Bernardino Zanobi de Gianotis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Bernardas Zanobijus Džanotis (it. Bernardino Zanobi de Giannotis, šaltiniuose dar vadinamas Bernardinus, Romanus, Florentinus, g. XV a. pab. Florencijoje (?) – m. 1541 m. Vilniuje) – italų architektas ir skulptorius, brandžiojo Italijos Renesanso atstovas Lenkijoje ir Lietuvoje. Bendradarbiavo su Bartolomeo Berrecci, Giovanni Cini, Filippo di Bartolomeo da Fiesole (su dviem pastaraisiais nuo 1531 m. dirbo vienoje dirbtuvėje)[1].

Lenkijoje ir Lietuvoje atliktuose architektūros ir skulptūros užsakymuose B.Džanotis vartojo brandžiajam Italijos Renesansui būdingas, tačiau supaprastintas (prisitaikant prie užsakovų skonio) formas. Memorialinėje skulptūroje dailininkas vaizduojamus asmenis komponuodavo frontaliai (tai XVI a. pirmosios pusės Vidurio Europos antkapinėje skulptūroje populiarus tipas) su natūralistiškai traktuotais veidais (manoma, kad tam galėjo naudoti pomirtines kaukes iš vaško).

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

LDK kanclerio A.Goštauto antkapinė plokštė Vilniaus katedroje. Autorius B. da Gianotis, apie 1539 m.

Italijoje gyveno ir veikė Romoje bei Florencijoje.

15211536 m. gyveno Krokuvoje, Lenkijos karaliaus dvare, architekto B.Berrecci dirbtuvėje.

1536 m. įsikūrė ir iki mirties gyveno Vilniuje.

Darbai ir projektai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1, Vilnius, 2005, p. 112–113.