Lagocos kultūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Lagocos kultūra – vėlyvojo neolito archeologinė kultūra, pavadinta Lombardijos vietovės Lagozza di Besnate vardu.

Arealas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lagocos kultūra 3600–2600 m. pr. m. e. buvo paplitusi Šiaurės Italijoje. Susiklostė iš Šasė kultūros. Svarbiausios gyvenvietės Ligūrijoje: Arene Candide, Caverna dell’Acqua, Caverna del Morte, Emilijoje-Romanijoje – Pescale.

Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lagocos kultūrai būdingi gerai poliruoti lygiu arba gludintu paviršiumi su rankenomis arba kiauromis ašelėmis puodai, dubenys ir apskritadugnės vazos, lėkštės. Indai kartais puošti spindulinėmis linijomis arba brūkšnelių trikampiais. Lagocos kultūros žmonės gyveno olose ir atvirose gyvenvietėse prie upių ir ežerų. Vertėsi medžiokle ir žvejyba, šiek tiek žemdirbyste. Būta tekstilės pradmenų; gyvenvietėse rasta iš karnų pintų kilimėlių, krepšių, lininių verpalų ričių, molinių versptukų ir staklių svarelių. Naudojo akmeninius įrankius (kirvius, titnaginius strėlių antgalius, pjautuvus). Apie 2850 m. pr. m. e. Lagocos kultūros žmonės patraukė Adrijos pajūriu į Vidurio ir Pietų Italiją, kur bronzos amžiuje susidarė Apeninų kultūra.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lagocos kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 418 psl.