Kanutas Ruseckas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Kanutas Ruseckas
Kanut Rusiecki. Канут Русецкі.jpg
Kanutas Ruseckas „Autoportretas“ 1842 m. Lietuvos Dailės muziejus, Vilnius.
Gimė: 1800 m. vasario 22 d.
Stebėkiai
Mirė: 1860 m. rugsėjo 2 d. (60 metų)
Vilnius
Tautybė: Lietuvis
Tėvas: Jonas Ruseckas
Motina: Teresė Romanovičiūtė
Sutuoktinis(-ė): Antanina Červinskytė
Vaikai:

Julija Marija, Boleslovas Ruseckas, Virginija, Tadas

Veikla: Lietuvos tapytojas
Alma mater: Vilniaus universitetas
Commons-logo.svg Vikiteka: Kanutas RuseckasVikiteka

Kanutas Ruseckas (pilnas vardas "Pranciškus Kanutas Felicijanas") (1800 m. vasario 22 d. Stebėkiuose – 1860 m. rugsėjo 2 d. Vilniuje, palaidotas Bernardinų kapinėse) – lietuvių tapytojas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kanutas Ruseckas, „Autoportretas su teptuku,“ 1823 m.
Kanutas Ruseckas „Lietuvaitė su verbomis“ XIX a. pab. Lietuvos dailės muziejus, Vilnius.[1]
Kanuto Rusecko kapas

Gimė Stebėkių kaime (Panevėžio rajone), smulkiųjų bajorų šeimoje. Rašoma, kad Kanutas Ruseckas jau nuo vaikystės rodė didelį susidomėjimą menu. Būdamas vaikas lipdydavo iš duonos minkštimo ar vaško išraiškingas žmonių ir gyvūlių figūrėles ir tuo stebinęs visus suaugusiuosius. Po žmonos mirties tėvas vedė antrą kartą Grasildą Prontnickytę su kurią susilaukė dar dviejų vaikų: Prospero ir Adelės.

18091815 m. K. Ruseckas mokėsi Troškūnų mokykloje. 1816 m. įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą. 1818 m. perėjo į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. 18201821 m. lankė litografijos dirbtuvę. Priklausė Spindulingųjų draugijai; manoma, kad 1820–1821 m. buvo priimtas į Filomatų draugiją. 1821 m. vasarą gavęs Vilniaus universiteto rekomendacinius laiškus tėvo lėšomis išvyko studijuoti į Prancūziją. Prieš išvykdamas slapta susituokė su žydų kilmės neturtinga neofite Antanina Červinskyte. Buvo vedęs du kartus. Antroji žmona Paulina Šubertaitė.

1822 m. rudenį persikėlė į Romą. Dailės studijas gilino Prancūzų dailės akademijoje. 18231824 m. su kitais Romoje studijavusiais dailininkais (Jonu Trojanausku, Juliumi Miševskiu, Romanu Postemskiu, Vaitiekumi Korneliu Statleriu, Jonu Zelinskiu, Pranciškumi Pfanhauzeriu) sudarė lietuvių ir lenkų dailininkų būrelį. Gyvendamas Italijoje keliavo po šalį, tapydamas peizažus bei portretus. Aplankė Neapolį, Kaprio salą, Sorentą, Pompėją ir Herkulanumą, Tirolį, Fraskatį, Grotaferata, Popiežiaus olą, Nemi ir Albano ežerus, Monte Kavo kalną ir kitas vietas.

1831 m. grįžo į Vilnių. 1834–1860 m. dirbo piešimo mokytoju Vilniaus bajorų institute. 18481852 m. bandė ūkininkauti, nuomojo netoli Vilniaus Dziekaniškių dvarą. 1856 m. kartu su V. Dmachausku ir K. Jelskiu mėgino įsteigti Vilniuje Meno mokyklą.[2]

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nutapė altorinių paveikslų Vilniaus katedrai, Vilniaus Šv. Teresės, Salų, Giedraičių, Ukmergės, Svėdasų, Maišiagalos, Kreslaujos ir kt. bažnyčioms, „Nukryžiuotojo“ freską Vilniaus Bernardinų bažnyčiai. Restauravo molbertinę ir sienų tapybą: 1833 m. Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios freskas ir Aušros Vartų Švč. Dievo Motinos paveikslą, 1837 m. Michelangelo Palloni freskas Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje. Sukūrė portretų, animalistinių kompozicijų, Vilniaus ir jo apylinkų paeizažų, buitinio žanro paveikslų.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  1. Ariadna Čiurlionytė „Meno istorija 11-12 kl.“, leidykla „Šviesa“, Kaunas 2001, 98 pusl., ISBN 5-430-03220-4
  2. http://menas.lnb.lt/kanutasruseckas.htm

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]