Labguvos apskritis

Labguvos apskritis
Landkreis Labiau

←

1818 – 1945

→

Apskritis Karaliaučiaus apygardoje (žalia) po 1905 m.

Valstybė

Prūsijos karalystė

Apygarda

Karaliaučiaus apygarda

Administracinis centras

Karaliaučius

Plotas

1 065 km²

Labguvos apskritis (vok. Hauptamt Labiau, 1818–1945 m. Kreis Labiau, Landkreis Labiau) – 1818–1871 m. Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 m. Vokietijos imperijos, 1918–1933 m. Veimaro respublikos, 1933–1945 m. Trečiojo reicho Karaliaučiaus apygardos administracinis teritorinis vienetas Mažojoje Lietuvoje. Sudaryta po Vienos kongreso per 1815–1818 m. vykdytą reformą smulkinant Rytų Prūsijos apskritis. Centras – Labguva.

Geografija

Apėmė didelę šiaurinės Sembos dalį. Ribojosi su Įsruties, Tilžės ir Karaliaučiaus (Sembos) apskritimis, po 1818 m. adminstracinių teritorinių pertvarkymų – ir su Lankos (Pakalnės apskritis), Vėluvos apskritimis. Driekėsi abipus Deimenos ir Timbros upių, palei Kuršių marias.

Žymesnės gyvenvietės: Gilija, Lauknos, Laukiška, Mielaukiai, Laigyčiai, Kaimė, Papelkiai.

Istorija

Apskrityje buvo daug lietuvių šatulinių valstiečių, vokiečių dvarų palyginti nedaug. Per 1709–1710 m. Didijį marą ir badą apskrityje mirė apie 6550 žmonių, liko tušti 386 lietuvių ūkiai. Per XVIII a. pirmosios pusės didžiąją kolonizaciją padaugėjo vokiečių, bet dėl nepalankių gamtinių sąlygų jų apsigyveno gerokai mažiau, negu gretimose apskrityse, dėl to apskrities lietuvių asimiliacija vyko lėčiau.

Apskrityje veikė daug pieninių, malūnų, lentpjūvių, durpes gamino Agilos ir Pakalvių įmonės, žuvies miltai gaminti Labguvos fabrike. Buvo 11 evangelikų liuteronų parapijų ir 1 katalikų parapija Labguvoje. Dėl laukinių žvėrių gausos Labguvos miškuose medžiodavo krašto diduomenė. juos mėgo ir Prūsijos ministras pirmininkas Hermanas Geringas.

1939 m. apskrities plotas buvo 1065 km². Buvo 111 seniūnijų su 346 gyvenvietėmis.^[1]

Gyventojai

Gyventojų surašymo duomenimis, 1871 m. 414 apskrities gyvenviečių gyveno 52 609 žmonės. Įskaitant nuo 1885 m. dislokuoto Pirmojo armijos korpuso kariškius, apskrityje gyveno:^[2]

Metai	Gyventojai	Evangelikai	Katalikai	Žydai
1890	53 220	n.d.	135	229
1900	51 194	50 672	206
1910	51 057	50 377	336
1925	50 003	49 437	361	112
1933	51 014	50 402	340	85
1939	50 585	49 328	595	12

Lietuviai

Vokiečių oficialios statistikos duomenimis, 1825 m. Labguvos apskrityje lietuviai sudarė iki 41 % gyventojų, 1837 m. iš 38 173 žmonių lietuvių buvo 12 948 (33,9 %), 1852 m. iš 44 807 – 14 454 (32,3 %), 1861 m. iš 47 288 – 9612 (20,3 %), 1890 m. iš 53 220 – 8666 (16,3 %), 1910 m. iš 51 057 – 4161 (8,1 %). Bažnytinės statistikos duomenimis, 1897 m. iš 45 738 parapijiečių lietuvių buvo 10 764 (23,5 %), 1912 m. iš 33 576 parapijiečių – 7289 (21,7 %). 1800 m. apskrityje veikė 20 lietuvių pradžios mokyklų.^[3]

Šaltiniai

↑ Algirdas Matulevičius. Labguvos apskritis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 801 psl.
↑ Rinkimų istorija Archyvuota kopija 2008-01-09 iš Wayback Machine projekto.
↑ Vilius Pėteraitis. Labguvos apskritis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 801 psl.

Nuorodos

Sembos genealoginiai tyrinėjimai Archyvuota kopija 2014-09-27 iš Wayback Machine projekto.
Kraštiečių tinklalapis

[1] Algirdas Matulevičius. Labguvos apskritis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 801 psl.

[2] Rinkimų istorija Archyvuota kopija 2008-01-09 iš Wayback Machine projekto.

[3] Vilius Pėteraitis. Labguvos apskritis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 801 psl.

[1]

[2]

[3]