Julijonas Steponavičius
| Julijonas Steponavičius | |
|---|---|
| Dievo tarnas | |
| |
| Gimė | 1911 m. spalio 18 d. Miciūnų kaimas, Gervėčių parapija, dab. Baltarusija |
| Mirė | 1991 m. birželio 18 d. (79 metai) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Vilniaus arkikatedroje |
| Tėvas | Karolis Steponavičius |
| Motina | Emilija Bazevičiūtė |
| Dievo tarnas | |
| Alma mater | |
| Žymūs apdovanojimai | |
Julijonas Steponavičius (1911 m. spalio 18 d. Miciūnų kaime, Gervėčių parapija, dabartinėje Baltarusijoje – 1991 m. birželio 18 d. Vilniuje) – arkivyskupas, tremtinys, Vilniaus arkivyskupijos apaštalinis administratorius.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Julijonas gimė ūkininko Karolio Steponavičiaus ir Emilijos Barevičiūtės (Steponavičių) šeimoje kaip ketvirtas vaikas. Šeimoje prieš tai gimė trys mergaitės, kurios mirė jau kūdikystėj. Šeimai artima Liudvika Petrikaitė iš Gibirdės vienkiemio tapo Juliuko krikšto motina. Julijoną Gervėčių Švč. Trejybės bažnyčioje pakrikštijo kun. Ambraziejus Jakavonis.[1]
1921–1930 m. mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, 1930–1936 m. studijavo Vilniaus kunigų seminarijoje ir Vilniaus universitete. 1936 m. parašė magistro darbą lenkų kalba apie Vytautą Didįjį ir apgynė teologijos magistro laipsnį. 1936 m. birželio 21 d. Vilniaus arkikatedroje arkivyskupas Romualdas Jalbžykovskis jį įšventino kunigu. Liepos 5 d. Gervėčių bažnyčioje jaunasis kunigas atlaikė pirmąsias Šv. Mišias. Netrukus buvo paskirtas į Rodūnią vikaru, ten lenkų valdžios buvo persekiotas. Perkeltas kapelionu ir tikybos dėstytoju į Gardino Bernardinų mergaičių mokyklą. Nuo 1939 m. buvo klebonas Palūšėje, nuo 1941 m. – Naujajame Daugėliškyje, nuo 1946 m. – Adutiškyje. Nuo 1953 m. buvo verbuojamas KGB, bet principingas kunigas atsisakė bendradarbiauti ir dalyvauti sovietinės propagandos kampanijose. 1955 m. gegužės 22 d. Julijonas Steponavičius popiežiaus Pijaus XII nominuotas tituliniu Antarado vyskupu ir Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko augziliaru. Kadangi tuo metu Panevėžio vyskupas administravo ir Vilniaus vyskupiją, Julijonas Steponavičius netrukus persikėlė į Vilnių.
1957 m. buvo paskirtas Panevėžio ir Vilniaus vyskupijų apaštališkuoju administratoriumi su rezidencinio vyskupo teisėmis. Įgaliojimus pradėjo vykdyti 1958 m. sausio 3 d., nuolat konfliktavo su sovietų valdžia. Atsisakęs paklusti LTSR partinių organizacijų reikalavimams uždrausti kunigams katekizuoti vaikus, rengti rekolekcijas, atlaidus, jaunimui dalyvauti bažnytinėje veikloje (patarnauti šv. Mišiose, dalyvauti procesijose, chore), šventinti į kunigus tris įtariamus bendradarbiavimu su KGB seminarijos klierikus, taip pat už veiklesnių kunigų rėmimą. Nepaklusęs uždrausti jaunimui dalyvauti religinėje veikloje, 1961 m. sausio 18 d., Religijos reikalų tarybos įgaliotinio J. Rugienio reikalavimu vyskupas J. Steponavičius buvo nušalintas nuo vyskupo pareigų ir ištremtas į Žagarę.
Joniškio rajono Vykdomasis komitetas jam operatyviai buvo paruošęs A. Ždanovo g. 5 (dabar P. Avižonio g. 5) trijų kambarių butą su paslėpta pasiklausymo aparatūra. Šalia, antrajame aukšte, gyveno tuometiniam saugumui dirbusi šeima, nuolat perdavinėjusi žinias. 34 m² komunalinis butas buvo įrengtas avariniame name, be patogumų.
Tremtyje eidamas kunigo altaristos pareigas rėmė pogrindinę Lietuvos Katalikų bažnyčios veiklą, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą ir sąjūdį, šventino į kunigus baigusiuosius pogrindinę kunigų seminariją, davė leidimą steigti Eucharistijos bičiulių sąjūdį.
1988 m. lapkričio 14 d. Arkivyskupas įsteigė naująją palaimintojo Jurgio Matulaičio parapiją, apimančią naujuosius miesto rajonus (Viršuliškės, Justiniškės, Pašilaičiai, Šeškinės dalis). 1988 m. gruodžio 28 d. leista eiti Vilniaus arkivyskupijos apaštališkojo administratoriaus pareigas. 1989 m. vasario 7 d. popiežiaus Jono Pauliaus II pakėlė arkivyskupu ir paskyrė Vilniaus arkivyskupijos ordinaru.
Arkivyskupas Julijonas Steponavičius mirė Vilniuje 1991 m. birželio 18 d., palaidotas birželio 24 d. Vilniaus arkikatedros bazilikos Vyskupų kriptoje, 1992 m. perlaidotas Tremtinių koplyčioje prie vakarinės sienos.
1999 m. vasario 1 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus dekretu Nr. 311 Vilniaus arkivyskupą Julijoną Steponavičių (po mirties) apdovanojo Vyčio kryžiaus 3 laipsnio ordinu (dabar Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius).
2017 m. sausio 17 d. Šventųjų bylų kongregacija Vatikane leido pradėti beatifikacijos bylą. Šį leidimą pasirašė šios kongregacijos kardinolas prefektas Angelo Amato.[2]
Atminimo įamžinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]2011 m. spalio 23 d. Žagarės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje buvo švenčiamos Vilniaus arkivyskupo Julijono Steponavičiaus 100-osios gimimo metinės. Šiame minėjime dalyvavo Lietuvos Katalikų bažnyčios vyskupai, kunigai, tikintieji, valdžios atstovai. Šv. Mišių metu giedojo Vilniaus arkikatedros bazilikos grigališkasis choras „Schola Gregoriana Vilnensis“, Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios grigališkojo choralo studija „Schola Cantorum De Regina Pacis“ ir kitų miestų chorai. Po šv. Mišių bažnyčios šventoriuje Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio buvo pašventintas Žagarės klebono Mariaus Dyglio iniciatyva pastatytas Akmeninio Rūpintojėlio koplystulpis Vilniaus arkivyskupo Julijono Steponavičiaus apaštalavimui Žagarėje atminti.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- J. Boruta SJ, Arkivyskupas Julijonas Steponavičius (1911–1936-1955-1991) // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. – T. 19. P. 616.
- XX a. Lietuvos Katalikų Bažnyčios kelio simbolis – Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius, 1911–1991 m. / Leidinys skirtas arkivyskupo Julijono Steponavičiaus gimimo 100-osioms, kunygystės šventimų 75-osioms, ištrėmimo į Žagarę 50-osioms ir iškeliavimo amžinybėn 20-osioms metinėms [paruošė Marius Dyglys]. 2011 (Kaunas : Arx Baltica). 32 p.
- Bažnyčia tremtyje: vyskupas Julijonas Steponavičius : 100-osioms gimimo ir 20-osioms mirties metinėms paminėti / Arūnas Streikus // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. – T. 35, p. 11-28.
- Julijonas Steponavičius: (1911 X 18-1989 II 7-1991 VI 18): [apie Vilniaus arkivyskupą] / Viktoras Petkus // Vilniaus vyskupai Lietuvos istorijoje. – P. [739]-756.
- Neišdildomi arkivyskupo Julijono Steponavičiaus pėdsakai / Marius Dyglys // XXI amžius. – 2011, saus. 28, p. 9, 12.
- Neišdildomi arkivyskupo Julijono Steponavičiaus pėdsakai Žagarėje / Marius Dyglys // Sidabrė. – 2011, saus. 19, p. 3.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Julijonas Steponavičius, Vilniaus arkivyskupas, tremtinys (1911–1991)
- vilnius.lcn.lt/istorija/valde/steponavicius Archyvuota kopija 2006-11-17 iš Wayback Machine projekto.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „Asmenybė ir laikas: arkivyskupo Julijono Steponavičiaus (1911–1991) gyvenimo stotys“. voruta.lt. 2012-12-06. Nuoroda tikrinta 2023-12-27.
- ↑ Šventųjų skelbimo kongregacija Vatikane 2017 m. sausio mėn. 17 d., Prot. N. 3309 - 1/7.
