Asketizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Asketizmas, askezė (gr. ασκεσις askesis iš ασκεω askeo – „lavintis, stropiai dirbti“) – etinė žmogaus pozicija, dėl įvairių priežasčių, sąmoningai atsisakant malonumų. Paprastai susijęs su dvasine praktika (vienuolyste, atsiskyrimu, taip pat koncentracija ir meditacija), nors pasitaiko atvejų, kai asketizmą nulemia filosofinės pažiūros arba tiesiog auklėjimas (nors pats asmuo gali būti visiškai nereligingas).

Askeze siekiama apmalšinti troškimus, nesileisti valdomam juslių, pasiekti aukštesnių tikslų, dvasinio nušvitimo, vidinės harmonijos, ramybės, nesimėgaujant fiziniais malonumais. Asketai paprastai atsisako lytinių santykių (celibatas), apriboja maistą (badavimas, vegetarizmas, saldumynų, alkoholio nevartojimas), atsisako socialinio gyvenimo, pramogavimo, tramdo emocijas (pvz., juoką, džiūgavimą), vengia neskaisčių minčių.

Religinis asketizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Dėl religinių idealų visiškai atsisakoma kūno ir nereliginių malonumų. Pasireiškia kūno marinimu, maldomis, plakimusi, kartais net nukryžiavimu.

Asketizmą propagavo dauguma misterinių kultų, tokių kaip Mitros, Ačio, Kibelės, taip pat kai kurios senovės Graikijos filosofinės mokyklos: pitagoriečiai, orfikai, cinikai, stoikai. Taip pat paplitęs didesnėse religijose: induizme, budizme, džainizme, judaizme, krikščionybėje.

Viena asketizmo pasireiškimo formų yra vienuolynai.

Asketizmo problemas nagrinėja – asketika.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]