos, priklauso didžiausias pasaulio krabas. Jo išskiestos kojos siekia 4 m pločio, o kai kurių kitų aukštesniųjų vėžiagyvių ūgis nesiekia 1 mm. Nepaisant didžiulio dydžio skirtumo visi aukštesnieji vėžiagyviai turi daug bendrų požymių. Jie dažniausiai ryškiai spalvoti, turi tvirtą kalcio karbonatu sutvirtintą egzoskeletą. Karapaksas veikia kaip žiaunų kamera ir niekad negaubia pilvelio. Šių vėžiagyvių akys dažniausiai ant stiebelių, o antenos- atsikišusios. Krūtinė sudaryta iš aštuonių segmentų, pilvelis -iš šešių segmentų, su plokščia uodegos vėduokle (telsonu), kuria gyvūnas geba greitai irtis, kad paspruktų nuo priešų. Daugelio rūšių pirmosios 1-3 krūtinės galūnės virtusios žandikojais, skirtais maitinimuisi, likusios padeda judėti. Pilvelio galūnėmis vėžiagyviai plaukioja, rausiasi, poruojasi ir nešioja kiaušinėlius. Dauguma rūšių priklauso dešimtkojų vėžių būriui -jam priskiriamos gerai pažįstamos krevetės, vėžiai, krabai, omarai. Jų pirmosios poros galūnės dažniausiai padidėjusios, apginkluotos žnyplėmis. Šie vėžiagyviai svarbūs jūrų mitybinėse grandinėse, o daugeliui stambesnių rūšių gaudomos maistui.

Reikšmė žmonių mityboje[taisyti | redaguoti kodą]

Dažniausiai žmonių maistui naudojami dešimtkojų vėžių būrio atstovai: Kamčiatkinis krabas, upinis vėžys, krevetės, omarai, didžioji tigrinė krevetė, didžioji upinė krevetė. Kai kurios rūšys specialiai auginamos maistui jūrinėse fermose. Per metus sugaunama 10mln. tonų vėžiagyvių naudojamų maistui. Aukštesnieji vėžiagyviai yra populiari, delikatesinė žmogaus mitybos dalis. Kai kuriuose pasaulio regionuose tai vienas pagrindinių maisto šaltinių. Jūrų gėrybės – naudingas žmogui maistas. Iš Eufauzidų būrio atstovų krilių gaminama baltyminga pasta. Valgomi – burnakojų būriui priklausantys vėžiai-maldininkai.

Išorinė sandara[taisyti | redaguoti kodą]

Kūna dengia kieta išorinė kutikula, ją formuoja hipoderma. Chitininė kutikuka saugo vėžio kūną nuo sužalojimo ir yra jo išorinis skeletas, prie kurio tvirtinasi raumenys. Vėžys augdamas periodiškai neriasi. Vėžio kūnas segemtuotas. Kūnas skirstomas į krūtingalvę ir pilvelį. Krūtingalvė susidaro nejudriai suaugus galvos ir krūtinės segmentams. Krūtingalvę dengia karapaksas. Kiekviename segemtne, išskyrus paskutinį, yra pora galūnių. Turi 19 porų galūnių: 5 poros galvoje, 8 – krūtinėje, 6 – pilvelyje (6-toji pora virtusi plaukmeniu). Pilvelį sudaro 6 segmentai. Paskutinis segmentas sudaro peleką. Jį sudaro telsonas (jame yra analinė anga) ir uropodijos. Galvos skyriaus kojos: antenulės, antenos, viršutiniai žandai, pirma pora apatinių žandų, antra pora apatinių žandų. Krūtinės skyriaus kojos: pirma, antra ir trečia pora žandikojų, penkios poros vaikščiojamųjų kojų (pirma pora vaikščiojamųjų kojų – žnyplės). Pilvelio galūnės: 5 poros plaukiojamųjų kojų ir plaukmuo. Pasižymi lytiniu dimorfizmu: Patinėlių 1-2 pilvelio kojos vadinamos gonopodijomis, patinėlių lytinės angos yra prie 5-tos poros vaikščiojamųjų kojų, o patelės prie 3-čios poros vaikščiojamųjų kojų, patinėlio pilvelis siauresnis nei patelės.

Vidinė sandara[taisyti | redaguoti kodą]

Virškinimo sistema prasideda burna, vėliau ryklė, stemplė ir skrandis, jame yra gastrolitai, kurie padeda trinti maistą, vidurinė žarna, užpakalinė žarna ir analinė anga. Vidurinės žarnos šonuose yra kepenys, kurių latakai atsiveria į vidurinę žarną. Kraujotakos sistema: turi penkiakampę širdį, iš kurios išeina stambios kraujagyslės. Kraujotakos sistema neuždara: kraujas teka kraujagyslėmis ir kūno ertmėmis. Kraujas vadinamas hemolimfa. Kraujas išnešioja po visą organizmą maisto medžiagas ir deguonį, paima anglies dioksidą. Kvėpavimo sistema: turi žiaunas, kurios nuolat skalaujamos vandeniu, iš kurio deguonis difuziškai patenka į žiaunų kapiliarus. Šalinimo sistema: Žaliosios liaukos. Jų latakai atsiveria antenų pamate. Tai metanefridinio tipo šalinimo sistema. Nervų sistema: Iš viršryklinio ir porykliniomazgo atsišakoja nervų kamienai. Antenulės cheminio jutimo organai, antenos – lytėjim organai. Lytinė sistema: patelių kiaušidė neporinė ir kiaušidės eina du trumpi kiaušintakiai, kurie atsiverial lytinėmis angelėmis. Patinėlių sėklidė neporinė, iš jos išeina du ilgi vingiuoti sėklatakiai, kurie atsiveria lytinėmis angelėmis.

Klasifikacija[taisyti | redaguoti kodą]

Šiuo metu plačiai pripažįstama Joel W. Martin ir George E. Davis pateikta vėžiagyvių klasifikacija[1][2]:

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. "An Updated Classification of the Recent Crustacea." (PDF) Martin, Joel W., and George E. Davis. Nuoroda tikrinta 2011-11-03.
  2. "Malacostraca." Integrated Taxonomic Information System. Nuoroda tikrinta 2011-11-03.

Vikiteka