Pranciškus Andriolis
| Pranciškus Andriolis | |
|---|---|
| Gimė | 1794 m. Brentoniko prie Rovereto, Italija |
| Mirė | 1861 m. gegužės mėn. Vilnius |
| Vaikai | Mykolas Elvyras Andriolis |
Pranciškus Andriolis (it. Francesko Andriolli, 1794 m. Brentoniko prie Rovereto, Italija – 1861 m. gegužės mėn. Vilnius) – italų kilmės Lietuvos tapytojas, medžio drožėjas, skulptorius.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sūnus dailininkas Mykolas Elvyras Andriolis. Į Lietuvą atvyko 1812 m. kaip Napoleono armijos kapitonas. Po karo paleistas iš nelaisvės apsigyveno Vilniuje. 1827 m. priėmė Rusijos pilietybę. 1832 m. Vilniaus universitete įgijo tapytojo ir dekoruotojo, 1839 m. Sankt Peterburgo dailės akademijoje – piešimo mokytojo specialybę. Iki 1841 m. dirbo piešimo mokytoju Šiaulių bajorų mokykloje.
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1830 m. ir 1833 m. restauravo Vilniaus katedros skulptūras, 1837 m. freskas, atliko drožybos darbų. Sukūrė skulptūrų:
- Nukryžiuotasis, Vilniaus Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (Pranciškonų), 1841 m.
- senosios Raudondvario bažnyčios interjero ir frizo skulptūrinis dekoras (1855–1856 m.), didžiojo altoriaus skulptūros bei gipso lipdiniai (1858–1860 m.).
- Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, skulptūros ir gipso lipdiniai.
Kūryba turi akademistinio realizmo ir manierizmo bruožų.[1]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Osvaldas Daugelis. Pranciškus Andriolis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 499 psl.