Kiaušinis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Kiaušinis – gyvūnų moteriška lytinė ląstelė (kiaušialąstė). Čia aprašomos paukščių ir roplių kiaušialąstės. Šių stuburinių gyvūnų grupių kiaušiniai dideli, juose daug trynio ir dažniausiai turi kietą kevalą - lukštą.

Paukščio kiaušinis[taisyti | redaguoti kodą]

Paukščio kiaušinio sandara: 1. Kevalas, 2. Išorinė pokevalinė plėvelė, 3. Vidinė pokevalinė plėvelė, 4. Vytulas, 5. Skystas baltymas, 6. Tirštas baltymas, 7. Trynio dangalas, 8. Trynys, 9. Gemalinis diskas, 10. Trynys su koncentriškai išsidėsčiusiu geltonuoju sluoksniu, 11. Trynys su koncentriškai išsidėsčiusiu baltuoju sluoksniu, 12. Trynio plėvė, 13. Vytulas, 14. Oro kamera, 15. Lukšto plėvelė

Oocitas (nesubrendusi kiaušialąstė) atsipalaidavęs iš kiaušidės atsiduria kiaušintakyje, čia po tam tikrų pakitimų oocito branduolyje jis virsta kiaušiniu ir apvaisinamas spermatozoido.[1] Ilgame kiaušintakyje yra įvairių liaukų, kurios po apvaisnimo apgaubia kiaušialąstę pirma baltyminiu sluoksniu, po to dviem plonomis pergamentinėmis plėvelėmis. Tuomet kiaušinis patenka į išsiplėtusią raumeningą kiaušintakio dalį - gimdą, kurioje iš liaukų išskyrų susiformuoja kietas kiaušinio kevalo lukštas, kurį nudažo pigmentai. Susiformavęs kiaušinis patenka į kloaką, o iš ten į aplinką. Vištos kiaušinis kiaušintakiu slenka maždaug parą.[2] Tuo tarpu karvelių per beveik dvi paras. Gegutė ir kai kurie kiti paukščiai gali sulaikyti kiaušinį kiaušintakyje iki tam tikro momento.

Sandara[taisyti | redaguoti kodą]

Vidinę padėto kiaušinio dalį sudaro trynys, kurio paviršiuje yra priaugęs gemalinis diskas (paukščio gemalas ankstyvosiose vystymosi stadijose). Trynys yra padengtas plona plėvele ir plūduriuoja skystame baltyme (vidinis baltymo sluoksnis tirštesnis, išorinis - skystesnis), kuris yra baltyminės kiaušintakio dalies sienelės gaminys (sekretas).[1] Baltyme trynį laiko du susisukę tvirti baltymo saiteliai - vytulai ant kurių kabantis trynys yra paslankus ir būna tokioje padėtyje, kad nepriklausomai nuo kiaušinio padėties, gemalinis diskas būna visuomet paviršiuje. Visa tai gaubia dvisluoksnė polukšinė plėvelė, kuri bukajame kiaušinio gale persiskiria ir sudaro oro pilną ertmę. Kiaušinį dengia kietas lukštas, kuris susideda iš kalcio druskų (kalcio karbonato) ir turi daug smulkių kanalėlių, pro kurias į kiaušinio vidų patenka oras ir išeina besivystančio gemalo gyvybinės veiklos dujiniai produktai. Vištos kiaušinis turi apie 7600 tokių porų.[1] Iš viršaus lukštas apgaubtas plona plėvele, apsaugančia kiaušinį nuo mikroorganizmų.

Pigmentacija[taisyti | redaguoti kodą]

Vienų paukščių kiaušiniai būna balti ar vienspalviai (genių, pelėdų, karvelių). Kiti, tokie kaip žvirbliniai, plėšrieji paukščiai, kirai, tilvikiniai, deda spalvotus kiaušinius. Paprastai kevalo spalva yra melsva arba gelsva išmarginta įvairių atspalvių dėmėmis. Dėmių spalva priklauso nuo ooporfirino, kuri susidaro iš suirusių raudonųjų kraujo kūnelių, patekusių į kaušintakius. Iš jų susiformuoja įvairaus dydžio gumulėliai, kurie prilipę prie kevalo sudaro taškus ir dėmes. Kiaušinio laibgalis paprastai būna stipriau išmargintas, nes kiaušinis kiaušintakiu juda smailiuoju galu.[1]

Dydis[taisyti | redaguoti kodą]

Vištos, kivio, emu ir stručio kiaušiniai.

Kiaušinių dydis būna labai įvairus ir priklauso nuo paukščio rūšies. Didžiausius kiaušinius tarp dabar gyvenančių paukščių deda strutis, kuris yra 2000 kartų didesnis nei kolibrio kiaušinis. Stručio kiaušinis yra apie 180 mm pločio ir 140 mm aukščio bei sveria apie 1,2 kilogramo. Kolibrio kiaušinis yra 13 mm ilgio ir 8 mm pločio ir sveria apie pusę gramo. Išnykusio milžiniško paukščio epiornio kiaušiniai buvo 7 kartus didesni nei stručio.[3] Net ir vienodo dydžio paukščių kiaušiniai neretai būna nevienodo didumo. Pavyzdžiui, gegutės kiaušinis sveria 3 gramus, putpelės - 7 g, apkuokėlio - 12 g, perkūno oželio - 17 g, nors visi šie paukščiai sveria apie 100 gramų.[1]

Funkcija[taisyti | redaguoti kodą]

Kiaušinio trynys ir baltymas yra maistas besivystančiam paukščio gemalui. Gemalo diskas su tryniu suaugęs ir gemalui vystantis tarp jo ir trynio susidaro virkštelė, pro kurią grūdeliai patenka į paukščiuką. Jam augant trynys vis mažėja. Kiaušinio lukšto plėvelė apsaugo nuo kenksmingų mikroorganizmų patekimo.

Perėjimas[taisyti | redaguoti kodą]

Perintis juodasis strazdas

.

Neužperėtas kiaušinis būna sunkesnis už užperėtą. Kiaušiniui išperėti reikia tam tikros temperatūros. Esant aukštesnei ar žemesnei temperatūrai išsirita nenormalūs jaunikliai. Neužperėtas vištos kiaušinis, laikomas žemesnėje nei 24 laipsnių temperatūroje, sugebėjimą vystytis praranda tik po 3-4 savaičių. Tačiau paukščių, kurie pradeda perėti padėję 1-2 kiaušinius, šis sugebėjimas prarandamas anksčiau. Perėjimo pabaigoje, paukščiukas turi savo šilumos, tad galima jį palikti ilgesniam laikui. Perėjimo laikas skirtingas pas įvairius paukščius ir neretai priklauso nuo kiaušinio dydžio - didesni perimi ilgiau, nors taip yra ne visada. kikilis peri 14 dienų, paukštvanagis - 34 dienas, kranklys - 20 dienų, višta - 21 dieną, kondoras - 55 dienas.[1]

Roplio kiaušinis[taisyti | redaguoti kodą]

Kaimaninio vėžlio (Chelydra serpentina) kiaušiniai.

Roplių kiaušiniai yra dideli, turi daug trynio, kuriuo maitinasi gemalas, kol išsivysto gyvybingas jauniklis, galintis išgyventi sausumoje be tėvų priežiūros. Kiaušiniai dažniausiai vystosi užkasti į žemę, o suaugę gyvūnai juos saugo retais atvejais. Kiaušinis padengtas dangalais, kurie saugo nuo džiūvimo ir mechaninio sužalojimo. Driežų ir gyvačių kiaušinio dangalas būną pergamentinis, o vėžlių ir krokodilų - sukalkėja ir tampa kevalu. Po išoriniu dangalu yra plėvinė membrana, po ja - vandeningas baltyminis sluoksnis.[4]

Kai kurie driežai ir gyvatės yra gyvavedžiai - jauniklius gimdo.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 Ivanauskas, T., Lietuvos paukščiai I tomas, Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla: Vilnius, 1957, 42-45 psl.
  2. Mažiulis, D., Starodubaitė, M., Zoologija, Siveida: Vilnius, 2001, 132 psl.
  3. Avian Reproduction
  4. Mačionis, A. Stuburinių zoologija. Vilnius: Mokslas. 1989. 171-172 psl.


Vikiteka