Jonas Delamarsas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Jonas Delamarsas
pranc. Joannes Delamars, de Lamarche, de la Mars, de la Marche
Mirė 1690 m. liepos 21 d.
Vilnius, Lietuvos Didžioji kunigaikštystė
Veikla prancūzų kilmės varpų ir patrankų liejikas

Jonas Delamarsas (pranc. Joannes Delamars, de Lamarche, de la Mars, de la Marche, gimimo data nežinoma– 1690 m. liepos 21 d. Vilnius) – prancūzų kilmės varpų ir patrankų liejikas.[1][2]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jono Delamarso gimimo data nežinoma, teigiama, jog jis prancūzų kilmės. 1662–1690 m. laikotarpiu gyveno ir dirbo Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje. Pilies gatvėje Jonas Delamarsas turėjo įsigijęs namą, kuris buvo vadinamas jo pavarde. 1662-1690 m. dirbo Boguslavo Radvilos arsenale Biržuose ir Vilniuje (Pilies g. 16).[3]

Jonas Delamarsas turėjo liejyklą Puškarnioje. Jo lieti varpai išsiskyrė melodingumu, buvo puošnūs. J. Delamarso varpai skambėjo Vilniaus katedros, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, Kauno Pažaislio ansamblio bokštuose. Ornamentais, figūriniais reljefais, kartušais puošti Delamarso varpai retai skildavo.[4][5][6]

1662 m. Jonas Delamarsas atstatytam Vilniaus rotušės bokštui nuliejo laikrodžio varpą. 1668 m. jis nuliejo du varpus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčiai. 1669 m. nuliejo ornamentais išraizgytą varpą Pranciškonų bažnyčiai Trakų gatvėje, kuris 1864 m. buvo perduotas Piatnickajos cerkvei.[7]>[8]

Jonas Delamarsas 1662-1688 metais nuliejo 32 varpus. [9]

1670 m. nuliejo naują varpą vietoj sudaužyto Skarulių Šv. Onos bažnyčiai. [10]

1676 m. Jonas Delamarsas pagamino varpą Šv. Mykolo bažnyčiai, kurioje šiuo metu įsikūręs Bažnytinio paveldo muziejus. [11]

1915 metais daugiau kaip 20 Jono Delamarso nulietų varpų išvežta į Rusiją, Lietuvoje liko 11 varpai, iš jų keturi varpai Vilniuje, vienas varpas Vilniaus arkikatedroje.[2][7]

Atminimo įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jonas Delamarsas įamžintas Kristinos Sabaliauskaitės istoriniame romane „Silva rerum“.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Vladas Drėma. Dingęs Vilnius. Vilnius: Versus Aureus, 2013. ISBN 978-9955-34-401-8.
  2. 2,0 2,1 Jono Delamarso biografija Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. [1]
  3. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus pateikta informacija apie Pilies g. 16 namo istoriją. [2]
  4. Rašytinio paveldo muziejaus informacija apie varpinę. [3]
  5. Miesto simbolis, kurį būtina rekomenduoti turistui. Skelbta „Delfi.lt“, 2012. [4]
  6. Libertas Klimka. Į Lietuvą grįžtantys varpai primena savo turtingą istoriją. Skelbta „Lietuvos rytas.lt”, 2015. [5]
  7. 7,0 7,1 Antanas Rimvydas Čaplinskas. Vilniaus gatvių istorija. Pilies gatvė. Vilnius: Charibdė, 2015, p. 102-103. ISBN 978-9986-745-89-1.
  8. Jono Delamarso biografija Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. [6]
  9. Jonas Nekrašius. Varpai gydo…2012. Skelbta svetainėje „Žaliasis pasaulis.lt“ [7]
  10. Garsiajai Skarulių bažnyčiai - valstybės apsauga, 2010. Skelbta „Respublika.lt” [8]
  11. Vilija Butkuvienė. Aukojantieji nusipelno ne amžinybės, o pagarbos, 2020. Skelbta „Banga.lt”. [9]