Didysis prūsų sukilimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Baltų gentys 12-as amžius.svg

Didysis prūsų sukilimasprūsų sukilimas prieš Kryžiuočių ordiną, prasidėjęs 1260 m. rugsėjo 20 d. ir vykęs iki 1274 m. Sukilimą paskatino 1260 m. liepos 13 d. žemaičių pergalė Durbės mušyje prieš ordiną. Jis kilo visose prūsų žemėse, išskyrus Pamedę.[1] Iš pradžių kova prieš ordiną vyko sėkmingai, tačiau, nesulaukus lietuvių pagalbos ir atvykus pastiprinimui iš Vakarų Europos, sukilimas buvo numalšintas.

Sukilėliams vadovavo žemių vadai: Pagudės vadas buvo Linkus, VarmėsGlapas, BartosDivonis Lokys, NotangosHerkus Mantas ir SembųGlandas.

Sukilimo eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiam sukilimui malšinti atvyko magistro Henriko fon Rechenbergo vadovaujama kariuomenė. Iš pradžių ši kariuomenė ėjo nesutikusi jokio pasipriešinimo, tačiau, kai ji pasiekė Notangą, Herkaus Manto vadovaujami prūsai smogė jai triuškinantį smūgį.

Kitą kryžiuočių kariuomenę 1263 m. sumušė sembai. Prūsai šturmu užemė Ordino Heilsbergo, Brandenburgo ir Braunsbergo pilis, tačiau Kionigsbergo (Karaliaučiaus), Kroicburgo ir Bartenšteino pilys laikėsi. Šalia šių miestų geografiškai buvo arti Livonija, todėl miestams į pagalba atskubėjo šios valstybės riteriai, tuo sulaikydami prūsų puolimą. Vokiečių ordinas 1264 m. susigrąžino Sembą. Tačiau Bartoje, Notangoje bei didelėje Varmės dalyje padėtį kontroliavo prūsai.

Mirus Sventopelkui 1266 m., kuris rėmė prūsų sukilimą, valdžią perėmė jo sūnūs. Jis taip pat palaikė prūsus ir 1267 m. pradėjo blokuoti laivininkystę Vyslos upe, taip atkirsdami ordiną nuo jūros keliais teikiamos paramos.

Ordinas, negalėdamas savo turimomis jėgomis numalšinti sukilimo, buvo priverstas prašyti popiežiaus, kad šis skelbtų kryžiaus žygius. Popiežius Klemensas IV pagalbos kreipėsi į Čekijos karalių Pršemislą Otokarą II, pažadėdamas, kad visos žemės, kurios nėra ordino, o priklauso pagonims, užkariavimo atveju atiteks jam. 1268 m. atžygiavęs su savo kariuomene į Prūsiją, bet dėl šiltos žiemos nelabai ką galėjo padaryti. Jam pavyko panaikinti Vyslos upės blokadą, tačiau su savo kariuomene jis pasitraukė iš šio krašto taip palikdamas ordiną vėl vieną. Prūsai vis stipriau pradėjo spausti ordiną, 1271 m. Divonis Lokys su bartų kariuomene jau buvo priėję prie Šionzėjės pilies, bet šturmą sutrukdė jo mirtis.

Popiežius Grigalius X 1272 m. paskelbė dar vieną kryžiaus žygį į Prūsiją. Į šį kvietimą atsiliepė nemaži kryžiuočių būriai. Atvyko apie 5000 karių. Su šiuo pastiprinimu kryžiuočiai puolė prūsus Varmėje ir Notangoje. Prūsai patyrė skaudžių pralaimėjimų – per kautynes buvo nukautas varmių vadas Glapas, o žymusis Notangos karo vadas, prūsų tautos didvyris, Herkus Mantas buvo sučiuptas ir žiauriai nužudytas. Netrukus mūšiuose krito ir kiti prūsų vadai – Glandas ir Linkus. Sukilimo pabaigoje tiktai dar Auktuma kovėsi Pagudėje. Bet ir ji, paskutinė laisva Prūsijos žemė pasidavė 1274 m.

Prūsai, netekę savo vadų ir didėjant pastiprinimui iš Vakarų Europos, pasidavė. Per sukilimą buvo išžudyta tūkstančiai prūsų. Likusieji gyvi prūsai tapo kryžiuočių vergais, kiti ieškodami prieglobsčio pabėgo į Lietuvą.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Jonas Zinkus. Prūsų ir vakarinių lietuvių sukilimai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 459-460 psl.