Dniepro-Doneco kultūra
| Dniepro-Doneco kultūra | ||||||
|---|---|---|---|---|---|---|
|
||||||
| Dab. valstybės | vidurio Ukraina, pietų Baltarusija | |||||
| Ist. regionas | Ponto stepė, Dniepro baseinas | |||||
| Amžius | Neolitas | |||||
| Lingvistinė grupė | indoeuropiečiai (?) | |||||
| Lokalūs variantai | Rogačiovo, Rytų Polesės, Voluinės, Kijevo-Čerkasų, Doneco, Nadporožės, Strumelio-Gastiatino | |||||
 | ||||||
Dniepro-Doneco kultūra – neolito ir eneolito laikotarpio archeologinė kultūra, VI tūkstantmečio viduryje – III tūkstantmečio iki m. e. pabaigoje paplitusi Padnieprėje, Kairiakrantėje Ukrainoje, Polesės žemumoje.
Pavadinimą 1956 m. pasiūlė Valentinas Danilenko, vėliau jis buvo priimtas Dmitrijaus Telegino ir kitų archeologų.[1] Vėlyvoji kultūros fazė yra vadinama Srednestogo kultūra. Iš jos III tūkst. pr. m. e. pradžioje išsivystė Duobinių kapų kultūra.
Charakteristika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dniepro-Doneco mažos gyvenvietės, kurių žinoma apie 200, kurtos prie upių ir ežerų. Žmonės gyveno antžeminiuose pastatuose su židiniu viduryje ir žeminėse. Pagrindiniais šios kultūros žmonių užsiėmimais buvo medžioklė ir žvejyba.[2] Nors stovyklose randami šunų, kiaulų ir stambiųjų raguočių kaulai, tačiau laukinių žvėrių kaulai vyrauja.[3]
Pagal keramiką panaši į vakarines subneolitines kultūras, taip pat kaimynines kultūras Dniepro ir Volgos baseinuose, pvz., Samaros kultūrą (vidurio Volgoje). Žinomas pirmykštės archeologijos specialistas D.Teleginas manė, kad Dniepro-Doneco kultūra apėmė arealą nuo Vyslos iki Dniepro.
Pagal dirbinius skiriami 3 Dniepro-Doneco kultūros laikotarpiai: ankstyvasis, vidurinis ir vėlyvasis.
Ankstyvuoju laikotarpiu Dniepro-Doneco kultūra buvo vienalytė: iš titnago gaminti įvairūs mikrolitiniai dirbiniai (trapecijos, ašmenėliai), kirviai, gremžtukai, peiliai, iš kaulo – ietigaliai, žeberklai, adatos su asele, ylos, kapliai. Keramika mažai degta, su augalinėmis priemaišomis. Lipdyti storasieniai, šiek tiek profiliuoti, puošti sukiniais įspaudais, įkartėlėmis bei įrėžtų linijų ir gilių duobučių (pakraščiuose) eilėmis puodai.
Viduriniu ir vėlyvuoju laikotarpiu išsiskyrė kelios kultūrinės grupės – Rogačiovo, Rytų Polesės, Voluinės, Kijevo-Čerkasų, Doneco, Nadporožės, Strumelio-Gastiatino kultūros.
Gaminti retušuotu paviršiumi trikampiai strėlių ir iečių antgaliai. Paplito storaašmeniai kirviai, akmeniniai kapliai, buožės, diskai, plokščiadugniai profiliuotais pakraščiais puodai. Keramika su mineralinėmis priemaišomis, puošta virvučių įspaudais bei voleliu. Dniepro-Doneco kultūros pietinėse srityse naudoti papuošalai iš vario ir aukso. Žmonės vertėsi žvejyba ir medžiokle, rinko maistą, augino gyvulius. Vėlyvuoju laikotarpiu gyvulininkystė tapo svarbiausiu verslu, atsirado žemdirbystės pradmenų.
Laidojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Mirusiuosius laidojo kapinynuose, ištiestus, gausiai apibertus ochra. Žinoma apie 20 kapinynų, kai kuriuose rasta iki 100 kapų. Aptikta kolektyviniu kapų, kuriuose rasta tik kaukolių. Ankstyvuoju laikotarpiu į kapus dėta primityvių kabučių iš žvėrių ir žuvų dantų, vėliau – kirvių, peilių, buožių, įvairių papuošalų iš akmens, kaulo, kriauklių geldelių.[4]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ В.Н.Даниленко Неолит Украины. – Киев: Наукова думка, 1969. – С. 30
- ↑ J.P.Mallory – In Search of the Indo-Europeans, 1989, p.190-191
- ↑ Авдусин Д.А. Издательство „Высшая школа“, 1977; Портал „Археология России“, 2004 Archyvuota kopija 2016-04-22 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Egidijus Šatavičius. Dniepro-Doneco kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 35 psl.
| |||||||||||||||||||||||||||||
