Čerkesija

Šis straipsnis - apie istorinį regioną. Apie Rusijos administracinį vienetą žiūrėkite straipsnį Karačiajų Čerkesija

Šiaurės Kaukazo regionas Čerkesija (Адыгэ Хэку)
Vėliava
Šalis	Rusija (Krasnodaro kraštas, Adygėja, Karačiajų Čerkesija, Kabarda-Balkarija)
Tautos	zygai > čerkesai > rusai
Miestai	Sočis, Anapa, Maikopas, Nalčikas, Čerkeskas
Vikiteka	VikitekaVikiteka
Šiaurės Kaukazo regionai Čerkesija, Osetija, Ičkerija, Dagestanas

Čerkesija arba Cirkasija – istorinis Šiaurės Kaukazo regionas, esantis dabartinės Rusijos teritorijoje. Apima pietinę dalį dabartinio Krasnodaro krašto, Adygėją, Karačiajų Čerkesiją, Kabardą-Balkariją, o taip pat dalį Šiaurės Osetijos.

Iki XIX a. vyraujanti regiono etninė grupė buvo čerkesai (plačiąja prasme), kurių palikuonys yra dabartiniai adygai, čerkesai (siaurąja prasme) ir kabardinai. Visi jie kalba Šiaurės vakarų Kaukazo kalbomis. Šiuo metu vyraujanti regiono tauta yra rusai.

Pavadinimai

Vietos gyventojai regioną vadina terminu Adyge Heku (Адыгэ Хэку). Viduramžiais vakarų tautose jis buvo vadinamas Zychu (Ζυγ), o pietiniai kaimynai jį vadino Kašagu (arm. Գաշք, Gašk, gruz. Kašag, oset. Кæсæг, gr. Kasachia), iš kurio kilo ir rusų vartotas kasogai (rus. Касоги). Osmanų imperijoje regionas tapo žinomas kaip Čerkesija (turk. Çerkesya), taip jis dabar vadinamas ir rusiškai (rus. Черкесия). XV a. su kraštu prekiavę genujiečiai jį lotynizavo kaip Cirkasiją (it. Circassia), ir terminas pateko į kitas vakarų kalbas.

Geografija

Cirkasijos subregionai

Čerkesija užima dideles teritorijas Juodosios jūros šiaurės rytinėje pakrantėje. Pajūryje ji driekiasi nuo Tamanės pusiasalio šiaurėje iki Kaukazo kalnagūbrio pietuose. Kubanės upė tarnauja kaip šiaurinė regiono riba ir skiria Čerkesiją nuo Kubanės krašto. Kaukazo kalnagūbris pietuose skiria Čerkesiją nuo Abchazijos ir istorinės Gruzijos (ribojasi su jos regionais Svanetija ir Rača). Į rytus nuo Čerkesijos yra Osetija.

Regiono centrinėje dalyje yra Elbruso kalnas, kuris dalija Čerkesiją į rytinę ir vakarinę. Vakarinė Čerkesija sutampa su Kubanės baseinu. Čia teka upės Belaja, Laba, Mažasis Zelenčiukas, Didysis Zelenčiukas. Rytinėje Čerkesijoje prasideda Terekas.

Tradiciškai visoje Čerkesijoje buvo išskiriami 12 regionų, atstovaujamų atskirų genčių. Tai yra Žanė, Natuchajus, Šapsugas, Bžedugas, Abadzechas, Ubykija, Beslenėjus, Temirgojus, Jegeruchas, Hatuchas, Memhegas ir Kabarda. Pastarasis yra didžiausias ir užima visą Rytinę Čerkesiją.

Istorija

Senovės Čerkesija

Senosios Cirkasijos gentys

Čerkesijoje bronzos amžiuje suklestėjo Maikopo kultūra (IV–III tūkst. pr. m. e.), kurią vėliau pakeitė Vakarų Kaukazo dolmenų kultūra (III–II tūkst. pr. m. e.).

I tūkst. pr. m. e. senovės graikų požiūriu, Čerkesija priklausė didesniam Skitijos regionui ir buvo į šiaurę nuo Kolchidės. Čia minimos daug vietinių autochtoninių genčių. Pakrantėje minimi sindai, achėjai, heniochai, o krašto gilumoje gyveno kerketai, imaduchai ir zygai. Pastarųjų gyvenamas regionas Zychas dažniausiai lokalizuojamas rytinėje Čerkesijoje, ar net Osetijoje, į rytus nuo Elbruso.

Senovės graikai tyrinėjo šį regioną ir įkūrė keletą kolonijų. Tarp jų svarbiausios buvo Fanagorija, Hermonasa, Gorgipija, Bata ir kitos, visos įsikūrę sindų žemėse. Dėl to sindai buvo labiausiai helenizuota iš Čerkesijos genčių. Jie apie V a. pr. m. e. sukūrė savo valstybę su sostine Gorgipijoje. Vėliau juos valdė Bosporo karalystė.

Vietinei kultūrai maišantis su graikų įtakomis, formavosi senovės čerkesų religinė-etinė sistema, vadinamoji Habza (Хабзэ). Jos centre yra tikėjimas į vienatinį Dievą Tha (Тхьэ), pasaulio kūrėją ir kosminės tvarkos palaikytoją. Dievas buvo garbinamas ritualais, vadinamais thaleu, šventose vietose. Už ritualus buvo atsakingi žyniai, vadinami thamada (Тхьэматэ). Jie prižiūrėjo ir etinį kodeksą, dalinai išlikusį iki mūsų dienų.

Krikščioniškasis laikotarpis

Krikščioniško stiliaus bažnyčia Archyzo kaimelyje

Viduramžiais lotyniškuose šaltiniuose terminas Zychas imtas taikyti visai Čerkesijai apibūdinti. Paradoksaliai, kai kurie autoriai naudojo Zycho terminą tik Čerkesijos pakrantei, o giliau krašte buvusiems kalnuotiems regionams naudoti terminai Papagija (papagai), Kasachija (kašagai, kasogai) ir kt.

IV a. čerkesus pasiekė krikščionybė, kurią atnešė Bizantijos imperija. Iki VI a. krikščionybė paplito visame krašte, tačiau kartu gavo daug vietinių bruožų, nulemtų senosios religijos.

Nuo IV a. Čerkesiją kontroliavo stepių tautos iš šiaurės. Vieni pirmųjų buvo tiurkai bolgarai (onogurai), kurie įsitvirtino senosios Sindikos žemėse ir savo sostine padarė Panagoriją. Iš čia jie išplėtė savo žemes, sukurdami Didžiąją Bulgariją. Kita tauta buvo indoeuropiečiai alanai, galiausiai įsitvirtinę į rytus nuo Čerkesijos. Nuo VII a. Čerkesiją kontroliavo Chazarų kaganatas.

Šiam silpstant čerkesai vėl tapo nepriklausomi. Rytinę Čerkesijos dalį užvaldė osetinų Alanijos karalystė, o vakarinį pakraštį (Tamanės pusiasalį) – rusėnų Tmutarakanas. Tuo metu pietuose sustiprėjo Gruzijos karalystė, kuri rėmė krikščionybę čerkesų tarpe. Iš šio laikotarpio išlikusios Gruzijos stiliaus bažnyčios.

Nuo XI a. į regioną migravo tiurkų (kumanų) kilmės gentys, kurios apsigyveno vietinių čerkesų tarpe ir tapo svarbia regiono tautine mažuma. Juos senieji gyventojai vadino taulais (t.y. „kalniečiais“). Iš jų susiformavo dabartinės balkarų ir karačiajų etninės grupės. Panašiu metu iš pietų į Čerkesiją migravo čerkesams lingvistiškai giminingi abchazai, kurių diaspora čia apsistojusi tapo žinoma kaip abazinai.

Pradedant XII a. regioną pasiekė genujiečiai, tuo metu aktyviai vykdę prekybą Juodojoje jūroje. Svarbiausios jų kolonijos Čerkesijoje buvo Matrega, Kopa, Mapa, Bata, Maurolokas ir Kasto. Genujiečiai čia parduodavo medvilninius ir šilkinius audinius, druską, varinius ir geležinius dirbinius bei prabangos prekes. Pagrindinė čerkesų prekė buvo duona bei grūdai, vežami į Bizantiją bei Trapezunto imperiją. Genujiečių kultūrinė įtaka buvo tokia stipri, kad dalis pakrantės čerkesų net priėmė katalikybę. Jie buvo vadinami frenkardašais. Iki pat XV a. užsitęsę kontaktai su krikščioniškuoju pasauliu nulėmė, kad iš visų Šiaurės Kaukazo regionų Čerkesija ilgiausiai išlaikė šį tikėjimą.

Islamiškasis laikotarpis

Nuo VIII a. krikščionišką Čerkesiją iš pietų ne kartą siaubė musulmonai, kurie į regioną žiūrėjo pirmiausia kaip į vergų šaltinį. Čerkesės moterys garsėjo kaip gražuolės, todėl buvo grobiamos į haremus. Vyrai, pasižymėję jėga, buvo pirmiausia naudojami armijoje kaip mameliukai arba verčiami eunuchais ir tarnaudavo haremuose. Nuo Abasidų laikų iš krikščionių kilę mameliukai neretai paimdavo valdžią ir įkurdavo savo dinastijas. Viena iš garsiausių čerkesų kilmės dinastijų buvo Burdžių dinastija (XIV–XV a.) Egipte.

Šiaurės Kaukaze islamas pradėjo plisti XI a., tačiau Čerkesijoje jis įsitvirtino tik XV a. Suspausta tarp dviejų musulmoniškų imperijų, Osmanų pietuose ir Krymo chanato šiaurėje, Čerkesija perėmė naują religiją, kuri susimaišė su vietos papročiais. Musulmonų pasaulyje čerkesai ir toliau išlaikė populiarumą, kas nulėmė dideles jų diasporas Osmanų ir Sefevidų imperijų teritorijose. Čia jie sudarė elitinius karių būrius (vadinamuosius ghulamus), garsėjo kaip amatininkai, žemdirbiai.

Nepaisant nuolatinės grėsmės iš abiejų pusių, kalnuota Čerkesija išsaugojo nepriklausomybę kaip gentinė konfederacija, nors kai kuriuos pajūrio miestus kontroliavo osmanai. Šios konfederacijos įkūrėju laikomas pusiau legendinis XV a. kunigaikštis Inalas Šviesusis. Jo sostinė buvo netoli dab. Anapos, ir jis konsolidavo čerkesų gentis į vientisą politinį junginį.

Konfederacijoje Čerkesiją sudarė 12 genčių (ir kartu valstybėlių), kurioms buvo būdingos skirtingos valdymo formos. Kai kurios gentys (abadzechai, natuchajai, šapsugai ir hakučiai) turėjo demokratinį valdymą, kur sprendimai buvo priimami bendruomenės taryboje. Kitos gentys buvo valdomos kunigaikščių, kurie vadinosi pšči (Пщы). Tai buvo paveldimos dinastijos, kurių dauguma kildino save iš Inalo, taigi, vadinosi Inalidais. Žemiau kunigaikščių buvo kilmingųjų klasė, vadinamieji uorkai, o trys žemiausios klasės buvo laisvieji, baudžiaunikai ir vergai.

Stipriausia Čerkesijos gentis tuo metu buvo kabardinai, valdę ryčiausias žemes. Valdoma Inalidų atšakos, jų valstybė Kabarda (Къэбэрдей) plėtėsi tolyn į rytus, užvaldydama osetinų, ingušų ir čečėnų žemes. Siekdamas gauti paramą kovoje prieš Krymo chanatą (o taip pat prieš Didžiąją Kabardą), Mažosios Kabardos kunigaikštis Temriukas (Темрыкъуэ) XVI a. viduryje paprašė Maskvos pagalbos. Sustiprindamas sąjungą, jis ištekino savo dukrą už Ivano IV. Už tai Maskvos caras padėjo Temriukui sutriuškinti priešus ir netgi patatydino pirmąją rusų tvirtovę Kaukazo regione – Terką. Temriuko giminės dalis tapo Rusijos didikų gimine, vadinama Čerkaskiais. XVIII a. pradžioje Kabarda (o ir Čerkesijos konfederacija) kontroliavo ne tik Čerkesijos regioną, bet jos teritorijos driekėsi ir iki Kaspijos jūros rytuose. Ji valdė Osetijos, Ičkerijos žemes, dalį Dagestano.

Rusijoje

Cirkasų tremtis

XIX a. pradžioje Čerkesijos šiaurine kaimyne tapo Rusijos imperija, kuri palaipsniui nukariavo Šiaurės Kaukazą. Čerkesija į imperiją buvo galutinai įjungta 1864 m., po nuožmaus Rusijos-Čerkesijos karo.

Iš karto po karo Rusija siekė išvalyti kraštą nuo musulmonų, todėl čerkesai buvo masiškai žudomi, tremiami į stepes arba priverčiami emigruoti į Osmanų imperiją. Tai vadinama čerkesų etniniu valymu. Uostuose laukdavo paruošti laivai, kurie juos gabendavo į Turkiją. Ten čerkesai muhadžirai formavo vietinę diasporą, tačiau neretai prarasdavo savo kultūrą, kalbą ir tapatybę. Kai kurie čerkesų subetnosai, pvz., ubychai, žanėjai, natuchai, hatuchai, galutinai išnyko.

Kadaise tankiai gyvenamas regionas (XIX a. pradžioje jame priskaičiuota 4–5 mln. čerkesų) per keletą metų praktiškai ištuštėjo. Į čerkesų vietą kėlėsi etniniai rusai ir ukrainiečiai, o čerkesai liko gyventi tik mažiau paliestose etninėse „salose“. Didžiuma Čerkesijos buvo administruojama kaip Kubanės sritis, tik pajūrio ruožas – kaip Juodosios jūros gubernija.

TSRS sudėtyje siekiant dar labiau susilpninti tapatybę, čerkesai buvo suskaidyti į tris oficialiai pripažintas tautas: adygus (dauguma genčių), kabardinus (iš Kabardos regiono) ir čerkesus (iš Baslanėjaus regiono) (kai kuriais atvejais kaip atskiras etnosas išskiriami ir šapsugai). Panašiai į dvi tautas buvo suskaidyti ir tiurkiškai kalbantys taulai, juos padalinant į karačiajus ir balkarus. 1922–24 m. visos šios penkios tautos gavo autonomiją. Tiesa, čerkesai ją gavo kartu su tiurkiškai kalbančiais karačiajais, o kabardinai – kartu su balkarais.

Apie 1990 m. byrant TSRS, sustiprėjo čerkesų ir taulų nacionalizmas, buvo įkurtos nacionalistinės organizacijos, tokios kaip Adyge Chase ar Adyge Djegu. Dažniausiai nacionalistai nesiekia atsiskirti nuo Rusijos, tačiau siekia išskaidyto etnoso suvienijimo į vieną čerkesų (adygų) tautą ir atskiros autonomijos nuo tiurkų tautų. Tautinės regiono mažumos taip pat kelia klausimą dėl čerkesų etninio valymo pripažinimo kaip genocido. Siekiant išlikti, čerkesų diaspora bando grįžti į Čerkesiją, kam Rusijos vyriausybė priešinasi.

Nuorodos

• Блиев, M. 2011. Черкесия и черкесы XIX века. Краткий очерк истории. — М.: Международный Институт Новейших Государств.
• Бушуева С. К. (sud.). 1957. Очерки по истории Адыгеи. Майкоп.
• Bullough, Oliver. 2010. Let Our Fame Be Great: Journeys Among the Defiant People of the Caucasus. Allen Lane.
• Jaimoukha, Amjad. 2010. Circassian Culture and Folklore: Hospitality, Traditions, Cuisine, Festivals and Music. Bennett & Bloom.
• Описание перекопских и ногайских татар, черкесов, мингрелов и грузин, Жана де Люкка, монаха Доминиканского ордена (1625). Адыги, балкарцы и карачаевцы в известиях европейских авторов XIII−XIX вв. Нальчик: «Эльбрус», 1974.
• Richmond, Walter. 2013. The Circassian Genocide, Rutgers University Press.
• Виноградов Ю. А. 2009. Зихия. Православная энциклопедия Т. 20. — М.: Церковно-научный центр РПЦ «Православная энциклопедия».

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.