Stalupėnų apskritis
| Stalupėnų apskritis Landkreis Stallupönen | ||||
|---|---|---|---|---|
| ||||
 | ||||
| Valstybė | Prūsijos karalystė | |||
| Apygarda | Gumbinės apygarda | |||
| Administracinis centras | Stalupėnai | |||
| Plotas | 703,9 km² | |||
.svg){kind=small}
Stalupėnų apskritis (vok. Landkreis Stallupönen, nuo 1938 m. Ebenrodės apskritis, Landkreis Ebenrode) – 1818–1871 m. Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 m. Vokietijos imperijos, 1918–1933 m. Veimaro respublikos, 1933–1945 m. Trečiojo reicho Gumbinės apygardos administracinis teritorinis vienetas Mažojoje Lietuvoje. Sudaryta po Vienos kongreso per 1815–1818 m. vykdytą reformą smulkinant Rytų Prūsijos apskritis. Centras – Stalupėnai.
Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Apėmė Mažosios Lietuvos rytinę dalį Rausvės, Duobupės baseinuose ir Pisos aukštupį Romintos girios šiauriniame pakraštyje. Ribojosi su Vilkaviškio, Pilkalnio, Gumbinės, Geldapės apskritimis. 1939 m. apskrities plotas buvo 703,9 km², gyveno 41 265 gyventojai, 58,6 gyv./km².
Apskrityje buvo du miestai – Stalupėnai, 1938 m. pervadintas Ebenrode ir Eitkūnai, 165 seniūnijos ir 2 valstybiniai dvarai. Apskrityje buvo 9 evangelikų liuteronų parapijos: Bildviečiai, Enciūnai, Gėritai, Katniava, Košūbai, Pilupėnai, Stalupėnai, Žirgupėnai ir Tolminkiemis.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Seniausi archeologiniai radiniai apskrityje priskirtini Kundos kultūrai. XIII a. šioje teritorijoje gyveno prūsai nadruviai. Vokiečių ordinas galutinai įsitvirtino tik XIV a. viduryje, kai buvo numalšintas Didysis prūsų sukilimas. 1656 m. kraštą nuniokojo totoriai. Iki 1709–1711 m. maro ir po jo sekusio bado krašte daugumą gyventojų sudarė lietuvininkai laukininkai. Po to prasidėjusi Didžioji Prūsijos kolonizacija pakeitė gyventojų tautinę sudėtį, bet išliko lietuviški vietovardžiai. Be to, ir atsikėlę vokiečiai, norėdami pabrėžti neva bajorišką kilmę, dažnai prie savo vardo pridėdavo von (liet. fon–iš) ir vietovardžio pavadinimą, todėl net XIX a. pabaigoje buvo sunku atskirti, kuris lietuvis, kuris vokietis.[1]
Kraštas pasižymėjo žemės ūkio kultūra, gyvulininkyste, garsėjo auginamais arkliais ir žirgais. Ypač žirgais garsėjo Trakėnų miestelis ir dvaras 11 km. į pietvakarius nuo Stalupėnų. Trakėnų dvare Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I 1732 m. įsteigė žirgyną, kuriame buvo auginama per 1200 arklių. Kergiant nedidelius vietinius arklius su atvežtais vokiečių milžinais, buvo išvesta gera ir patvari trakėnų žirgų veislė. Valdžios remiami ir kiti ūkininkai pradėjo auginti arklius, kuriuos nuo 1821 m. pradėjo supirkinėti Prūsijos ir Vokietijos kariuomenės. Amžiaus pabaigoje net du trečdaliai Vokietijos kariuomenės žirgų buvo kilę ir Rytprūsių. 1932 m. minint žirgyno 200 m. jubiliejų Trakėnų parke buvo pastatyta žirgo skulptūra, apšviesta liktarnos šviesa.[2]
1824 m. sausio 1 d. Žirgupėnai buvo prijungti prie Gumbinės apskrities. 1938 m. rugsėjo 7 d. naciai pervadino daugelį Mažosios Lietuvos vietovių. Stalupėnai, o nuo 1939 m. sausio 1 d. ir apskritis pervadinta Ebenrodės vardu. 1945 m. sausio 1 d. apskrityje buvo du miestai, 165 savivaldybės ir du valstybiniai dvarai.
1944 m. rudenį apskritį okupavo TSRS. Po Antrojo pasaulinio karo sudaryta Potsdamo sutartis 50 metų kraštą perdavė valdyti Tarybų Sąjungai. Buvo sudaryta Kaliningrado sritis, joje – Nesterovo rajonas, apėmęs beveik visą Stalupėnų apskritį.
1894 m. per apskritį nutiestas geležinkelis Tilžė–Stalupėnai bei valstybinis plentas.[3]
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gyventojų surašymo duomenimis, įskaitant nuo 1885 m. dislokuoto Pirmojo armijos korpuso kariškius, apskrityje gyveno:[4]
 | |||||||
| 1890 m. | 1900 m. | 1910 m. | 1925 m. | 1933 m. | 1939 m. | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 45 329 | 44 336 | 43 453 | 43 515 | 42 220 | 40 823 | ||
| |||||||
Gyventojai pagal tikėjimą
| Metai | Gyventojai | Evangelikai | Katalikai | Žydai |
| 1890 | 45 329 | n.d. | 532 | 368 |
| 1900 | 44 336 | 43 034 | 737 | |
| 1910 | 43 453 | 41 892 | 985 | |
| 1925 | 43 515 | 42 342 | 863 | 199 |
| 1933 | 42 220 | 40 890 | 1 019 | 191 |
| 1939 | 40 823 | 38 558 | 1 019 | 106 |
Lietuviai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vokiečių oficialios statistikos duomenimis, 1890 m. Stalupėnų apskrityje iš 45 329 gyventojų lietuviais užsirašė 2250, apie 0,5 % žmonių, nors to meto žmonių prisiminimuose pažymima, kad ir mieste, ir kaime dauguma kalbėjo lietuviškai. Tik lietuviškai buvo kalbama turguose, į kuriuos dėl pigių pramoninių prekių suvažiuodavo kapsai ir suvalkiečiai.
Stalupėnų apskritis neatsiejama nuo Kristijono Donelaičio vardo. Jis 1740–1743 m. mokytojavo Stalupėnuose, o nuo 1743 m. iki mirties buvo Tolminkiemio kunigas.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Varpas, 1892 m. Nr.10
- ↑ Bronius Kviklys. Mūsų Lietuva. IV t. Lietuvių enciklopedijos leidykla, Bostonas, 1968 m. 753–757 psl.
- ↑ Das Ortsbuch für das Deutsche Reich. Herausgegeben in Verbindung mit der Deutschen Reichsbahn und Deutschen Reichspost. Berlin, 1927.
- ↑ Rinkimų istorija Archyvuota kopija 2008-02-02 iš Wayback Machine projekto.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Neumanns Orts-Lexikon des Deutschen Reichs. Ein geographisch – statistisches Nachschlagebuch für deutsche Landeskunde. Dritte, neu bearbeitete und vermehrte Auflage von Wilhelm Keil. Leipzig, 1894.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Kraštiečių tinklalapis Archyvuota kopija 2008-10-05 iš Wayback Machine projekto.
- Stalupėnų apskritis GenWiki
