Pereiti prie turinio

Svanetija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Gruzijos regionas:
Svanetija სვანეთი
Šalis Gruzija (Samegrelas - Zemo Svanetija)
Tautos svanai
Valstybės Svanetijos kunigaikštystė (XV a.-1857 m.)

Svanetija (gruzinų kalba: სვანეთი Svaneti), senovėje vadinta Svanija – istorinis Gruzijos regionas, sudarantis dalį Samegrelo – Zemo Svanetijos ir Rača-Lečchumio ir Kvemo Svanetijos administracinių regionų.[1]

Svanetijos regionas užima labai kalnuotas sritis Kaukazo kalnų grandinėje. Tai – aukščiausia gyvenam žmonių teritorija Europoje. Vakaruose yra Abchazija, pietryčiuose – Lečchumija, rytuose – Rača, o pietuose – Megrelija.

Regionas tradiciškai dalijamas į Aukštutinę Svanetiją (Zemo Svaneti) ir Žemutinę Svanetiją (Kvemo Svaneti).

Vakarų Gruzijos dalis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Svanetija buvo vienas iš istorinių Vakarų Gruzijos regionų. Kaip ir visa Vakarų Gruzija, ji nuo VI–V a. pr. m. e. priklausė Kolchidės karalystei, IV a. Lazikos valstybei, iki VI a. užkariauta Bizantijos, ir čia įvesta krikščionybė. Nuo VIII a. Svanetijos regione įsigalėjo Abchazijos karalystė.

Gruzijos karalystės dalis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

X a. pabaigoje Mirus Abchazijos karalystės valdovui Teodosijui aklajam, sostą paveldėjo bagrationų dinastijos atstovas Bagratas III. Kadangi jis buvo susisaistęs giminystės ryšiais su daugybės kitų Gruzijos karalysčių dinastijomis, 1001 m. mirus Tao-Klardžetijos karaliui Dovydui III paveldėjo jo sostą, o 1008–1010 m. užkariavo ir Kachetiją bei Heretiją, taip baigdamas visos Gruzijos vienijimą.

Nuo XI a. iki XIII a. Svanetijos regionas buvo susivienijusios Gruzijos dalis.

Svanetijos kunigaikštystė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gruzijos valstybė
Svanetijos kunigaikštystė
Kunigaikštystės vėliava
Egzistavo: XV a.-1857 m.
Sostinė ???
Dinastija Gelovani, Dadeškeliani

Nuo XIII a. Svanetijoje įsigalėjo paveldima kunigaikščių eristavi šeima Gelovani. Svanetija, skirtingai nei visa likusioji Gruzija, nepatyrė stiprios mongolų invazijos, liko neliesta ir toliau klestėjo.

Po 1463 m. Čichorio mūšio, Gruzijos karalystė galutinai subyrėjo į tris karalystes. Imeretijos karalystė ilgainiui subyrėjo į penkias kunigaikštystes. Viena jų buvo Svanetijos kunigaikštystė, kurioje valdė Gelovani dinastija. Šiai kunigaikštystei priklausė daugiausia aukštutinė Svanetija, tuo tarpu žemutinę Svanetiją kontroliavo gretima Megrelijos kunigaikštystė. 1720 m. Svanetijoje į valdžią atėjo nauja Dadeškeliani dinastija, kilusi iš Dagestano.

Rusijos imperijoje ir TSRS

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1833 m. Svanetijos kunigaikštis Ciokas Dadeškelianis pasirašė sutartį su Rusija, kuria Svanetija pateko jos įtakos sferon. Šis sunkiai pasiekiamas regionas autonomiją išlaikė iki 1857 m., kuomet Rusijos imperija nutraukė valdančiąją dinastiją ir inkorporavo Svanetiją į Kutaisio guberniją.

Regionas buvo vienas neramiausių Kaukaze. Svanai ne kartą sukildavo, ir vienas stipriausių sukilimų buvo 1876 m.

1918–1921 m. Svanetija buvo nepriklausomos Gruzijos Demokratinės Respublikos dalis, o vėliau kartu su Gruzija tapo Gruzijos TSR. Įeinant Raudonajai armijai svanai dar kartą sukėlė sukilimą, kuris buvo numalšintas.

Po Gruzijos nepriklausomybės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Gruzijos nepriklausomybės prasidėjęs pilietinis karas sukėlė Svanetijoje didelių ekonominių ir socialinių problemų. Jas paaštrino ir nuolat pasikartojančios stichinės nelaimės, tokios, kaip sniego griūtys, potvyniai. Tai skatino gyventojų migraciją į kitas Gruzijos vietas. Regione padidėjo nusikalstamumas.

2004 m. atėjus į valdžią M. Saakašviliui, buvo pagerinta situacija Svanetijoje.

Svanetija yra aukščiausias gyvenamas regionas Europoje, pasižymintis nuostabiais peizažais, reta augalija, kultūros paminklais. Keletas vietovių Svanetijoje (pvz., Ušguli) yra pripažintos pasaulio kultūros paveldu.

Svanų kultūra pasižymi specifinėmis dainomis ir šokiais. Čia randama sudėtingiausia gruzinų polifoninio dainavimo forma.

  1. Svanetija (Svaneti), Svanija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012. 767-768 psl.