Girdavos apskritis
Girdavos apskritis Landkreis Friedland | ||||
---|---|---|---|---|
| ||||
Apskritis Karaliaučiaus apygardoje (žalia) po 1905 m. | ||||
Valstybė | Prūsijos karalystė | |||
Apygarda | Karaliaučiaus apygarda | |||
Administracinis centras | Girdava | |||
Valsčius | 9 (1818) |
Girdavos apskritis (vok. Landkreis Gerdauen) – 1818–1871 m. Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 m. Vokietijos imperijos, 1918–1933 m. Veimaro respublikos, 1933–1945 m. Trečiojo reicho Karaliaučiaus apygardos administracinis teritorinis vienetas Mažojoje Lietuvoje. Sudaryta po Vienos kongreso per 1815–1818 m. vykdytą reformą smulkinant Rytų Prūsijos apskritis. Centras – Girdava.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Apėmė Mažosios Lietuvos pietinę dalį, Ameitos ir Ašvinės upių baseinus. Ribojosi su Frydlando, Vėluvos, Įsruties, Darkiemio, Unguros ir Rastenburgo (Raisto) apskritimis. 1818 m. apskrities plotas buvo 847 km², buvo 24 000 gyventojų.
XIX a. buvo 1 miestas, 9 valsčiai: Asūnų, Frydenbergo, Ginynų, Girdavos, Lagagarbio, Maltainių, Muldžių, Nordenburgo ir Gross Schönau.
Apskrityje privati žemėvalda viršijo valstybinį karaliaus domeną apie 4,4 karto, daugiausia Mažojoje Lietuvoje. Girdavos ir Nordenburgo valsčiai buvo grafų von Schliebenų nuosavybė. XIX a. pradžioje apskrityje buvo 110 bajorų dvarų bei palivarkų, 659 valstiečių ūkiai, 183 daržininkų ir trobelninkų sodybos. 63 pradinės ir 3 vidurinės mokyklos.
Pamaldos apskrities evangelikų liuteronų parapijose dažniausiai vykdavo lietuvių kalba, ja nustota laikyti tik XIX a. pabaigoje, taip pat kai kur lenkų kalba ir visur vokiečių kalba.
Senovės Prūsijos gentį bartus naciai klaidingai laikė germanų giminaičiais, todėl 1938 m. Bartos vietovių prūsiškų pavadinimų nekeitė į vokiškus, išskyrus 15 jiems atrodančių lietuviškais. Sovietinė valdžia apskrities, kaip ir viso Karaliaučiaus krašto, vietovardžius pakeitė į rusiškus. 1945 m. diduma Girdavos apskrities teritorijos atiteko TSRS, joje sudarytas Kaliningrado srities Železnodorožno rajonas, pietinė dalis atiteko Lenkijai.[1]
Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Iki 1709–1711 m. maro bei bado apskrityje gyveno beveik vien lietuvininkai ir prūsai, tik pietinėje dalyje apsigyveno lenkų mozūrų iš Mozūrijos. Per marą daug vietos gyventojų išmirus, atkelta vokiečių kolonistų. Iki XVI a.- XVII a. gyveno nemažai bartų, jų dauguma, dar nesuvokietėjusių apskrities šiaurinėje dalyje virto lietuvininkais. Lietuvininkų į apskritį kėlėsi ir iš kitų Mažosios Lietuvos sričių. XIX a. lietuvininkai ir lenkai suvokietėjo.
Gyventojų surašymo duomenimis, įskaitant nuo 1885 m. dislokuoto Pirmojo armijos korpuso kariškius, apskrityje gyveno:[2]
Metai | Gyventojai | Evangelikai | Katalikai | Žydai |
1890 | 35 151 | n.d. | 196 | 150 |
1900 | 33 090 | 32 717 | 175 | |
1910 | 33 947 | 33 299 | 437 | |
1925 | 35 558 | 35 026 | 335 | 54 |
1933 | 35 407 | 34 862 | 396 | 50 |
1939 | 34 664 | 33 620 | 510 | 21 |
Lietuviai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vokiečių oficialios statistikos duomenimis, 1825 m. Girdavos apskrityje iš 37 338 gyventojų lietuviškai kalbėjo 49,1 %, 1852 m. apie 38,4 %, 1890 m. apie 25,2 % žmonių.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Algirdas Matulevičius. Girdavos apskritis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 697 psl.
- ↑ Rinkimų istorija Archyvuota kopija 2008-02-02 iš Wayback Machine projekto.