Lendjelio kultūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Lendjelio kultūra
(Viena Dunojaus kultūrų)
5000 m. pr. m. e. – 3400 m. pr. m. e.
Moravian painted pottery.jpg
Moravijos spalvotoji keramika
Dab. valstybės: Moravija, Vengrija, Slovakija, pietų Lenkija
Ist. regionas: Dunojaus vidurupis
Amžius: Neolitas
Old Europe.png
Kultūros teritorija (oranžinė) apie 3500 m. pr. m. e.
Commons-logo.svg Vikiteka: Lendjelio kultūraVikiteka

Lendjelio kultūra (veng. Lengyeli kultúra) – neolito archeologinė kultūra, ją austrų archeologas Osvaldas Menginas pavadino pagal XIX a. radinius Lengyeli vietovėje (Tolnos komitatas, Vengrija).

Arealas ir chronologija[taisyti | redaguoti kodą]

Lendjelio kultūra apie 5000 m. pr. m. e. pakeitė Biuko kultūrą, o vėliau – ir Vakarų juostinės keramikos kultūros centrinį arealą. Iki 3400 m. pr. m. e. iš Dunojaus vidurupio baseino išplito šiauriau – į Vyslos, Elbės aukštupius. Lendjelio kultūrai priskiriamų gyvenviečių aptinkama dabartinėje Moravijoje (Čekija), Vakarų Vengrijoje, Vakarų Slovakijoje, Pietų Lenkijoje, t.p. gretimose Austrijos, Slovėnijos ir Kroatijos dalyse.

4400–4200 m. pr. m. e. dėl pilkapių kultūros poveikio Lendjelio kultūros žmonės migravo į vakarus ir šiaurę – dabartinės Vokietijos ir Lenkijos sritis. Apie 3500 m. pr. m. e. iš Lendjelio kultūros ir kitų kultūrų susiklostė Badeno kultūra.

Bruožai[taisyti | redaguoti kodą]

Lendjelio kultūros gyvenvietės didelės, kurtos upių terasose, įtvirtintos. Nemaža dalis jų apsaugota grioviais; Brančas prie Nitros, Hluboke Mašuvkai prie Znošmo (Moravija) ir Bylanai prie Kutna Horos (Bohemija) buvo apjuosti V raidės formos grioviais ir statinių tvoromis. Kartais gynybiniai įtvirtinimai buvo tik vienoje gyvenvietės pusėje. Žmonės gyveno stačiakampiuose iš molio drėbtose kelių patalpų pastatuose, vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste, t.p. medžiokle ir žvejyba, rinko maistą. Darbo įrankius ir ginklus darė iš akmens, titnago ir kaulo. Mokėjo lydyti varį, iš jo gamino papuošalus, dažniausiai karolius.

Lendjelio kultūrai būdinga tapyta keramika – dvigubo kūgio formos, panašios į kriaušę vazos bei dubenys su aukšta kojele. Ankstyvoji keramika tapyta raudona, geltona ir balta spalvomis bei raižyta, vėlyvoji – gludinta. Plito amforos dvigubomis ąselėmis.

Mirusieji laidoti įvairiai: ankstyvuoju laikotarpiu kapinynuose nedeginti, kartais jų kūno dalys (rankos, kojos, galvos) atskirtos ir padėtos šalia, prie jų randama šerno ar kiaulės apatinis žandikaulis arba iltis, vėlyvuoju – nedeginti ir sudeginti kapinynuose, gyvenvietėse ar pilkapiuose. Pietų Lenkijoje aptinkama trikampių ir trapecinių pilkapių. Buvo grupinių kapų. Vyrų kapuose rasta akmeninių skaptų, akmeninių ir raginių kirvių, papuošalų iš kriauklių, kartais titnaginių gremžtukų ir strėlių antgalių, moterų kapuose – kaulinių apyrankių, gyvulių dantų vėrinių, kriauklelių ir varinių karolių vėrinių, kriauklelių juostų ir akmeninių karoliukų, dekoruotos keramikos, ochros, akmeninių plokštelių (manoma, ant jų maišyti dažai), girnų, simbolinių daiktų – deivių statulėlių, molinių namų modelių.[1]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Internationales Symposium über die Lengyel-Kultur, 1888–1988. Masaryk-Universität, Brünn 1994. ISBN 80-210-0961-6.
  • Archäologische Zeugnisse religiöser Vorstellungen und Praktiken der frühen und mittleren Jungsteinzeit in Niederösterreich, IDOLE, Kunst und Kult im Waldviertel vor 7000 Jahren, Horn 1998.
  • Michael Doneus. Die Keramik der mittelneolithischen Kreisgrabenanlage von Kamegg, Niederösterreich. Ein Beitrag zur Chronologie der Stufe MOG I der Lengyelkultur. Austrian Academy of Sciences Press, Wien 2001. ISBN 3-7001-3015-5
  • Palliardi, J. Die neolitischen Ansiedelungen mit bemalter Keramik in Mähren und in Niederösterreich. / Mittheilungen d. Praehistorschen Commission d. keiserlichen Akademie d. Wissenschaften in Wien, I Band, No. 4, 1897. S. 237–264.
  • J. Regenye (Hrsg.), Sites and stones. Lengyel culture in Western Hungary and beyond, Veszprém 2001.
  • Hertha Ladenbauer-Orel: Die neolithische Frauenstatuette von Lang-Enzersdorf bei Wien. / IPEK 19, 1954–1959, S. 7ff
  • Die Ausgrabungen in Lang-Enzersdorf und die Auffindungen des Idols. / Rund um den Bisamberg. Ein Heimatbuch. Band 2/1961, S7ff.
  • Gregor-Anatol Bockstefl, Franz Mandl. Die Venus von Langenzersdorf. Begleitschrift zur Ausstellung der Original-Venus im Festsaal der Marktgemeinde Langenzersdorf am 21. September 2008 (erhältlich im Ortskundemuseum Langenzersdorf).
  • 900 Jahre Langenzersdorf, Hrsg. von der Marktgemeinde Langenzersdorf 2008, S. 149
  • 900 Jahre Langenzersdorf – Geschichte und Heimatkunde, Hrsg. Franz Karl Schwarzmann, mit Beiträgen von Josef Germ und Erich Gusel, 2008; S. 51

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Lendjelio kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 724 psl.