Virvelininkai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Merge-arrows.svg  Šį straipsnį yra pasiūlyta sujungti su „Virvelinės keramikos kultūra“.
Dėl kokių priežasčių palikta ši žymė, galite sužinoti diskusijų puslapyje.

Virvelininkai – etninė-gentinė grupuotė, išplatinusi virvelinės keramikos kultūrą. III tūkstantmetyje pr. m. e. Lietuvos teritorijoje pasirodė iš pietų atėję vadinamieji virvelininkai (dėl būdingo virvelės įspaudų ornamento ant puodų), kuriuos dauguma mokslininkų linkę sieti su indoeuropiečiais. Jie atnešė kitokią, nei iki tol buvo Lietuvoje, kultūrą. Be savitos keramikos, šiai kultūrai būdingi šlifuoto akmens su išgręžtomis skylėmis kotui kirviai, suriestų mirusiųjų laidojimas. Virvelininkai vertėsi gyvulininkyste. Lietuvos teritoriją jie pasiekdavo bangomis, keliavo greičiausiai raiti. Jiems susiliejus su vietiniais gyventojais susiformavo Pamarių kultūra, kur virvelininkų buvo daugiau. Kartu išliko Narvos kultūra, kur vyravo vietiniai gyventojai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vėlyvajame neolite iš Vidurio Europos pietų ir pietvakarių atsikėlė virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros giminės – indoeuropiečiai. Pabaltyjy, Okos, Dniepro baseine, iš dalies Suomijoje paplitusi laivinių kovos kirvių kultūra siejama su protobaltais. Pietvakariuose buvo rutulinių amforų kultūra. „Virvelininkai“ buvo europeoidai, klajokliai, gyvulių augintojai, raiteliai. Ateiviai atsirito dviem bangomis, perėjo per Lietuvą, Latviją, Estiją, pasiekė Suomiją. Virvelinės keramikos žmonės atsinešė virvelinius puodus ir plokščiadugnių puodų madą. Pagal formą juos galima skirstyti į taures, amforas, dubenėlius ir plačiakakles puodynes. Molyje įmaišyta grūsto granito, todėl jie patvaresni. Puodai turi nedideles storokas ąseles arba prilipdytus atsikišimus, kai kurie yra su skylutėmis virvelei įverti. Virvelininkai nežinojo žvejybos, bet atsinešė kanapes, soras, augino anksčiau čia nežinotus gyvulius: arklius, avis, ožkas. Žmones laidojo suriestus, be ochros. Virvelininkai perėmė gintaro apdirbimo techniką, nors jų dirbiniai paprastesni.

Pasak tradicinio požiūrio Pabaltijos virvelinės keramikos kultūra įsiveržė ir asimiliavo Nemuno kultūrą, o šiaurėje – vakarinę Narvos kultūros dalį. Šioje teritorije susidaro maišyta su virvelinės keramikos kultūra sritis – Pamario (Žucevo) kultūra. Šios kultūros gyventojai puošėsi labai gražaus darbo gintaro kabučiais, tačiau, matyt, vertindami gintarą, kaip stebuklingą medžiagą, dažnai nešiojo ir visai natūralius gintaro gabalėlius, pragręžę skylutę. Pamario kultūros tąsa, manoma, yra brūkšniuotoji keramika.

Kitaip virvelininkų svarbą, po daugelio kasinėjimų metų ir medžiagos sukauptos fonduose tyrimo, traktuoja Mokslų Akademijos instituto archeologų vadovas habil.dr. A. Girininkas, virvelininkų įtaką laikydamas itin ribota, baltus - autochtonais, o ne ateiviais.[1]

Virvelininkų gentys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Padnieprės
  • Fatjanovo
  • Baranovo
  • Pamarių

Pamarių kultūra neturėjo jokio ryšio ir įtakos Padnieprės virvelininkų genčių formavimuisi. Nustatyta, kad Pamarių [gentis|genties] kultūra formavosi dėl genčių, pajudėjusių iš Oderio-Elbės zonos, ekspansijos padarinių, tuo tarpu Padnieprė, davusi tolesnę eigą Fatjanovo ir Baranovo gentims rytuose, vystėsi veikiama virvelininkų genčių, pajudėjusių iš dabartinės Vakarų Ukrainos, Pietryčių Lenkijos kraštų. Tik gerokai vėliau tarp Pamario ir Padnieprės virvelininkų atsirado prekybiniai ryšiai, kuriuos pirmiausia plėtojo nuo seno šiose apylinkėse gyvavusi [gintaras|gintaro] prekyba, vykusi ugrofiniškoje aplinkoje, šiauriniame Dauguvos krante susiformavusį šios prekybos centrą. Pamarių kultūra atsirado maždaug 2500 m. prieš mūsų erą, Padnieprės prieš maždaug 2300 m. pr. m. e., Fatjanovo – 1800 m. per. m. e. Fatjanovo ir Balanovo kultūros savo archeologine ir, ir antropologine medžiaga yra aiškus Padnieprės grupuotės ekspansyvios vystimosi eigos padarinys.

Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyvenvietėse, kuriose įsikurdavo virvelininkai, ypač Narvos tipo kultūros srityse (ypatingai Šiaurės rytuose iki Dauguvos krantų), naujoji virvelinė keramika dažniausiai būdavo priimama gana greitai ir sparčiai pritapdavo tarp vietinių tradicijų. Tačiau išlikdavo ir tenykščiai kaulo ir rago dirbiniai, kartais ir senosios [keramika|keramikos] elementai. Taip pat išlikdavo senosios [žvejyba|žvejybos] tradicijos, nemažai[medžioklė| medžioklės] įpročių.

Ypač gajos pasirodė beesančios senosios meno formos, dirbiniai, papuošalai, amuletai, gintaro kultūra, viso to virvelininkų keramika užgožti nepajėgė. Tai rodo, kad turėjo būti išlaikyta ir nemenka dalis senosios pasaulėžiūros.

Buvusioje Nemuno kultūros srityje susiklostė kitoks atėjūnų virvelininkų ir senųjų vietinių santykis. Yra [gyvenvietė|gyvenviečių], kuriose keramika randama tik su nemuniškosios kultūros vėlyvaisiais ornamentų tipais, o [titnagas|titnago] inventorius, nors kartais randama ir pagal senąsias tradicijas, dažniausiai jau virvelininkiškas.

Nemuno kultūros srityje virvelininkai iš vietinių perėmė titnago inventorių ir vėliau jį įdiegė Narvos kultūros zinoje. Per porą amžių Narvos kultūros zona ištirpo virvelinės keramikos kultūroje ir toliau plito šiaurės kryptimi, pamažu asimiliuodama ir vakarinę Narvos kultūros dalį.

Virvelininkų charakteristika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Būdingi virvelinės keramikos kultūros požymiai: amforos su ąsomis, mažai profiliuotos taurės, didelės, gnaibytais rumbeliais puoštais pakraščiais taurės, laiviniai kovos kirviai.

Gyventa nedidelėmis bendruomenėmis keturkampiuose mediniuose namuose. Buvo paplitusi žemdirbystė, bet dalis šios kultūros atstovų dar vertėsi klajokline medžiokle. Jau žinotas ratas, naudotas ratinis transportas į kurį buvo kinkomi jaučiai, kai kur jau prijaukintas ir arklys. Sėslūs gyventojai augino kiaules, kurios pamažu tapo pagrindiniu maisto šaltiniu.[2]

Virvelininkų genetinis ir antropologinis tipas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antropologiškai virvelininkų genties žmonės buvo labai vienalyčiai, archajiškų savybių, ypač Nemuno, Priegliaus baseinuose. Jie buvo ypač hipermorfiško tipo – labai ilgų, siaurų aukštų, griežtai dolichokraniškų smegeninių, paplokščių ir aukštų [veidas|veidų]. Su žemomis akiduobėmis, siauromis atsikišusiomis nosimis, ryškios horizontalios veido profiluotės.

Visa ta parodo, kad virvelininkai priklausė visiškai uždarai, vieningai ir išsivysčiusiai genčiai.

Laidojimo papročiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Laidojimo papročiai grynai indoeuropietiški, o jų apeigos ir įkapės atspindi didelę socialinę, politinę nelygybę. Kuo reikšmingesnę padėtį visuomenėje užimdavo asmuo, tuo kruopščiau jam įrengdavo kapą, atitinkamai gausiai dėdavo įkapes.

Reikšmingi asmenys būdavo laidojami net 4 metrų gylio duobėse, tuo tarpu eilinių visuomenės narių duonės randamos visai negilios. Vadų, svarbių karių kapų duobes uždengdavo rąstais, pasitaikydavo net stulpinių įrenginių namelio stogui palaikyti. Ant tokio namuko supildavo pelenus, aplinkui iškasdavo griovį, o galiausiai pildavo žemės sampilą. Pirmasis kapas pilkapyje visuomet būdavo pagrindinis. Jis būdavo randamas maždaug duobės viduryje, iš kitų išsiskirdavo ypatingai gausiomis ir turtingomis įkapėmis. Greičiausiai todėl, kad buvo tikima, kad įžymus vyriškis ir po mirties kitame pasaulyje burs aplink save didelę šeimą ir giminę, o būti tokio asmens pavaldume troško daugelis.

Todėl į tą patį pilkapį, šalia turtingo asmens, būdavo laidojami kiti, tos pačios aplinkos, šeimos asmenys. Tokios tradicijos buvo laikomasi iki tol, kol galutinai išblėsdavo naujųjų šeimos kartų prisiminimai apie velionį. Laikantis tokių laidojimų papročių pilkapio skersmuo pasiekdavo 20 m ribą, o aukštis pakildavo virš 2 m .[3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. [ http://www.vydija.lt/straipsniai/Protevyne%20-%20Jono.htm Baltų protėvynė]
  2. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, 12 t. 297 psl.
  3. [Norkūnas, Arvydas. Aisčiai. Vilnius, 1994. Virvelininkų gentys]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]