Henoteizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Henoteizmas (sen. gr. ἑνός – vienas + sen. gr. θεοῦ – Dievas) – politeizmo atmaina, laikoma pereinamąja religijos pakopa nuo politeizmo prie monoteizmo. Pripažįsta daugelio Dievų egzistavimą, tačiau vienas iš jų išskiriamas ir labiau garbinamas negu kiti, kartais skiriamas atskiras kultas, aukščiasiam Dievui suteikiami kitų dievybių bruožai bei ypatybės.[1] Paprastai tampa genties ar tam tikros vietovės globėju. Būdingas senovės arijų, aramėjų religijoms, ankstyvajam judaizmui.

Sąvoką sukūrė Frydrichas Šelingas, o išplatino Maksas Miuleris, ją pritaikęs senovės arijų religijai.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Henoteizmas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005