Sriuba
Sriuba – skystas valgis, dažniausiai gaminamas verdant ingredientus vandenyje, kol išgaunamas norimas skonis. Sriuboms dažniausiai naudojama mėsa, daržovės, ankštinės daržovės, įvairūs prieskoniai.
Sriubas galima skirstyti įvairiai – į mėsiškas ir daržovines, karštas ir šaltas, tirštas ir skystas. Skystos karštos mėsiškos sriubos pavyzdys – sultinys, šaltos sriubos – šaltibarščiai. Dauguma šaltų sriubų – saldžios sriubos su vaisiais, valgomos karšto sezono metu.
Maisto gamyba verdant paplito tik išradus vandeniui nelaidžius indus maždaug prieš 5000 metų.[1][2][3] Iki XVII amžiaus buvo valgomos tirštos sriubos, tepamos ant duonos, vėliau, maždaug tuo metu, kai išrastas šaukštas, pradėjo populiarėti ir skystesnės sriubos. Dabartinis sriubos supratimas susiformavo apie XVIII amžiuje. Komercinės sriubos atsirado XIX amžiuje, išradus konservų dėžutę.
Lietuvoje sriuba buvo ir vienas pusryčių ar vakarienės patiekalų. Iki XX a. vid. Dzūkijoje, Pietų Žemaitijoje ir Užnemunėje pusryčių sriuba buvo laikoma ir pietums (dažniausiai virta mėsiška raugintų kopūstų arba burokų sriuba). Žemaitijoje, be minėtų sriubų, pietums dar buvo verdama bulvienė. Klaipėdos krašte pusryčiams buvo verdama pieniška kukulaičių sriuba. Vakarienei visoje Lietuvoje dažniausiai būdavo verdama pieniška miltinių arba bulvinių kukulaičių, kruopų, vėliau ir makaronų sriuba. Nuo XX a. pr. verdamos ir saldžios sriubos.[4]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ The Oxford Encyclopedia of Food and Drink in America: 3-Volume Set. 2nd Edition
- ↑ „Stone Age Stew? Soup Making May Be Older Than We'd Thought“. NPR.org. Nuoroda tikrinta 2021-07-12.
- ↑ „Soup“. Encyclopedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2021-07-12.
- ↑ Vacys Milius. Sriuba. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012