Ferjero kultūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Ferjero kultūra – vėlyvojo neolito ir eneolito archeologinė kultūra, pavadinta pagal tyrinėtą Ferrières-les-Verreries dolmeną (netoli Monpeljė, Hero departamentas, Prancūzija).

Arealas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ferjero kultūra 3500 – 2500 m. pr. m. e. buvo plitusi Prancūzijos pietinėje dalyje, Ronos slėnyje.

Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ferjero kultūros žmonės gyveno urvuose ir atvirose gyvenvietėse. Gyvenvietėse rasta mažų (5 x 2,5 – 6 x 3 m dydžio) stačiakampio formos su stulpais kampuose pastatų liekanų; asla grįsta akmenimis. Vertėsi gyvulininkyste, iš dalies žemdirbyste ir medžiokle, rinko maistą. Naudojo akmeninius, kaulinius ir raginius įrankius, šiek tiek varinių dirbinių. Keramika (daugiausia pusiau apskritos taurės) puošta horizontaliai įrėžtomis linijomis, ševronų ir girliandų motyvais. Mirusiuosius laidojo sudegintus kapinynuose ir dolmenuose. Manoma, Ferjero kultūrą pakeitė Fonbuiso kultūra.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Egidijus ŠatavičiusFerjero kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 50 psl.