Stalupėnai
- Šis straipsnis apie Rusijos miestą, kuris vadinamas Nesterovu. Apie Ukrainos miestą Nesterovą (1951–1992 m.) skaitykite straipsnyje Žovkva.
Stalupėnai rus. Нестеров vok. Stallupönen | |
---|---|
Miesto centras | |
Laiko juosta: (UTC+2) | |
Valstybė | Rusija |
Sritis | Kaliningrado sritis |
Rajonas | Nesterovo rajonas |
Įkūrimo data | 1539 m. |
Gyventojų | 3 937 |
Plotas | 8 km² |
Tankumas | 492 žm./km² |
Altitudė | 65 m |
Vikiteka | Stalupėnai |
Kirčiavimas | Stãlupėnai,[1] Nèsterovas[2] |
Stalupėnai (vok. Stallupönen, nuo 1938 m. birželio 2 d. Ebenrode; nuo 1946 m. Nesterovas, rus. Нестеров) – miestas Rusijoje, Kaliningrado srities pietryčių dalyje, prie sienos su Lietuvos Respublika, 140 km nuo Kaliningrado. Nesterovo rajono centras. Yra Stalupėnų geležinkelio stotis.
Etimologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ant Stalės upelio kranto yra buvęs lietuvių aukojamasis akmens stalas,[3] pagal kurį ir pavadinta vietovė. Net ir užėjus sovietų valdžiai miesto herbe yra išlikęs stalo leitmotyvas.
1938 m. nacių valdžia baltišką suvokietintą vietovardį Stallupönen pakeitė į vok. Ebenrode. Po II pasaulinio karo kraštą okupavę sovietai 1946 m. miestą pervadino TSRS pulkininko S. Nesterovo (1906–1944), žuvusio apylinkėse, garbei.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Sena prūsų gyvenvietė, minima nuo 1539 m., kai gavo turgaus teisę, 1585 m. pastatyta medinė bažnyčia. 1722 m. suteiktos miesto teisės.[4] Iki 1709–1711 m. maro beveik visi gyventojai buvo lietuvininkai, po epidemijos prasidėjo vokiečių kolonizacija.[5]
XIX a. Stalupėnai buvo miestas, veikė Stalupėnų apskritis, čia nutiestas Prūsijos Ostbanas.[6]
Lietuviai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1740–1743 m. čia kantoriumi dirbo Kristijonas Donelaitis. Stalupėnuose įvyko pirmoji Jurgio Zauerveino pažintis su vietos lietuvninkais. Nuo 1889 m. čia kunigavo kraštotyrininkas ir kalbininkas Frydrichas Karolis Mažeika. Iš Stalupėnų kilęs lietuvių kilmės vokiečių literatūros tyrinėtojas ir filosofas Klausas Tevelaitis.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Lietuviški tradiciniai vietovardžiai (Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos). [sud. Marija Razmukaitė, Aistė Pangonytė]. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01488-2. // psl. 56–83
- ↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
- ↑ Kęstutis Vaškelis. Turisto atlasas. – Vilnius, Mintis, 1994. // psl. 131
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 300
- ↑ Stalupėnai. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. II tomas (L–Ž). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2016. ISBN 978-5-420-01765-4. // psl. 890
- ↑ Stołupiany. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XI (Sochaczew — Szlubowska Wola). Warszawa, 1890, 368 psl. (lenk.)
|