Eschatologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Eschatologija (sen. gr. ἔσχατος – paskutinis + sen. gr. λόγος – mokslas) – žmogaus, žmonijos ir pasaulio likimo mistinė teorija, daugelio religijų ir dalies filosofijų sudėtinė dalis.

Eschatologija ypač didelę reikšmę turi judaizme, krikščionybėje ir islame, kur svarbi mesijo (išganytojo) idėja. Pasak katalikiškosios eschatologijos, pasaulio pabaiga prasidėjo su pirmuoju Jėzaus Kristaus atėjimu ir truks iki jo antrojo atėjimo. Tuomet būsią prikelti mirusieji, vyksiąs Paskutinis Teismas. Iš blogio išvaduota žmonija sugrįšianti į tobulą Dievo sukurto pirmapradžio pasaulio būklę.

Eschatologija turėjo didelės įtakos senųjų laikų ir viduramžių pasaulėžiūrai. Dėl krikščionių eschatologinių diskusijų kartais kildavo erezijų. Eschatologinės nuotaikos ypač sustiprėdavo socialinių, politinių krizių metu.

Eschatologija didelę svarbą turi adventistų, jehovistų, mormonų religiniuose judėjimuose.

Terminas pirmąkart pavartotas XVII a. liuteronų teologo Abraham Calovius.[1]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kęstutis Dailydė. Eschatologija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004