Piltuvėlinės keramikos kultūra
 |
Dėmesio! Straipsnis ar jo dalis neturi išnašų į patikimus šaltinius. Dėl to medžiaga gali būti nepatikima. Pagal Vikipedijos nuostatas, nepatikrinama informacija gali būti trinama. Paieškokite patikimų šaltinių ir paremkite medžiagą išnašomis į šaltinius. |
| Piltuvėlinės keramikos kultūra | ||||||
|---|---|---|---|---|---|---|
|
||||||
 | ||||||
| Dab. valstybės | Danija, Švedija (Jotalandas), šiaurės Vokietija, Nyderlandai | |||||
| Amžius | Neolitas | |||||
| Lokalūs variantai | Balbergo kultūra | |||||
 | ||||||
 Vikiteka | Piltuvėlinės keramikos kultūraVikiteka | |||||
Piltuvėlinės keramikos kultūra arba piltuvėlinių taurių kultūra – vėlyvojo neolito archeologinė kultūra, egzistavusi 4000–2700 m. pr. m. e., pavadinta dėl specifinės formos keramikos indų.
Arealas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Piltuvėlinės keramikos kultūra išsivystė Danijoje iš senesnės Ertebiolės kultūros, ir vėliau paplito pietinėje Skandinavijoje (kur išstūmė Lihulto kultūrą) ir šiaurės Vokietijoje bei Nyderlanduose (kur išstūmė Sviftebranto kultūrą). Didžiausio klestėjimo laikotarpiu apėmė Daniją, šiaurės Vokietiją, Nyderlandus, pietinę Švediją (Jotalandą). Jos pietinis arealas žemyne dar yra vadinamas Balbergo kultūra.
III tūkst pr. m. e. pradžioje ją labai greitai sunaikino Virvelinės keramikos kultūros atstovai indoeuropiečiai.
Kultūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nėra sutariama dėl kultūros kilmės. Dalis autorių ją laiko Ertebiolės kultūros palaipsninės neolitizacijos rezultatu (tuo atveju manoma, kad jos kūrėjai priklausė Senosios Europos substratui), o kiti – išorinės grupės (greičiausiai indoeuropiečių) invazijos rezultatu.
Kultūros atstovai statė įtvirtintas gyvenvietes, dažniausiai senesnių kultūrų gyvenviečių vietose. Taip pat išdygo didžiuliai religiniai centrai. Didžiausias rastas Fiuno saloje. Buvo paplitę dolmenai, naudojami kaip visuomenės lyderių kapai. Ši tradicija buvo greičiausiai atėjusi iš vakarų.
Kultūros atstovai vertėsi gyvulininkyste, bet maisto racioną papildė ir medžiokle bei žvejyba. Aptinkama lydiminės žemdirbystės tradicijų: augino miežius, vienagrūdžius ir dvigrūdžius kviečius, naudojo plūgą.
Vienas žymiausių jų keramikos dirbinių yra specifinės formos piltuvėliniai indai, tikriausiai naudoti gėrimui. Ant vieno jų randamas vežimo atvaizdas. Tai pat gamino akmeninius kovos kirvius, kurie atkartojo varinių tuo metu Europoje paplitusių kirvių formas.
| |||||||||||||||||||||||||||||
