Vakarų Sibiras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Sibiro istorinis regionas:
Vakarų Sibiras
Šalis: Rusija (Uralo federalinė apygarda)
Tautos: rusai (seniau: chantai, mansiai, nencai)
Valstybės: Sibiro chanatas, Pelymo kunigaikštystė
Miestai: Tobolskas, Novosibirskas
Sibirien topo2.png
Rusijos Azijos istoriniai regionai:
Vakarų Sibiras, Rytų Sibiras, Pietų Sibiras, Šiaurės Rytų Sibiras, Mandžiūrija

Vakarų Sibiras (rus. Западная Сибирь) – geografinis-kultūrinis regionas dabartinėje Rusijoje, Sibire. Apima vakarinį Šiaurės Azijos trečdalį. Pagrindinę jo dalį sudaro Uralo federalinė apygarda, be kurios taip pat apima Omsko, Tomsko, Novosibirsko sritis Sibiro federalinėje apygardoje.

Rusiškuose šaltiniuose XII–XVII a. šis regionas vadintas Jugra.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Vakarų Sibiro lyguma.

Vakarų Sibirą sudaro milžiniška Vakarų Sibiro lyguma, kurioje išskiriamos mažesnės lygumos bei žemumos. Regioną į šiaurinę ir pietinę dalis dalina Sibiro skliautagūbriai. Pietinėje regiono dalyje svarbiausios upės yra Tobolas, Irtyšius ir Obė, kurios šiaurinėje dalyje susilieja į Obės žemupį. Kita šiaurinės dalies upė – Tazas.

Vakarų Sibiro vakarinė riba yra Uralo kalnai, už kurių prasideda Europos žemynas – Pečioros, Kamos ir Uralo upių baseinai. Rytinė riba beveik sutampa su Jenisiejaus upe, už kurios kyla Vidurio Sibiro plokščiakalnis – Rytų Sibiras. Šiaurėje regionas leidžiasi į Arkties vandenyną, čia giliai į žemyną įsiterpusi Karos jūra. Pietuose geografinis Vakarų Sibiras apima dalį šiaurės Kazachstano – Šiaurės Kazachstano, Pavlodaro sritis, kur atsiremia į Eurazijos stepę. Pietryčiuose regionas staigiai kyla į Pietų Sibiro aukštumas.

Regione yra kelios klimato juostos. Didžiąją dalį apima tundra, kuri šiaurėje pereina į taigą, o pietuose – į miškastepę. Gausu pelkių, ežerų.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vakarų Sibire ankstyviausieji gyventojai apsigyveno paleolito laikotarpiu, nors jo apgyvendinimas vyko lėčiau, nei Rytų Sibire ar Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. Tai lėmė palyginti ilgai užsilaikę ledynai, dengę didžiąją dalį paviršiaus, kurie atsitraukdami ir suformavo milžiniškas lygumas. Šis atsitraukimas įvyko apie IX tūkst. pr. m. e., kuomet prasidėjo mezolitas ir Vakarų Sibiro apgyvendinimas. Manoma, kad jau šie pirmieji autochtonai buvo tiesioginiai ugrų ir samodų tautų protėviai. Mezolito gyventojai vertėsi žvejyba gausiose upių pakrantėse ir daugumą dirbinių gamino iš kaulo ir medžio. Beveik neaptinkama akmens dirbinių, kadangi akmens visame regione labai trūko.

Apie VI tūkst. pr. m. e. prasidėjus neolitui, Vakarų Sibire susiformavo ankstyvosios neolitinės kultūros: Ajato kultūra (Viduriniame Urale), Rytų Uralo kultūra (Tobolo baseine), Irtyšiaus vidurupio kultūra (Irtyšiaus baseine) ir Aukštutinės Obės kultūra (dar ryčiau). Šių kultūrų atstovai jau naudojo lanką, paliko piešinius olose, gamino ankstyvąją keramiką.

Bronzos amžius regione labai pavėlavo (tik III tūkst. pr. m. e. II pusėje) ir paplito tik labai nedidelėje dalyje. Tai nulėmė negausūs vietiniai vario ištekliai regione. Varis buvo atgabenamas iš Uralo kalnų vakaruose ir Altajaus pietryčiuose. Todėl būtent pietrytinėje ir pietvakarinėje regiono dalyse susiformavo bronzos amžiaus kultūros: Krotovo ir Samusio. Sulig bronzos amžiumi Vakarų Sibire išrastos rogės ir slidės, kurios pagerino žmonių buitį. Pietinėje regiono dalyje plito gyvulininkystė. II tūkst. pr. m. e. visą pietinę regiono dalį apėmė Andronovo kultūra.

Apie V a. pr. m. e. prasidėjęs geležies amžius greitai paplito visame regione, iki šiauriausių teritorijų. Jo metu atskirose teritorijose susiformavo atskiros geležies amžiaus kultūros: Sargato ir Gorochovo (miškastepėse), Hamajuno (Užuralėje), Podčevašo (Tobolo baseine), Ust-Polujaus (Obės žemupyje) ir kt. Jų atstovai jau gyveno sėsliai. Šiaurinės Ust-Polujaus kultūros gyventojai vertėsi šiaurės elnio medžiokle. Pietinių kultūrų atstovai augino gyvulius (daugiausia arklius), vertėsi žemdirbyste. Atsirado gentiniai susivienijimai, socialinė nelygybė.

Didysis tautų kraustymasis (V–XI a.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pradedant V a. Vakarų Sibirą ėmė stipriai veikti tiurkų gentys, plitusios po Eurazijos stepę į pietus nuo regiono. Vieni pirmųjų bandę kontroliuoti šį regioną buvo šiongnu, išplėtę savo hegemoniją pietinėse Vakarų Sibiro srityse dar II a. pr. m. e.. Kazachų stepėje hegemoniją įgyjant kangdžu, vakarų tiurkams, kimakams, kipčiakams, jų hegemonija neretai siekdavo Irtyšiaus, Tobolo ir Obės baseinus šiaurėje. Tai skatino krašto tiurkizaciją. Archeologiniai duomenys pietiniame Vakarų Sibiro areale rodo stiprią kultūrinę įtaką iš Eurazijos stepės, kuri, tiesa, buvo sparčiai asimiliuota vietos kultūros. Tačiau tiurkai atnešė nomadiškas tradicijas, stepėje paplitusį meno stilių.

Vietos ugrų tarpe ėmė skirtis atskiros kalbinės grupės. Šiauriniame areale konsolidavosi selkupų (Tazo baseine) ir nencų (Obės žemupyje), juratų, piečiau – chantų (ostiakų), mansių (vogulų) etninės grupės. Dalis pietinių regiono gyventojų, vadinamieji madjarai, migravę į Eurazijos stepę, įsitraukė į Didįjį tautų kraustymąsi ir stumiami tiurkų genčių apie X a. pasiekė Europą. Jie tapo vengrų protėviais.

Jugra (IX–XVI a.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Svarbiausios Vakarų Sibiro gyvenvietės XV–XVI a.
Pagrindiniai straipsniai – Jugra ir Sibiro chanatas.

Nuo IX a. Vakarų Sibiro ugrai užmezgė kontaktus su tautomis už Uralo kalnų, pirmiausia su Pavolgio Bulgarija ir Naugardu. Tuo metu Naugarde Vakarų Sibiras, buvęs „už akmens“ (rus. за Камень), tapo žinomas kaip Jugra, o musulmonams – kaip Jura. Abi šios šalys vystė prekybinius kontaktus su vietos tautomis, pirmiausia susidomėję gausiais brangiakailių žvėrelių ištekliais. Per Pavolgio Bulgariją kailiai pasiekdavo musulmonų kraštus, o per Naugardą – krikščioniškus. Pagrindinis kelias iš Naugardo į Sibirą kirto Uralo kalnus ties Pečioros aukštupiu, o tada Šiaurės Sosvos upe leisdavosi žemyn, kol buvo pasiekiama Obė. Kelias iš Bulgarijos į Jugą ėjo nuo Kamos aukštyn Višeros upe, o tada žemyn Lozvos ir Tavdos upėmis.

Nuo XII a. pabaigos Jugra buvo Naugardo respublikai pavaldus kraštas, kur Naugardas nereguliariai rinkdavo duoklę, kurią vietos gyventojai turėdavo mokėti kailiais, žuvimi, vėplių iltimis ir kt. Šiauriniame areale Naugardas išlaikė kontrolę iki pat XV a.

XIII a. Eurazijos stepę užvaldė Mongolų imperija, šią padalinus pietinę Vakarų Sibiro dalį tiesiogiai veikė Džučio ulusas, vėliau – Aukso orda, kontroliavusi jį nuo XIII a. pabaigos. Pietinis Vakarų Sibiras buvo priskiriamas vienam iš administracinių vienetų – Taibugino jurtui, kurį kontroliavo ordos vasalai Taibuginidai, tituluojami mirzomis. Jurte formavosi ankstyvieji regiono miestai Čimgi Tura ir Kašlykas. 1375–1468 jurtas buvo administruojamas kaip Čimgi Turos vilaja. Šiuo metu regionas sparčiai tiurkizuotas, islamizuotas, tapdamas šiauriausiu musulmonišku kraštu. Įsigalėjo totorių etninė grupė. Yrant Aukso ordai, XV a. viduryje įkurtas nepriklausomas Sibiro chanatas.

Nuo XV a. vidurio teritorijoje tarp Uralo kalnų ir Sibiro chanato (daugiausia Tavdos upės baseine) bei į šiaurę nuo jo vietinės gentys konsolidavo valdžią. Obės žemupyje buvo nencų Obdoro kunigaikštystė, piečiau jos, Sosvos baseine – Liapino kunigaikštystė. Dar piečiau prie Obės upės buvo chantų Kodos kunigaikštystė. Į pietus nuo chantų, mansių gentys įkūrė Pelymo kunigaikštystę, kuriai pakluso mažesnės kunigaikštystės: Vogulų, Tabaro ir kitos. Toliau rytuose, Narymo baseine klestėjo selkupų kunigaikštystės, bendrai žinomos kaip Keršoji orda.

Prijungimas prie Rusijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sibiro chanatas XVI a. II pusėje

XIV a. pabaigoje interesus Vakarų Sibire ėmė reikšti Maskvos didžioji kunigaikštystė, kuri nusistovėjusius ryšius su Jugra paveldėjo iš Naugardo. 1465 m. Jugroje apsilankė Vasilijus Skriaba, 1783 m. surengta karinė ekspedicija, vadovaujama Fiodoro Kurbskio. Jos metu maskviečiai susidūrė su mansių ir chantų pasipriešinimu, tačiau nelaisvėn paėmė ugrų kunigaikščius. Jau kitais metais pasiuntiniai iš Jugros Maskvoje prisiekė mokėti duoklę (jasaką), ir nuo tada Maskvos didieji kunigaikščiai ėmė tituluotis ir Jugros kunigaikščiais. Po pakartotų 1499–1500 m. karo žygių Jugra imama vis labiau įtraukti į centralizuotą Maskvos valstybę.

Tokiu būdu Maskva perėmė kontrolę šiauriniame Vakarų Sibiro areale, tačiau pietinė regiono dalis ir toliau liko Sibiro chanato valdžioje. Chanatas, tiesa, palaikė draugiškus, o kai kuriais atvejais net duoklinius santykius su Maskva. XVI a. viduryje Ivanui IV užėmus Kazanės chanatą, Maskvos prestižas dar labiau išaugo, ir Sibiro chanai oficialiai ėmė mokėti duoklę Maskvai. Tačiau apie 1557 m. chanate įvykus perversmui, valdžią paėmė Maskvai nedraugiškas chanas Kučiumas, kuris, su Bucharos chanato pagalba tapo stipriu valdovu ir ėmė rinkti duoklę beveik visame Vakarų Sibire, iki pat Arkties vandenyno šiaurėje. 1572 m. jis nutraukė santykius su Maskva, o ši, įsitraukusi į karus Livonijoje, nesugebėjo tinkamai sureaguoti.

Jermako mūšis su Kučiumu

1581 m. didikų Stroganovų iniciatyva į Sibirą buvo išsiųsta kazokų armija, vadovaujama Jermako. Ji sumušė chano armiją, taip pat surengė karinius žygius į stipriausias krašto kunigaikštystes. Šis žygis galutinai įtvirtino Rusijos pozicijas Vakarų Sibire. Nors kai kurios pusiau nepriklausomos chantų ir mansių kunigaikštystės liko egzistuoti kaip Maskvos duoklininkės, dauguma jų buvo panaikintos jau XVI a. pabaigoje, o paskutinės – XVII a. 5-ąjį dešimtmetį.

Rusijos sudėtyje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Sibiro kolonizacija.

Per XVI a. Rusija santykius su Sibiro tautomis palaikė pirmiausia Čerdynės upiniu keliu, kuriuo iki tol naudojosi Pavolgio Bulgarija ir Kazanės chanatas, ir kuris prasidėjo Čerdynės mieste. 1597 m. buvo atrastas ir išgrįstas gerokai trumpesnis kelias per Uralą – Babinovo kelias, kuris ėjo sausuma iš Solikamsko, kirto Usolkos, Jaivos, Kosvos upes ir pasiekdavo Verchoturjės gyvenvietę už Uralo. Naujojo kelio dėka Sibiro kolonizacija gerokai paspartėjo.

Rusijai įsitvirtinus Sibire, iš karto prasidėjo aktyvi jo kolonizacija, siunčiant ekspedicijas ir apgyvendinant teritorijas. Kolonizacija buvo vykdoma statant vis naujas rusų gyvenvietes – ostrogus, kurie davė pradžią dabartiniams miestams. Svarbiausias jų buvo Tobolskas. Be kolonizacijos vykdomos iš vakarų, rusai (pomorai) kolonizavo kraštą iš šiaurės. Svarbiausias jų miestas buvo Mangazėja. Krašte buvo masiškai įsisavinamos žemės, rusų valstiečių dėka prasidėjo žemdirbystės plitimas. Iš čia vyko tolesnė Sibiro kolonizacija į Rytų ir Pietų Sibirą. Ši kolonizacija lėmė spartų etninių rusų gausėjimą: per XVII a. rusų skaičius du kartus viršijo vietos gyventojų skaičių.

Iš pradžių Vakarų Sibiras buvo administruojamas kaip Tobolsko razriadas, pavaldus Sibiro prikazui. 1708 m. įkurta Sibiro gubernija, apėmusi visą Sibirą. Joje Vakarų Sibiras priklausė Tobolsko provincijai. 1764 m. gubernija tapo caryste, o Tobolsko provincija – generalgubernija.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]