Polinezija
| Okeanijos kultūrinis regionas | |
|---|---|
| Polinezija | |
| |
| Šalis | Amerikos Samoa, Kuko salos, Havajai, Naujoji Zelandija, Niujė, Prancūzijos Polinezija, Samoa, Tokelau, Tonga, Tuvalu, Velykų sala, Volisas ir Futuna, Pitkerno salos |
| Tautos | polineziečiai |
| Kalba | polinezijos kalbos |
.svg) | |
| Okeanijos kultūriniai regionai Melanezija, Mikronezija, Polinezija | |
Polinezija – salų grupė, priklausanti Okeanijai, Ramiojo vandenyno centre. Pavadinimą pirmas pavartojo prancūzų rašytojas Šarlis de Brosas 1756 m.[1] Šis žodis graikiškai reiškia „daug salų“ (sen. gr. πολύς + νῆσος). Iš pradžių Polinezija buvo vadinamos visos Okeanijos regiono Ramiojo vandenyno salos. 1831 m. prancūzų jūrininkas Žiulis Diumonas d’Urvilis pasiūlė atskirti nuo Polinezijos termino Melaneziją ir Mikroneziją.
Politiniai vienetai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Polinezijoje yra 13 politinių vienetų, kurie pagal statusą skirstomi į tris grupes:
- 4 nepriklausomos valstybės: Samoa, Tonga, Tuvalu ir Naujoji Zelandija.
- 7 aukštą savivaldos lygį turintys politiniai vienetai pavaldūs kitoms valstybėms:
- Prancūzijos Polinezija ir Volisas ir Futuna yra Prancūzijos užjūrio bendrijos;
- Kuko Salos, Niujė ir Tokelau yra laisvojoje asociacijoje su Naująja Zelandija;
- Pitkerno salos yra Jungtinės Karalystės užjūrio teritorija;
- Amerikos Samoa yra JAV teritorija.
- Havajai (JAV valstija) ir Velykų sala (priklauso Čilei).
| Valstybė/Valda | Sausumos plotas (km2)[2] |
Gyventojų skaičius (2023) |
BVP (USD), 2022 | HDI (2022)[3] | Įsisavintas ODA
(GNI %)[4] | |
|---|---|---|---|---|---|---|
| Bendras (mln.)[5] | Per capita[6] | |||||
 Amerikos Samoa
|
200 | 43914 | — | — | — | — |
 Kuko salos
|
236 | 14222 | 283 | 17033 | — | — |
 Prancūzijos Polinezija
|
4167 | 281118 | 6080 | 18985 | — | — |
 Naujoji Zelandija
|
268838 | 5172836 | 247234 | 47412 | 0.937 | — |
 Niujė
|
260 | 1817 | — | — | — | — |
 Samoa
|
2831 | 216663 | 832 | 3855 | 0.707 | 10.0 |
 Tokelau
|
12 | 2397 | — | — | — | — |
 Tonga
|
747 | 104597 | 469 | 4571 | 0.745 | 22.8 |
 Tuvalu
|
26 | 9816 | 60 | 5219 | — | 44.4 |
 Volisas ir Futūna
|
142 | 11370 | — | — | — | — |
 Pitkerno salos
|
47 | 35 | — | — | — | — |
 Velykų sala
|
163,6 | 8601 | — | — | — | — |
 Havajai
|
29 311 | 1441553 | — | — | — | — |
Geografiškai į Polineziją taip pat įsiterpusios Linijinės salos ir Fenikso salos, kurios priklauso Kiribačiui, tačiau jos yra beveik negyvenamos ir kultūriškai Polinezijai nepriskiriamos. Fidžiui priklausančios Lau salos ir Rotuma kultūriškai sudaro tarpinę zoną tarp Melanezijos ir Polinezijos.
Geografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Polinezija apibrėžiama kaip Polinezijos trikampis Ramiajame vandenyne, kurio viršūnes žymi Havajai (šiaurėje), Naujoji Zelandija (pietuose) ir Velykų sala (rytuose). Jis yra į rytus nuo Mikronezijoe, Melanezijos ir Australijos, į vakarus nuo Amerikos.
Polineziją sudaro apie 1000 įvairaus dydžio salų, kurios yra skirstomos į dvi grupes. Vulkaninės salos yra susidariusios dėl ugnikalnių veiklos. Havajuose, Tongoje, Samoa ir kitur yra veikiančių ugnikalnių. Koralinės salos (atolai) yra suformuotos iš koralų ir turi lagūnas.
Bendras sausumos plotas yra apie 295 tūkst. km², iš kurių pagrindinę dalį (268 tūkst. km²) sudaro Naujoji Zelandija. Likusių 26 tūkst. km² ploto pusę sudaro Havajų salynas. Didžiausios salos yra Pietų sala (151 215 km²), Šiaurės sala (113 729 km²), Havajų (Didžioji) sala (10 432 km²), Maui (1 883 km²) ir Oahu (1 545 km²).
Visa Polinezija pasiskirsčiusi į salynus ir izoliuotas salas, kurių kiekvienas yra atskiras kultūrinis regionas su atskiru etnosu, kalba, valdysenos, vertybių ir etikos sistema.
Klimatas tropinis, jūrinis. Nereti uraganai. Salas dengia amžinai žali tropiniai miškai, savanos, kokospalmių giraitės.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą] |
|---|
| Polinezijos istorija |
| Malajų-polineziečių migracija
|
| Archeologinės kultūros: |
| Lapita, moai, marae, heiau, langi
|
| Monarchijos: |
| Tui Manua > Tui Tonga |
| Malietoa, Niujė, Rarotonga, Bora Bora, Rajatėja, Huahinė, Taitis, Tuamotu, Mangareva, Huku Hiva, Havajai, Rapanujas
|
| Kolonijos: |
| Britų, Naujoji Zelandija, Prancūzų, Havajai, Amerikos Samoa, Vokietijos Samoa
|
| Dabartiniai politiniai vienetai: |
| Naujoji Zelandija, Amerikos Samoa, Havajai, Prancūzų Polinezija, Kuko Salos, Niujė, Pitkerno salos, Samoa, Tonga, Tuvalu, Tokelau, Valis ir Futuna |
Vakarų Polinezija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Polinezija buvo apgyvendinta per kelias migracijos bangas iš vakarų (Melanezijos). Anksčiausiai buvo apgyvendinta vakarinė Polinezijos dalis (dab. Samoa, Tonga, Valis ir Futuna, Tuvalu). Čia X-V a. pr. m. e. paplito Lapita kultūra, kuri prasidėjo Bismarko salyne XVII a. pr. m. e. ir vėliau plito į rytus per salų Melaneziją (dab. Saliamono Salos, Vanuatu, Naujoji Kaledonija ir Fidžis).[7]
Lapitos kultūros nešėjai greičiausiai pirmiausia atrado Tongos salas iš Fidžio, tačiau kad jas pasiekti reikėjo įveikti tuščią vandenyno plotą.[8] Vėliau salų tiltais jie apgyvendino Samoa ir Volisą bei Futuną. Čia jie rado laukinį pasaulį, kuriame gyveno megapodai ir kitokie paukščiai, ropliai. Žmonės greitai juos išmedžiojo, tačiau introdukavo salose kiaules, šunis, žiurkes ir daug žemdirbystės kultūrų.[9]
Lapitos kultūros areale ilgainiui išsiskyrė melanezinės, mikronezinės ir polinezinės kalbos. Pastarosios formavosi ryčiausioje arealo dalyje, Tongos, Samoa ir Voliso bei Futunos salynuose, kur vystėsi polineziečių prokalbė, formavosi polineziečių kultūra, mitologija ir vyko ankstyviausia istorija.[10]
Apie VII a. pr. m. e. polineziečių protėviai pamiršo keramikos tradiciją, ir dėl to archeologinių radinių labai sumažėjo. Tačiau sėslus gyvenimo būdas ir žemės ūkis leido augti gyventojų skaičiui, didėti ir gausėti gyvenvietėms. Manoma, kad I m. e. tūkst. viduryje nedidelėje Tongatapu saloje jau gyveno tarp 17 ir 25 tūkst. gyventojų.[11]
Jūrinės imperijos ir tolesnės migracijos (V-XIII a.)
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lingvistikos duomenimis, I m. e. tūkst. Vakarų Polinezijoje (polineziečių protėvynėje) išsiskyrė tonginės, samojinės ir futuninės kalbos.[12] Tuo metu formavosi ir sudėtinga hierarchizuota visuomenė su klasėmis, vadais ir teritoriniais vienetais. Salos buvo padalintos į vadystes, kuriose įsitvirtino vietos dinastijos. Pvz. Tongatapu ir Upolu salos dalinosi į 3 vadystes, Futuna ir Tatuila - į dvi, ir pan. Valdovai buvo tituluojami tuʻi. Nors to negali patvirtinti archeologija ar rašytiniai šaltiniai, žinios apie vietos valdovų dinastijas išsaugotos legendose ir iš kartos į kartą žodžiu perduodamuose valdovų sąrašuose. Pvz. Tui Tonga dinastijoje užfiksuoti 39 tuʻi, ir jų valdymo pradžia siejama su X a.[11]
Daliai tų dinastijų pavyko išplėsti hegemoniją į kitas salas ir sukurti tikras jūrines imperijas. Pirmoji legendose užfiksuota imperija buvo Tui Manua (Tu’i Manu’a), kuri kilo iš Samoa salų (Manua salelių). Atrodo šiems valdovams pavyko pajungti į savo ekonominę sistemą salas milžiniškame vandenyno plote nuo Fidžio iki Kuko salų. Svarbios šios imperijos prekės buvo dembliai (ie toga), banginio kaulo dirbiniai (tabua), obsidianas, bazaltas ir kt.[13] Greičiausiai tuo metu iš Samoa apgyvendinti Tuvalu ir Tokelau salynai, Pukapukos sala (Kuko Salos).
X a. viduryje Tongos salynas išsilaisvino iš Tui Manua imperijos, čia įsitvirtinus vietos valdovui ‘Aho’eitu. Šis įkūrė Tui Tonga dinastiją. XI–XIII a. valdant didiesiems Tongos karaliams, buvo sukurta Tongos imperija, kuri į savo hegemoniją įtraukė Samoa salas ir privertė jas mokėti duoklę. Taip pat ji išplėtė valdžią į vakarus, užvaldydama Volisą, Futūną, Lau salas, o taip pat į rytus - į Niuję. Nepaisant to, Tongos valdovai ir toliau religiniu ir kultūriniu centru laikė Samoa salyną, iš kur buvo kildinami jų dievai ir protėviai. Tuo metu Fidžis, Tonga ir Samoa ne tik palaikė artimus ryšius, bet jų kilmingos šeimos tuokdavosi tarpusavyje.[14]
Šių jūrinių imperijų Vakarų Polinezijoje klestėjimo laiku vyko antroji polineziečių migracijos banga, nukreipta į rytus. Tuo metu rytų polineziečių kalbomis kalbančios grupės migravo į Kuko, Bendrijos ir Markizo salas. Nors nėra iki galo sutariama dėl tikslių migracijų datų, pastaruoju metu vyrauja nuomonė, kad šios salos galėjo būti apgyvendintos X-XII a.[15] Iš čia polineziečiai sklido į šiaurę, kol pasiekė Havajus, į pietvakarius, kur pasiekė Naująją Zelandiją ir į rytus, kur pasiekė Velykų salą. Šių nutolusių salų apgyvendinimas datuojamas apie XIII a.[16] 2021 m. genetinis tyrimas derinamas su archeologijos ir kalbiniais duomenimis, parodė, kad XI a. rytų polineziečiai migravo iš Samoa į Kuko salas, tada į Draugijos salas, XII a. pasiekė Tubuajo ir Tuamotu salynus. Iš čia dalis migravo į šiaurę (Markizų salyną), o kita dalis - per Gambjė salas apie 1200 m. pasiekė Velykų salą.[17]
Naujų salų apgyvendinimas vyko nedidelėmis konojomis, ir dažniausiai kolonistai jas pasiekdavo nedideliais skaičiais. Pvz. visą Naująją Zelandiją apgyvendino vos keli šimtai žmonių. Tai lėmė genetinį pradininko efektą. Skirtingose salose buvo praktikuojama kraujomaiša, susidarė didžiuliai genetiniai skirtumai.[18] Kartu su savimi kolonistai vežėsi kiaules, šunis ir žiurkes, daug žemės ūkio kultūrų, kurias introdukuodavo naujose salose.
II tūkstantmetyje (X-XVIII a.) polineziečių kolonizacija vyko ne tik į rytus, bet ir į vakarus, t. y. atgal į Melaneziją. Tiesa, polineziečiai čia susidūrė su senaisiais gyventojais, todėl galėjo kurtis tik smulkiose salelėse. Ši kolonizacija vyko iš kelių vietų:
- Kolonistų iš Futunos buvo apgyvendintos Anutos, Belonos, Tikopijos, Rifų (Saliamono Salos), Futunos, Anivos, Melės, Emaės (Vanuatu) salos;
- Kolonistų iš Voliso - Renelo (Saliamono Salos), Uvėjos (Naujoji Kaledonija) salos;
- Iš Samoa ir Tuvalu buvo apgyvendintos Sikaianos, Ontong Džavos, Pilenio (Saliamono Salos), Nukurijos, Takuu, Nukumanu (Papua Naujoji Gvinėja), Kapingamarangio ir Nukuoro (Mikronezija) salos.[19]
Ilgainiui šios polineziečių kolonijos nutraukė santykius su metropolijomis, kiekvienoje jų išsivystė atskira kalba ir kultūra. Šis polinezietiškų salų spiečius Melanezijoje yra vadinamas Išorine Polinezija (angl. Polynesian outlier).
Vėlyvosios monarchijos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
XIII a., besibaigiant didžiosioms migracijoms Vakarų Polinezijoje ėmė byrėti Tongos imperija, ir iki XV a. atskiros salos tapo nepriklausomos. Čia įsitvirtino vietinės dinastijos, tokios kaip Malietoa (Samoa), Tui Haatakalaua, Tui Kanokupolu (Tonga) ir kitos. Kultūrine prasme hegemoniją vėl perėmė Samoa, kurios kultūra dominavo vakarų Polinezijos karalystėse.
Naujai apgyvendintoje rytų Polinezijoje irgi buvo diegiamos monarchijos, kurios sukestėjo XVIII-XIX a. Svarbiausios tarp jų buvo Niujė, Rarotonga, Bora Bora, Huahinė, Rajatėja, Taitis, Tuamotu, Mangareva, Huku Hiva, Havajai, Rapanujas.
Visoje Polinezijoje buvo statomos maraės, kurios tarnavo kaip kulto vietos. Polineziečiai kūrė megalitinį meną, kurio pavyzdžiai yra tikiai. Velykų saloje sukurtos ypač didelės skulptūros (moai).
Kolonizacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmieji europiečiai pasiekę Polineziją, buvo Ferdinadas Magelanas su ekspedicija, kurie 1521 m. kelionės aplink pasaulį metu praplaukė keletą salų. Vėliau čia lankėsi ispanų laivai iš Kaljao ir Akapulko. Vėliau Polineziją tyrinėjo britai, prancūzai ir amerikiečiai. Iki XIX a. buvo naujai „atrasta“ didžiuma Polinezijos salų, tačiau europiečiai šios teritorijos nekolonizavo iki pat XIX a. Vienintelė kolonizuojama vieta buvo Naujoji Zelandija, kurią britai padarė savo kolonija.
Tiesa, XVIII a. pabaigoje suintensyvėjus kontaktams su europiečiais, daugumos salų populiacijas nusiaubė ligos, kurioms šios neturėjo imuniteto. Kai kuriais atvejais jos išnaikindavo baveik visus gyventojus.
XIX a. viduryje prasidėjo Polinezijos dalybos tarp kolonijinių imperijų. Jose dalyvavo Britų imperija, Prancūzija ir JAV. Britai savo centru pavertė Fidžį, iš kur vykdė plėtrą ir sukurtos Britų vakarų Ramiojo vandenyno teritorijos, apėmusios vakarinę Polinezijos dalį: Tongą, Volisą, Futuną, Tuvalu, Tokelau ir Kuko salas. Prancūzai, tuo tarpu, įsitvirtino Taičio karalystėje, iš kur plėtė valdas į Markizo, Tuamotu, Tubuajo, Gambjė salas.[20] Pietrytinėje Polinezijoje įkurta kolonija Prancūzų nausėdijos Okeanijoje. JAV domėjosi šiaurine Polinezija. Nuvertus Havajų monarchiją, 1898 m. salos paverstos JAV Havajų teritorija. 1888 m. rugsėjo 9 d. Polikarpas Toras užėmė Velykų salą ir paskelbė ją Čilės valda. 1899 m. Samoa salynas buvo padalintas tarp Vokietijos ir JAV, taip suformuojant Amerikos Samoa ir Vokietijos Samoa.[21] 1914 m. ši vienintelė Vokietijos valda Polinezijoje perėjo Naujosios Zelandijos administracijai.
Po II pasaulinio karo Britų vakarų Ramiojo vandenyno teritorijos dalys viena po kitos iškovojo nepriklausomybę. Tai buvo Tonga, Kuko salos, Tokelau, Tuvalu, Niuė ir Kiribatis. Kai kurios teritorijos sukūrė laisvąją asociaciją su Naująja Zelandija. Vienintelė iki dabar išlikusi britų kolonija Polinezijoje yra Pitkerno salos.
JAV vieną iš kolonijinių teritorijų, – Havajus, – pavertė savo valstija. Kitos jai priklausančios teritorijos Polinezijoje yra traktuojamos kaip JAV teritorijos. Prancūzijos Polinezija išlaikė kolonijinį statusą iki dabar. Šis politinis darinys yra traktuojamas kaip Prancūzijos užjūrio bendrija.
Gyventojai ir kultūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Polinezijos salas yra apgyvendinę polineziečiai – austronezinėmis polineziečių kalbomis kalbančios tautos. Svarbiausios tarp jų yra yra maoriai, havajiečiai, samojiečiai, taitiečiai, tongiečiai, markiziečiai, tuvaliečiai, tubuajai, paumotai ir kt. Nuo XIX a. greta gimtųjų kalbų paplito anglų ir prancūzų kalbos.
Verčiasi daugiausia žvejyba, žemės ūkiu. Pagrindinės žemės ūkio kultūros yra manijokas, kolokazija, jamsas, duonmedis, kokospalmė, kiaulė. Taip pat užsiima kopros, vanilės, vaisių (mangų, bananų, apelsinų), parfumerinių augalų eksportu. Būdinga Okeanijos virtuvės kulinarinė tradicija su gausiu šakniavaisių vartojimu, maisto ruošimas požeminėse krosnyse umu. Visame regione paplitęs iš Melanezijos atėjęs silpnas narkotinis gėrimas iš svaigiojo pipiro (kava, ava), kuris susijęs su ceremonijomis.
Tradiciškai tekstilė buvo gaminama iš popiermedžio žievės, vadinama tapa. Tai buvo lengvai pagaminamas, tačiau nepatvarus pluoštas.[22] Gerokai labiau vertinami audiniai iš pandano pluošto, tokie kaip Samoa ie toga ar Togos taovala. Jie naudojami tik ceremoninėms reikmėms. Tradiciškai buvo paplitę strėnraiščiai, žolių sijonai. Vėliau juos pakeitė patogesni medvilniniai aprišalai lavalava (dar žinomas kaip tupenu, piupiu ar pareu). Šaltesnio klimato salose (pvz. Naujojoje Zelandijoje, Havajuose) išsivystė sudėtingesni rūbai, kaip plunksnų apsiaustas ir pan.
Vystomas turizmas (ypač Havajuose, Draugijos salose, Velykų saloje).
Seniau polineziečiai buvo išvystę sudėtingą savitą religinę-mitologinę sistemą, bet po aktyvios krikščioniškų misijų veiklos XIX a.–XX a. pr. beveik visi tapo krikščionimis (katalikai, metodistai, mormonai, baptistai ir kt.).
Polinezijoje yra šie į Pasaulio paveldo sąrašą įtraukti objektai ir elementai:
|
|
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Brosses, Charles de, 1911 Encyclopædia Britannica, T.4 (Bisharin–Calgary)
- ↑ „Land area rankings“. The World Factbook (anglų). Central Intelligence Agency. Suarchyvuotas originalas 2007-06-13. Nuoroda tikrinta 2018-05-09.
- ↑ Nations, United. Country Insights (Ataskaita) (anglų). United Nations.
- ↑ „World Bank Open Data“. World Bank Open Data. Nuoroda tikrinta 2024-02-21.
- ↑ "United Nations" (2010 Data).
- ↑ „UNdata | record view | Per capita GDP at current prices - US dollars“. data.un.org. Nuoroda tikrinta 2024-02-21.
- ↑ Sand, Christophe (2001). "Evolutions in the Lapita Cultural Complex: A View from the Southern Lapita Province". Archaeology in Oceania. 36 (2): 65–76.
- ↑ Burley, Dickinson, Barton, & Shutler Jr., Lapita on the Periphery: New data on old problems in the Kingdom of Tonga
- ↑ Shutler, Burley, Dickinson, Nelson, & Carlson, Oceana Publications, Early Lapita Sites, the colonisation of Tonga and recent data from northern Ha'apai
- ↑ Kirch, Patrick Vinton; Roger Green (2001). Hawaiki, Ancestral Polynesia: An Essay in Historical Anthropology. Cambridge University Press. pp. 99–119. ISBN 978-0-521-78309-5.
- ↑ 11,0 11,1 David V. Burley, Journal of World Prehistory, Vol. 12, No. 3, 1998, Tongan Archaeology and the Tongan Past, 2850–150 B.P.
- ↑ Lynch, John; Malcolm Ross; Terry Crowley (2002). The Oceanic languages. Richmond, Surrey: Curzon. ISBN 978-0-7007-1128-4.
- ↑ Calder, Alex; Lamb, Jonathan; Orr, Bridget (1999). Voyages and Beaches: Pacific Encounters, 1769–1840. University of Hawaii Press. p. 82. ISBN 9780824820398.
- ↑ Rutherford, Noel (1977). Friendly Islands: A History of Tonga. Oxford University Press. ISBN 978-0-19-550519-1.
- ↑ Wilmshurst, J. M.; Hunt, T. L.; Lipo, C. P.; Anderson, A. J. (2010). "High-precision radiocarbon dating shows recent and rapid initial human colonization of East Polynesia". Proceedings of the National Academy of Sciences. 108 (5): 1815–20. Bibcode:2011PNAS..108.1815W.
- ↑ Hunt, T. L.; Lipo, C. P. (2006). "Late Colonization of Easter Island". Science. 311 (5767): 1603–1606. Bibcode:2006Sci...311.1603H.
- ↑ Kirch, Patrick V. (2021). "Modern Polynesian genomes offer clues to early eastward migrations". Nature. 597 (7877): 477–478.
- ↑ Murray-McIntosh, Rosalind P.; Scrimshaw, Brian J.; Hatfield, Peter J.; Penny, David (21 July 1998). "Testing migration patterns and estimating founding population size in Polynesia by using human mtDNA sequences". Proceedings of the National Academy of Sciences. 95 (15): 9047–9052.
- ↑ Kennedy, Donald G. (1929). "Field Notes on the Culture of Vaitupu, Ellice Islands". Journal of the Polynesian Society. 38: 2–5.
- ↑ Ganse, Alexander. „History of French Polynesia, 1797 to 1889“
- ↑ Ryden, George Herbert. The Foreign Policy of the United States in Relation to Samoa. New York: Octagon Books, 1975.
- ↑ Lythberg, Billie (2013-06-01). "Polyvocal Tongan barkcloths: contemporary ngatu and nomenclature at the Museum of New Zealand Te Papa Tongarewa". Tuhinga. 24: 85–104.