Lietuvos ornitologų draugija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Lietuvos ornitologų draugija (LOD) – tai nevyriausybinė organizacija, kuri rūpinasi Lietuvoje aptinkamų paukščių ir jų gyvenamosios aplinkos apsauga. Draugija vienija žmones, besidominčius paukščiais, užsiima ekologiniu visuomenės švietimu. Atlieka mokslinius tyrimus – tiria paukščių populiacijas ir atlieka paukščių monitoringą. Taip pat visuomeniškai kontroliuoja aplinkos ir biologinės įvairovės apsaugą reglamentuojančių įstatymų leidimą ir vykdymą. Nuo 1994 m. yra tarptautinės paukščių apsaugos organizacijos „BirdLife International“ narė.[1]

Struktūra ir valdymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Draugiją valdo draugijos taryba, kurią sudaro 9 asmenys. Tarybos narius renka visuotinis draugijos susirinkimas rengiamas ne rečiau kaip kartą per metus. Kas dvejus metus draugijos taryba atnaujina 1/3 narių, maksimali nario kadencijos trukmė 6 metai. Taryba renka draugijos pirmininką, konkurso keliu skiria direktorių, steigia draugijos padalinius.

Draugijos veiklą tvarko:[2]

  • Draugijos narių visuotinis susirinkimas;
  • Draugijos taryba;
  • Draugijos pirmininkas;
  • Draugijos sekretoriatas;
  • Draugijos padaliniai;
  • Draugijos klubai;
  • Draugijos darbo grupės;
  • Draugijos kontrolės komisija.

Draugijos taryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2017 m. duomenimis, tarybą sudarė:

Draugijos direktoriaus pareigas šiuo metu eina Liutauras Raudonikis.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Draugija įkurta 1984 metais kaip buvusios sąjunginės ornitologų draugijos padalinys Lietuvoje. Vėliau ši organizacija tapo nepriklausoma Lietuvos ornitologų draugija (LOD).[3]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos ornitologų draugija/Apie Archyvuota kopija 2009-02-18 iš Wayback Machine projekto.
  2. Lietuvos ornitologų draugija/Sandara Archyvuota kopija 2009-03-13 iš Wayback Machine projekto.
  3. Kurlavičius, P., Drobelis, E., Miškas ir paukščiai, Lututė: Kaunas, 1998. 7 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]