Labguvos apskritis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Labguvos apskritis
Landkreis Labiau
Flag of Prussia (1892-1918).svg
1818 – 1945 Flag of the Soviet Union.svg
Prusy Wschodnie de.svg
Apskritis Karaliaučiaus apygardoje (žalia) po 1905 m.
Valstybė: Prūsijos karalystė
Apygarda: Karaliaučiaus apygarda
Administracinis centras: Karaliaučius
Plotas: 1 065 km² ({{{plotasmetai}}})

Labguvos apskritis (vok. Hauptamt Labiau, 18181945 m. Kreis Labiau, Landkreis Labiau) – 18181871 m. Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 m. Vokietijos imperijos, 1918–1933 m. Veimaro respublikos, 1933–1945 m. Trečiojo reicho Karaliaučiaus apygardos administracinis teritorinis vienetas Mažojoje Lietuvoje. Sudaryta po Vienos kongreso per 18151818 m. vykdytą reformą smulkinant Rytų Prūsijos apskritis. Centras – Labguva.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apėmė didelę šiaurinės Sembos dalį. Ribojosi su Įsruties, Tilžės ir Karaliaučiaus (Sembos) apskritimis, po 1818 m. adminstracinių teritorinių pertvarkymų – ir su Lankos (Pakalnės apskritis), Vėluvos apskritimis. Driekėsi abipus Deimenos ir Timbros upių, palei Kuršių marias.

Žymesnės gyvenvietės: Gilija, Lauknos, Laukiška, Mielaukiai, Laigyčiai, Kaimė, Papelkiai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apskrityje buvo daug lietuvių šatulinių valstiečių, vokiečių dvarų palyginti nedaug. Per 17091710 m. didijį marą bei badą apskrityje mirė apie 6550 žmonių, liko tušti 386 lietuvių ūkiai. Per XVIII a. pirmosios pusės didžiąją kolonizaciją padaugėjo vokiečių, bet dėl nepalankių gamtinių sąlygų jų apsigyveno gerokai mažiau, negu gretimose apskrityse, dėl to apskrities lietuvių asimiliacija vyko lėčiau.

Apskrityje veikė daug pieninių, malūnų, lentpjūvių, durpes gamino Agilos ir Pakalvių įmonės, žuvies miltai gaminti Labguvos fabrike. Buvo 11 evangelikų liuteronų parapijų ir 1 katalikų parapija Labguvoje. Dėl laukinių žvėrių gausos Labguvos miškuose medžiodavo krašto diduomenė. juos mėgo ir Prūsijos ministras pirmininkas Hermanas Geringas.

1939 m. apskrities plotas buvo 1065 km². Buvo 111 seniūnijų su 346 gyvenvietėmis.[1]

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyventojų surašymo duomenimis, 1871 m. 414 apskrities gyvenviečių gyveno 52 609 žmonės. Įskaitant nuo 1885 m. dislokuoto Pirmojo armijos korpuso kariškius, apskrityje gyveno:[2]

Metai Gyventojai Evangelikai Katalikai Žydai
1890 53 220 n.d. 135 229
1900 51 194 50 672 206
1910 51 057 50 377 336
1925 50 003 49 437 361 112
1933 51 014 50 402 340 85
1939 50 585 49 328 595 12

Lietuviai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokiečių oficialios statistikos duomenimis, 1825 m. Labguvos apskrityje lietuviai sudarė iki 41 % gyventojų, 1837 m. iš 38 173 žmonių lietuvių buvo 12 948 (33,9 %), 1852 m. iš 44 807 – 14 454 (32,3 %), 1861 m. iš 47 288 – 9612 (20,3 %), 1890 m. iš 53 220 – 8666 (16,3 %), 1910 m. iš 51 057 – 4161 (8,1 %). Bažnytinės statistikos duomenimis, 1897 m. iš 45 738 parapijiečių lietuvių buvo 10 764 (23,5 %), 1912 m. iš 33 576 parapijiečių – 7289 (21,7 %). 1800 m. apskrityje veikė 20 lietuvių pradžios mokyklų.[3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Algirdas MatulevičiusLabguvos apskritis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 801 psl.
  2. Rinkimų istorija
  3. Vilius PėteraitisLabguvos apskritis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 801 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]